P.Junas. Rinkimų rezultatai - visuotinio individualizmo kaina

Porinkiminio pirmadienio rytą Lietuvoje ir ypač lietuviškoje virtualioje erdvėje atsirado itin didelis prozako, ksanakso, relaniumo ir kitų antidepresantų poreikis. Lietuvą ištiko panikos priepuolis. Iš pirmo žvilgsnio, paniką sukėlė gerokai nevienareikšmiškai vertinamos Darbo Partijos ir jos lyderio Viktoro pergalė pirmame Seimo rinkimų ture. Tačiau Viktoras – ne liga, jis chroniškos ir gerą dvidešimtmetį trunkančios regresijos simptomas.

Mano tėvas sakydavo, jog laisvoje, postsovietinėje Lietuvoje jam labiausiai trūko gausios bendradarbių, pažįstamų, giminių ir draugų kompanijos. Jis buvo kompanijos žmogus, kuriam vienatvė asocijavosi su neigiamais dalykais. Nors jis nebuvo vienas iš daugelio, kurie deklaruoja, jog „prie ruso buvo geriau“, tačiau mėgdavo kartoti, jog prieš dvidešimt metų jis turėjo gausybę pažįstamų, pas kuriuos bet kada galėjo užsukti į svečius, praleisti vakarą prie stalo ir pasikalbėti apie gyvenimą. Deja, anot jo, atgavus nepriklausomybę kažkas pasikeitė ir jis vargiai galėjo pasakyti kaip iš vidaus atrodo seno draugo namas, nes pamažu visi susvetimėjo ir pamiršo kaip reikia kalbėtis vieniems su kitais.

Porinkiminėje spaudoje ir internetiniuose socialiniuose tinkluose kaltinimų balsavus ne už tuos pridygo, kaip grybų po lietaus. Vienas prašo balsavusiuos už ne tuos ištrinti jį iš draugų. Kita sako, jog jos sąžinė rami, nes balsavo taip kaip balsavo (suprask geriau už kitus). Trečias siūlo uždrausti senoliams balsuoti. Summa summarum, jeigu gretimas galvoja kitaip, jis nevertas brangaus laiko ir dėmesio. Geriau užmiršti, ignoruoti, demonizuoti ir izoliuoti kitokią nuomonę.

Šiuolaikinėje Lietuvoje yra keletas klausimų, kurių nevalia užduoti ir vienas iš jų: „Už ką balsavai?“ Liberalios visuomenės tradicija mums diktuoja, jog mes visi esame individai, turintys teisę į savo nuomonę ir įsitikinimus. Taigi, jeigu vienas iš jūsų išdrįs akiplėšiškai paklausti apie pasirinkimą prie balsavimo urnos, veikiausiai jums bus atkirsta: „Tai mano asmeninis reikalas“. Asmeninis reikalas per dvidešimt nepriklausomybės metų tapo šventa karve, kurios ne tik kvestionuoti negalima, tačiau ir kalbėti apie ją – tabu.

Lietuvoje diskusija apie visuotinę atomizaciją yra ne mažiau būtina nei diskusija apie atominę elektrinę. Atomizacija – tam tikrų visuomenės dalių (Lietuvos atveju – individų) susvetimėjimas. Ja chroniškai ir vis sunkiau serga Lietuvos visuomenė jau dvidešimt metų. Kaip ir daugelyje postsovietinio bloko valstybių, pirmaisiais praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio metais Lietuvoje liberalios ekonomikos žirklėmis nupirkome viską, kas siejo su sovietine visuomene, gera tai buvo ar bloga. Bendruomenė, kitaip komuna, skamba labai panašiai į komunistų partiją. Po nepriklausomybės atgavimo besąlygiška individo laisvė buvo priimta kaip panacėja nuo visų ligų ir priešpastatyta (sovietinėms) bendruomenės.

Šiandien aplink mus liberali individų (atomų) visuomenė, kuri tarpusavyje nekontaktuoja ir nenori kontaktuoti. Kiekvienas lietuvis turi savo brangią ir vienintelę nuomonę, ir nenori žinoti, kad egzistuoja kitokia ir kitaip galvojantys. Todėl labai lengva ir patogu apkaltinti kaimyną, močiutę, autobuso vairuotoją, kad jie balsavo „antilietuviškai“ ir išrinko Viktorą. Deja, tiesa kur kas skaudesnė: Viktoras – produktas liberalios, atomizuotos tarpusavyje nesikalbančios visuomenės, kurioje kiekvienas vertiname tik tokią nuomonę kaip mūsų. Res Publica – kai žinia, visų reikalas, todėl nereikėtų piktintis individualių pastangų pasirūpinti Lietuva padariniais.

Autorius yra sociologijos ir socialinės antropologijos studentas Centriniame Europos Universitete.