M.Jurkynas. Nedūsavimai, arba penki rinkimų privalumai

Stebėti, sisteminti, aiškinti, suprasti ir... komentuoti politinį gyvenimą – politikos mokslininkų duona (bei sviestas) kasdieniniai. Pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje netrūksta politologų ir politikos apžvalgininkų pasirodymų: komentarų paklausa yra išaugusi dėl neseniai vykusių parlamento rinkimų, kurie dažnoje valstybėje yra tam tikras politinio virsmo atskaitos taškas.

Rinkimų ir jų kampanijos triukšme mokslinės įžvalgos ir interpretacijos padeda geriau suprasti Lietuvos visuomenės ir valstybės organizavimo, t.y. politikos, raidą. Politika mūsų šalyje dažnai piliečių vertinama su gilia ironijos ar netgi pesimizmo doze, vis dėlto ir pasidžiaugti yra dėl ko – tereikia norėti pamatyti pozityvius dalykus. Iš pradžių aptarsiu rinkimų rezultatų reikšmę, vėliau trumpai apibendrinsiu, ko galima tikėtis po antrojo rinkimų turo.

Pirma, demokratija Lietuvoje veikia kaip „vienintelis žaidimas mieste“. Prie gero dažniausiai greitai priprantama. Demokratijos kaip savaiminio gėrio (ar, pasak buvusio britų premjero W. Churchillio, mažiausio blogio) lyg ir nepastebime. Tai, kad Lietuvoje vyko septinti nuo 1990 m. rinkimai tik patvirtina, kad Lietuvoje yra konsoliduoda ir institucionalizuota demokratija. Demokratija yra kritikuotina, o „lietuviškoji“ jos eiga, turint omeny galimus balsų pirkimo atvejus per rinkimus, dar labiau, tačiau būtų sunku neįvertinti eilinį kartą taikaus ir visuotinio piliečių egzamino valdantiesiems. Kaip kadaise baltarusių studentams EHU universitete teko aiškinti trivialų demokratijos privalumą: demokratinėje valstybėje susimovusius tautos atstovus galime pakeisti. Mes tai, kai to norime, darome, jūs, deja, kol kas ne.

Antra, padidėjo politiškai sąmoningų ir aktyvių piliečių skaičius. Rinkiminis aktyvumas per ketverius metus išaugo keturiais procentais nuo 48,6 iki 52,9 procento. Verta pažymėti, kad rinkiminis aktyvumas didėja jau trečius rinkimus iš eilės. Žinant, jog emigracija ir mirtingumas praretino rinkėjų gretas, džiugu matyti beveik 60 000 balsų išaugusį atėjusiųjų balsuoti skaičių - skaičių, kurio reikėjo partijai norint perkopt 5 proc. rinkiminį barjerą daugiamandatėje apygardoje. Be abejo, siekiant įvertinti ir dar labiau pagrįsti optimistinį požiūrį, reikėtų tikrinti partinės narystės ar pilietinės visuomenės aktyvumo duomenis, tačiau didesnis rinkimuose dalyvaujančių piliečių skaičius yra ženklas, kad „mums ne vis vien ir tikrai ne dzin“.

Trečia, naujų partijų reikšmė mąžta. Dažnai dūsaujama, kad su kiekvienais rinkimais Lietuvoje atsiranda naujų politinių mesijų. Laimei, taip nėra. Nuo 2000 m. naujų partijų dalis parlamente menksta. 2004 m. apie pusę vietų parlamente laimėjo politikos naujokai, 2008 m. Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija pritraukė 15 proc. (187 000) balsų, o šiemet politinė partija „Drąsos kelias“ sulaukė 8 proc. (109 000) balsų ir nepanašu, kad sulauks paramos antrame vienmandačių apygardų ture.

Ketvirta, partinė sistema yra nuosaikiai fragmentuota. Pamirškite kalbas, kad Lietuvoje yra dešimtys partijų. Taip, popierinių, marginalinių ar vienadienių sąbėgų apstu, tačiau realias, paveikiančias sprendimų priėmimą politines organizacijas galima drąsiai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kaip ir praėjusių rinkimų metu, 5 proc. barjerą perkopė 7 partijos, tačiau iš esmės 5-6 partijos turi koalicinį potencialą ir kartu galimą įtaką politikoje. Antisisteminio, t.y. prieš politikos „žaidimo taisykles“ pasisakančio Socialistinio liaudies fronto politinis svoris sumenko iki mikroskopinio, o „Drąsos keliui“ galima drįsti pranašauti kaip Grigo bitėms išsibėgiosiančių politikos atskalūnų lemtį. Keliant išankstinę hipotezę, kad „Drąsos kelias“ dalinosi protesto balsus su Tvarka ir Teisingumu ir A. Valinsko politikos šoumenais, galima sakyti, kad protesto balsavimo mastas linkęs mažėti.

Penkta, didėja rinkėjų pastovumas – žmonės tampa ištikimesni anksčiau pasirinktoms partijoms, kurios konsoliduoja politinio žaidimo lauką – nors kai kas tai gali kritikuoti kaip partinės sistemos kartelizaciją. Pasak skaičiavimų, rinkiminis kaitumas Lietuvoje (lakumas) mažėja trečius rinkimus iš eilės. Jei 2000 m. ir 2004 m. Seimo rinkimuose kone kas antras rinkėjas balsavo už kitokią partiją nei 1996 m. ar 2000 m. 2008 m. šis rodiklis pasiekė 29 proc., o 2012 m. krito, preliminariais duomenimis, iki 25 proc.

V. Uspaskichas taps politiniu svingeriu?

Nors tikrasis partijų reikšmingumas naujame Seime paaiškės po antrojo rinkimų turo, tačiau galima spėti, kad socialdemokratai galimai turi didžiausius šansus tapti didžiausia frakcija Seime. Po 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų daugiausia merų ir savivaldybių tarybų narių turi būtent socialdemokratai. Žinant vietinės politinės kultūros ypatybes verslui ir žiniasklaidai linkti į vietos vadukų pusę, galima tikėtis didesnių politinių-administracinių resursų socialdemokratų pusėje.

Kita vertus, didesnis nei socialdemokratų Darbo bei konservatorių partijų kandidatų skaičius antrame ture neleis socialdemokratams ramiai jaustis. Jei papildomai suveiks darbiečių, socialdemokratų bei Tvarkos ir teisingumo susitarimas paremti vieni kitus antrame ture, tuomet galėsime kalbėti apie eilinį valdžios pasikeitimą po eilinių ir palyginti ramių Seimo rinkimų.

Koalicinės dėlionės tiek teoriškai, tiek pasiklausius partijų pažadų turi remtis panašiausiomis programinėmis nuostatomis ir lyderių sutarimais. Dėl to tikėtina laukti Socialdemokratų, darbiečių ir ...mažiausios, 5 procentų barjerą perkopusios partijos (išskyrus „Drąsos kelią“), koalicijos, jei tik užteks balsų. Tai gali būti Lenkų rinkiminė akcija, nes mažiausiam veikėjui koalicijoje bus galima duoti mažiau postų, įtakos, etc.

Jei centro-kairės valdančioji koalicija norės solidesnės daugumos, tai socialdemokratų ir darbiečių gretas papildys, jei turės daugiau vietų, R. Pakso šalininkai. Sakoma, jog V. Uspaskichas gali tapti politiniu svingeriu, poruodamasis tiek su kairiaisiais, tiek su dešiniaisiais, juolab, kad konservatorių partijoje gali būti spaudimo neprarasti valdžios, siekiant išvengti politinių skerdynių versle ir administracijose.

Valdžios alkis konservatoriams gali daug kainuoti, nes rizika eit obuoliaut su kadaise „priešu Nr. 1“, gali, pavyzdžiui, po kokio pusmečio kito palikti Tėvynės sąjungą ant ledo be valdžios ir moraliai diskredituotą jos pačios rinkėjų akyse. Tačiau Darbo partijos bylos baigtis taip pat gali tapti raktu į būsimas koalicijas. Prezidentė, žinia, nėra pasyvi politinio gyvenimo stebėtoja. Bus tikrai įdomu. Laukime tęsinio.