K.Jovaišas. Kada bus užsakytos mišios už „Drąsos kelią“?

Rinkimuose intrigą kėlė tamsusis arkliukas – „Drąsos kelio“ (DK) partija. Klausimas buvo ne tik tas, ar drąsiai užsimoję „drąsiečiai“ gaus 20 arba netgi 30-40 mandatų (tokias optimistines, bet labai skirtingas prognozes, regis, lemdavo tai, kokia koja DK lyderė būdavo atsikėlusi iš lovos).

Ne mažesnę intrigą kėlė ir tai, ar DK palaiko didesnė elektorato dalis, kuri to droviai neišsako, giliai širdyje tarsi gėdingu laikydama tokį pasirinkimą. Arba, atvirkščiai, perdėtą ir nepagrįstą įspūdį dėl šios partijos svarbos ir reikšmingumo sukėlė fanatikai bei neatsakingi rėksniai.

Pasibaigus dar tik pirmajam rinkimų turui aišku, kad ambicingi partijos lyderės lūkesčiai anaiptol nebus patenkinti. Kartu neįmanoma paneigti: DK gavo kur kas daugiau rinkėjų balsų, nei rodė ganėtinai prieštaringi apklausų duomenys. Iš dalies šią sėkmę paaiškina tas dėsningumas, kad už naują partiją, puoselėjančią ambicingas viltis, paprastai balsuoja ne dvejojantys ir neapsisprendę žmonės, o ryžtingi pasekėjai ir fanatikai. Būtent ši aplinkybė ypač svarbi DK, kuri tariamai įkūnija Lietuvos garbę, protą ir sąžinę.

Karolis Jovaišas

Šios partijos fanatams N. Venckienė yra „Drąsos kelias“, o „Drąsos kelias“ - tai N. Venckienė. Minėtą pasitikėjimą „drąsiečių“ lyderė nusipelnė, kai ištikimi ir atsidavę gerbėjai priskyrė jai tokių ypatingų savybių, kurių šis garbinimo objektas neturi.

Kita vertus, DK labiau nei bet kuri kita partija, yra neatskiriama nuo savo lyderės asmenybės. Šios partijos fanatams Neringa Venckienė yra „Drąsos kelias“, o „Drąsos kelias“ - tai N. Venckienė. Minėtą pasitikėjimą „drąsiečių“ lyderė nusipelnė, kai ištikimi ir atsidavę gerbėjai priskyrė jai tokių ypatingų savybių, kurių šis garbinimo objektas neturi. Nepaisant to, DK ir ypač jos lyderei aklai ir nuolankiai atsidavę žmonės, perduoda daugelio savo veiksmų kontrolę. Savo ruožtu, teisė kontroliuoti kito veiksmus yra įprastas valdžios apibrėžimas.

Ar DK trūkumai gali tapti jos privalumais?

Politinės partijos gimsta ir miršta, turėdamos tam tikrą, išimtinai joms būdingą genetinį kodą. DK būdinga ta išskirtinė, genetiškai paveldėta savybė, kad ji yra vieno skandalo pagimdyta ir šio skandalo aureolės apgaubta partija. Kaip pažymėjo praktiškai visi nepriklausomi ir nešališki ekspertai, DK lyderė priešrinkiminiuose partijų debatuose pasirodė labai blankiai ir, išskyrus deklaracijas, nesugebėjo pasiūlyti nieko pozityvaus. Peršasi išvada, kad šios partijos akcijos neturėtų bent kiek rimčiau kotiruotis. Tokia išvada, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių, gali būti tiek teisinga, tiek ir klaidinga.

Mat, jeigu nusistovi trapus konkuruojančių politinių jėgų balansas, tai partijos, griežtai kalbant, perkamos siekiant sudaryti valdančiąją arba opozicijos koaliciją. Pirkimo politika yra ta, kad daugiausia naudos turi ta partija, kuri parsiduoda. Tokiu atveju DK trūkumai gali tapti jos privalumais. Tapti būtent todėl, kad neturėdama jokių principų, ji gali priimti bet kokius principus, neturėdama savo originalios programos gali prisišlieti prie bet kokios programos.Taigi, savo veido neturinti DK gali priimti tos partijos, kuri yra suinteresuota įtraukti ją į kurpiamą koaliciją, panašumą ir atvaizdą.

Bėda ta, kad sprendžiant iš susiklosčiusio politinių jėgų santykio, valdančiajai koalicijai DK nėra reikalinga. Viena bėda ne bėda. DK potencialas nėra pirmo reikalingumo prekė ir stipriai konservatorių-liberalų opozicijai. Ne todėl, kad beveidė DK negali priimti koalicinės opozicijos atvaizdo ir panašumo, o todėl, kad tuo nėra suinteresuota pati opozicija. Nors principus deklaruojantys, bet jų nesilaikantys politikai prireikus gali eiti obuoliauti ir su pačiu velniu, tačiau silpnas bei nepatikimas sąjungininkas veikiau yra jiems balastas, nei atrama.

DK perspektyvos neteikia pagrindo optimizmui

Išties DK ateitis ir tolesnės jos perspektyvos nėra rožėmis klotos. Veikiau, atvirkščiai. Kadangi DK, kaip ir jos lyderė, yra aplinkybių sukurtas produktas, tai šioms aplinkybėms nuėjus užmarštin, neišvengiamai išblės ir partijos populiarumas. DK trūkumai gali tapti jos privalumais tik išimtinai politinio aukciono metu, kai kyla klausimas dėl jos įsiliejimo į valdančiąja ar opozicijos koaliciją. Tačiau, kaip jau minėta, nė viena rimta politinė jėga nėra suinteresuota „drąsiečiais“ ir nepanašu, kad situacija pasikeistų apžvelgiamoje ateityje.

Vadinasi, branduolio ir traukos lauko neturinti partija, kurios nevienija ir nesaisto jokios pozityvios programinės nuostatos ir principai, gali neišvengti rimtų pavojų. Tuomet, kai silpsta vidiniai santykiai, o nepatenkinami lūkesčiai ir įsipareigojimai nunyksta, partija praranda ją vienijantį ryšį. Tiesa, DK šalininkus mobilizuoja glaudus ir besąlygiškas susitelkimas apie autoritarinio sukirpimo lyderę, kuri geležine ranka apvalo partiją nuo kitaminčių, nepaklusnių ar frakcionierių. Tačiau vargu, ar DK išvengs pavojaus, kai valdinga lyderė užgniauš partijos narių interesus ir pasisavins kai kurias jų teises.

Paprastai autoritariškai valdomos partijos nariai vengia sakyti, kad jų karalius arba karalienė nuoga. Mat, nuo lyderio galios ir valios priklausomi partiečiai bijo tai padaryti. Kita vertus, laikui bėgant nepasitenkinimas gali pasirodyti stipresnis už savisaugos instinktą. Tuomet šios partijos nariai sukils arba migruos, prisišliedami prie kitų partijų o pati DK, kaip vientisas politinis darinys, neišvengiamai subyrės, prarasdama bet kokią vertę. Nors galima išsireikšti ir kitaip. Būtent tuomet DK įgaus tą niekinę vertę, kurios ir nusipelno. Taigi, yra labai reali tikimybė, kad DK virs politiniu lavonu daug anksčiau nei baigsis naujo šaukimo Seimo kadencija.

Profesorius Gintautas Mažeikis, aptaręs, kokios yra destruktyvios socialinės elgsenos priežastys, konstatavo: Garliavos minia savo šanso neišnaudojo – nepajutusi kraujo skonio, ji išsiskirstė ir įkūrė partiją, taigi, institucionalizavosi. Išties klausimas ne tas, kuo galėjo tapti ši minia, o tas, kad vieno skandalo pagimdytas politinis padarinys yra negyvybingas. Kitaip tariant, pats DK partijos sukūrimas yra jos pabaigos pradžia.