Priešiškumas tarp Putino ir Saakašvilio atsirado po pirmo jų susitikimo. Per 2003 Rožių revoliuciją buvo priverstas atsistatydinti iš prezidento posto sovietinis nomenklatūrininkas Eduardas Ševarnadzė, bejėgiškai stebėjęs yrančią valstybę, ir 2004 sausį prezidentu tapo Saakašvilis. Pirmo vizito jis vyko į Maskvą vasario mėnesį. Saakašvilis suprato santykių su Rusija svarbą. Prieš susitikimą su Putinu jis uždegė žvakutę Gruzijos stačiatikių bažnyčioje Maskvoje ir pasimeldė už susitikimo sėkmę. Atrodė, viskas klostosi palankiai, pokalbis truko ilgiau nei planuota. Jo metu Putinas lyg tarp kitko pasakė, jog Gruzijos saugumo vadovas yra labai tam darbui tinkamas žmogus ir būtų gerai, jog jis toliau liktų eiti pareigas. Grįžęs į Tbilisį, Saakašvilis tą žmogų atleido. Putinas tai priėmė kaip asmeninį įžeidimą – vasalas išdrįso nepaklusti.

E.Ševarnadzės laikais Gruzija kaip valstybė buvo leisgyvė. Elektrą tiekdavo su pertrūkiais, viską sprendė korumpuoti klanai ir įteisinti vagys, o žiemą žmonės naktimis eidavo iš nešildomų namų prie gatvės laužų pasišildyti. Valdininkų armija maitinosi kyšiais, o pagrindinėje Tbilisio gatvėje Š.Rustavelio prospekte mėtėsi narkomanų numesti švirkštai.

Jei parlamento rinkimus laimėtų Saakašvilio Vieningas nacionalinis judėjimas, po naujų prezidento rinkimų 2013 tas parlamentas galėtų skirti savo lyderį Saakašvilį ministru pirmininku, kurio vaidmuo tada jau bus didesnis negu prezidento.
Ramūnas Bogdanas

Per aštuonerius Saakašvilio prezidentavimo metus Gruzija tapo į Vakarus orientuota respublika, įvyko didelės reformos valdymo struktūrose ir teisėsaugos organuose, Tbilisis virto viena iš saugiausių pasaulio sostinių. Gruzijos sėkmė laisvai pasirinktame kelyje neatitiko Maskvos noro laikyti ją savo įtakoje. Kaip šiemet viešai pripažino Putinas, jau 2006 pradėta ruoštis kariniam puolimui prieš Gruziją. Kaip dabar aiškėja iš politikų prisiminimų, rusų tankus nuo žygio į Tbilisį sulaikė tik itin griežtas JAV įspėjimas Kremliui, pasiuntus humanitarinę pagalbą gruzinams karo laivais.

Gruzija yra prezidentinė respublika, ir Saakašvilis turi dideles galias vidaus politikoje. Tačiau prezidentas gali būti renkamas tik dviem kadencijoms. Jį perrinko 2008 pradžioje. Tuoj po 2008 rugpjūčio Rusijos–Gruzijos karo pradėta svarstyti apie valstybės valdymo institutų pusiausvyrą, ir 2010 parlamentas patvirtino konstitucines reformas. Pagal naujas priimtas konstitucijos pataisas naujojo prezidento galios bus smarkiai apribotos, ir daugiau svorio įgis parlamentas. Senoji tvarka veiks iki naujų prezidento rinkimų, kurie įvyks 2013 rudenį, ir tada Gruzija iš prezidentinės respublikos virs parlamentine, kokia yra ir Lietuva. Tad 2012 metų parlamento rinkimų reikšmė tapo daug didesnė nei ankstesniųjų, nes renkama valdžia turės daugiau galių. 

Iš vienos pusės, asmeninių sprendimų sumažinimas ir kolektyvinės galios išplėtimas rodo demokratiškesnį valdymą. Teoriškai taip yra, nes daugiau sprendimų priims parlamentas balsavimo keliu. Saakašvilio oponentai šitoje reformoje įžvelgė jo bandymą išlikti valdžioje. Jei parlamento rinkimus laimėtų Saakašvilio Vieningas nacionalinis judėjimas, po naujų prezidento rinkimų 2013 tas parlamentas galėtų skirti savo lyderį Saakašvilį ministru pirmininku, kurio vaidmuo tada jau bus didesnis negu prezidento.

Europos tarybos patarėjų konstituciniais klausimais grupė Venecijos komisija šią reformą įvertino kaip nepakankamą parlamentarizmui įtvirtinti. Mat premjero teikiamus įstatymus mažesne nei 60 proc. dauguma atmetęs parlamentas rizikuos pats būti paleistas. Nors paties premjero skyrimo klausimas iš Prezidentūros pereis į parlamentą.

Tačiau tai įsigalios tik po metų, o dabar, paskelbus parlamento rinkimų rezultatus, Saakašvilis pareiškė skirsiąs nugalėjusios koalicijos lyderį Bidziną Ivanišvilį premjeru.

B.Ivanišvilis yra turtingiausias Gruzijos žmogus. Jo turtas sudaro apie 6,5 mlrd. JAV dolerių, o Gruzijos metinis biudžetas yra 5,7 mlrd. dolerių. Jo analogas Lietuvoje, kurios biudžetas apie 11 mlrd. dolerių, būtų 12,3 mlrd. dolerių turintis oligarchas. Tačiau turtingiausias Lietuvos žmogus Nerijus Numavičius sukaupęs dešimtkart mažiau – apie 1,3 mlrd. dolerių ir, svarbiausia, juos uždirbo Lietuvoje ir į politiką neina.

B.Ivanišvilio turtų kilmės šalis yra Rusija, ir ten jis praleido daug metų. Visiems žinoma, kad be Kremliaus palaiminimo tokių turtų ten susikrauti ir juos išsaugoti neįmanoma. B.Ivanišvilis yra didžiausias individualus „Gazprom“ akcijų savininkas. Jo turimas vienas suvirš procentas yra vertas 2 mlrd. dolerių. Dar jis turi apie 1 proc. „Lukoil“ (600 mln. dolerių) ir apie 1 proc. Rusijos elektros energijos milžinės „Inter RAO UES“. B.Ivanišvilis, be Rusijos pilietybės, dar turi ir Prancūzijos. Įdomu, kad rinkimų metu jis nebuvo Gruzijos pilietis, tačiau jam dalyvauti pagal įstatymus leido ES šalies pilietybė. Jo namuose lankęsis apžvalgininkas Marius Lukoševičius yra aprašęs įdomią detalę, kad skambinantį numerį garsiai pranešantis aparatas gruzinų milijardieriaus kabinete skaičius sako rusiškai.

Nusprendęs dalyvauti 2012 rinkimų kompanijoje, B.Ivanišvilis 2011 rudenį viešai pranešė parduosiąs savo verslą Rusijoje. Tai, ką jis pardavė, nupirko arba valstybinės Rusijos įmonės, arba Kremliui artimi oligarchai. Už kai kuriuos pirkinius sumokėta didesnėmis nei rinkos vertė kainomis.
Ramūnas Bogdanas

B.Ivanišvilis iki politinės veiklos yra prisidėjęs prie Gruzijos vystymo piniginėmis lėšomis. Kaip ir Sorošas, skyrė dideles sumas Saakašvilio reformoms įgyvendinti, remontavo cerkves, steigė stipendijas. Nusprendęs dalyvauti 2012 rinkimų kompanijoje, jis 2011 rudenį viešai pranešė parduosiąs savo verslą Rusijoje. Tai, ką jis pardavė, nupirko arba valstybinės Rusijos įmonės, arba Kremliui artimi oligarchai. Už kai kuriuos pirkinius sumokėta didesnėmis nei rinkos vertė kainomis.
Garis Kasparovas iškėlė hipotezę, kad B.Ivanišvilio ėjimas į politiką yra jo projektas brangiai parduoti turtą Rusijoje. Tačiau išpardavė ne viską. Pasiliko ir „Gazprom“ akcijas. Neverta pamiršti, jog ši įmonė yra labai ypatingos reikšmės Putinui – reikia užsitarnauti leidimą būti tarp akcininkų. B.Ivanišvilis lieka pririštas prie Kremliaus labai brangiu pavadėliu, o jis pats yra rinkimams surišęs šešių partijų koaliciją tyru romantišku pavadinimu „Gruzijos svajonė“ .

Visuotinį susižavėjimą Gruzijoje sukėlė gausiai jo dalinamos dovanos. Pavyzdžiui, visus namus savo gimtinėje jis sušelpė skalbimo mašinomis. Tikra tinginio svajonė: geri vyną iš rago, dainuoji, o gerasis turtuolis tau nemokamai prijungia palydovinę televiziją, per kurią ausį ir akį glosto pasakojimai, kaip Saakašvilis nuskurdino šalį. Per rinkimų kampaniją koalicija „Gruzijos svajonė“ dalino „svajonių korteles“, kur kiekvienas turėjo užrašyti, kokio daikto norėtų, ir už tai pažadėtas atlygis, o svajonių išsipildymas – po rinkimų.

Žmonos vardu jis įkūrė savo televiziją „Channel 9“, o brolis Aleksandras valdo kontrolinį „Global TV“ paketą. Kad transliacijos pasiektų kuo daugiau gyventojų, B.Ivanišvilis už 7 mln. dolerių padovanojo „Global TV“ 25.000 įrengimų palydovinei televizijai, kurie buvo nemokamai pastatyti gyventojams. Už įstatymų draudžiamą dotaciją teismas jį nubaudė 15 mln. dolerių bauda. Dar 3 mln. dolerių „Global TV“ parėmė B.Ivanišvilio valdomas „Cartu bank“. Atsakingos valstybės institucijos tiesiog nespėjo narplioti schemų, pagal kurias upėmis plūdo rinkimų pinigai.

Buvo įkurtas labdaros fondas „Komagi“ nukentėjusiems už politines pažiūras remti. Pinigai į jį kaupėsi iš ofšorinių kompanijų. „Channel 9“ nemokamai skelbė reklamą, kad galima kreiptis į fondą su skundais dėl persekiojimų ir gauti piniginę paramą.

Saakašvilio reformos policijoje, sunaikinusios ten vyravusią korupciją, davė rezultatų ir per rinkimų kampaniją: slapta kamera buvo nufilmuota, kaip „Gruzijos svajonės“ aktyvistai bando papirkti aukštą vidaus reikalų ministerijos pareigūną, kad šis tiektų informaciją apie vykdomus tyrimus.
Populiarų „Real TV“ žurnalistą B.Ivanišvilis bandė persivilioti, asmeniškai jam pasiūlydamas dešimt kartų didesnį atlyginimą. Jam reikėjo žmonių dezinformaciniam karui. Kada mobiliojo ryšio firma „Stereo +“ nelegaliai pradėjo naudoti dažnį opozicinio radijo transliacijoms ir gavo už tai baudą, „Gruzijos svajonė“ skelbė, jog atimta transliacijos licencija ir gniaužiamas laisvas žodis. Sklandė pasakojimas, kad Saakašvilis prikrovė du laivus dolerių ir išsiuntė į Turkiją, ruošdamasis bėgti nuo atpildo, ir mažai kam rūpėjo, jog šiais laikais pinigai keliauja kompiuterio klavišo paspaudimu, o ne laivais.

Prieš balsavo atleistieji policininkai ir be darbo likę seno raugo teisėjai su palydomis, visa tarybinė inteligentija, netekusi šiltų vietelių, sovietinių laikų profesūra, turėjusi užleisti vietas Vakaruose mokslus baigusiems dėstytojams, kyšių rinkėjais dirbusi valdininkų armija.
Ramūnas Bogdanas

Tokios istorijos sekė viena po kitos. Nuo 2011 B.Ivanišvilis išleisdavo po milijoną dolerių į mėnesį viešųjų ryšių kompanijoms ir lobistams Europoje bei JAV. Briuselyje 2012 vasarą Europos parlamente platintas memorandumas apie Saakašvilio valdžios savivalę su Gruzijos „Transparency International“ logotipu, dėl kurio ši autoritetinga kovos prieš korupciją organizaciją turėjo padaryti pareiškimą, jog tas memorandumas yra kažkieno padirbtas.

Rinkimų kampaniją vainikavo kalėjimo Nr.8 skandalas. Jau minėtas „Channel 9“ parodė video apie kalinių kankinimą, kurią nufilmavo vienas policininkas prieš metus laiko ir kuri buvo nupirkta už 2 mln. dolerių. Nusikaltėliui prižiūrėtojai sugrūda šluotkotį į užpakalį ir į nuolat kartojamą klausimą „kas tu esi?“ kalinys atsakinėja: „Įteisintas vagis“. Už tai buvo iškeltos bylos, atsistatydino ir buvo atleisti aukšti pareigūnai, bet to neužteko.

Jaunoji karta, studentija užaugo jau Saakašvilio laikais, kada nuolat buvo skiepijamos vakarietiškos vertybės ir elgesys, ir jiems galvoje netilpo, kad tokie dalykai gali dėtis jų šalyje. Jaunimas dešimtimis tūkstančių išėjo į Tbilisio gatves protestuodami, paskleisdami savo nesitaikstymą tarp visų piliečių, ir tai turėjo galbūt lemiamos įtakos rinkimų rezultatams. Saakašviliui ir jo bendražygiams belieka tikėtis, jog tie patys pasipiktinę žmonės neleis naujai jėgai pasukti šalies atgal į įstatymų nepaisymą.

Prieš pat rinkimus Rusija pradėjo didelius karinius manevrus netoli Gruzijos sienų. Nepamiršusiems prieš keletą metų vykusio antpuolio tai buvo lyg įspėjamasis ženklas. Yra vienas dalykas, dėl kurio visi gruzinai sutaria: jie nenori karo. Galimas scenarijus po B.Ivanišvilio pralaimėjimo - opozicijos šalininkų išėjimas į gatves su šūkiais apie suklastotus rinkimų rezultatus ir antikonstitucinį diktatoriaus Saakašvilio režimą. Į pagalbą ateina čia pat esantys rusų daliniai ir tankais atkuria konstitucinę tvarką. To neprireikė.

„Gruzijos svajonė“ laimėjo 83 vietas (55,3 proc.) parlamente iš 150. Tačiau tai ne partija, o gana spalvingas šešių partijų junginys, suvienytas noro laimėti rinkimus ir R.Ivanišvilio piniginės – pvz., Liaudies partijai 2011 žiemą jis paskyrė 1 mln. dolerių. Įsitaisius parlamente, padėtis gali pasikeisti jau net per postų dalybas. Matysime, ar gruziniškos ambicijos nėra didesnės už B.Ivanišvilio turtus. Skirtumas nuo opozicijos yra tik 14 balsų.

Saakašvilis, sąmoningai nepasitelkęs savo rankose turimų administracinių resursų tam, kad laimėtų rinkimus, parodė esąs ištikimas demokratiniams principams, ir jo pralaimėjimas yra dar vienas žingsnis pirmyn, nes pirmą kartą Gruzijoje valdžia pasikeitė rinkimų keliu. Gal tai drama, bet tikrai ne tragedija.
Ramūnas Bogdanas

Vieningas nacionalinis judėjimas laimėjo 67 vietas (44,7 proc.), tačiau jie yra drauge nuo Rožių revoliucijos 2003. Įvykdytos reformos sukaupė jiems pakankamai didelį priešininkų būrį, prie kurio galima pridėti ir tuos, kuriuos piktino daromos klaidos ir perlenkimai. Prieš balsavo atleistieji policininkai ir be darbo likę seno raugo teisėjai su palydomis, visa tarybinė inteligentija, netekusi šiltų vietelių, sovietinių laikų profesūra, turėjusi užleisti vietas Vakaruose mokslus baigusiems dėstytojams, kyšių rinkėjais dirbusi valdininkų armija.

Pripratusiems nemokėti mokesčių ir suktis su vokeliais verslininkams nepatiko finansų policijos priežiūra. Piktdžiugą kėlė tokios paviešintos kvailystės, kaip reikalavimas paukštynui sumokėti mokesčius už fasuojant ar pervežant sudužusius kiaušinius. Net praktiškai išnaikintas nusikalstamumas sukuria priešų. Gruzijoje sėsti galima už kažkieno kavinėje pamiršto telefono paėmimą. Todėl niekas neima svetimo. 25 000 sėdi kalėjimuose, tuo nesidžiaugia nei jie, nei gausūs jų giminaičiai. Visi jie turi balso teisę.

Yra kelios šalys, iš nuskurdusio trečio pasaulio atsidūrusios tarp lyderių. Tai Singapūras, Honkongas, Pietų Korėja. Pirmosios dvi iki šiol negalėtų būt vadinamos labai demokratinėmis, o Pietų Korėja tik pastaruoju metu tapo politiškai demokratiškesnė. Tokiu pat ryžtingu reformų keliu suvaržiusi politines laisves ėjo Čilė, kol tapo labiausiai pasiturinčia Pietų Amerikos valstybe, ir tik tada Pinočetas pasitraukė nuo valdžios, paskelbdamas rinkimus.

Nežinia, ar Gruzija jau yra pasiekusi tą negrįžtamų pokyčių tašką, kuris leistų jai toliau vystytis kaip nepriklausomai europietiškai valstybei. Nežinia, ar tinkamas laikas vykdyti konstitucinę reformą ir keisti stiprią prezidento valdžią į parlamentinius debatus, kada dalis šalies yra užimta svetimos kariuomenės. Tik ateitis atsakys į šiuos klausimus, tačiau Saakašvilis, sąmoningai nepasitelkęs savo rankose turimų administracinių resursų tam, kad laimėtų rinkimus, parodė esąs ištikimas demokratiniams principams, ir jo pralaimėjimas yra dar vienas žingsnis pirmyn, nes pirmą kartą Gruzijoje valdžia pasikeitė rinkimų keliu. Gal tai drama, bet tikrai ne tragedija.