Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“ Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“ Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.
Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo Karalystę!“ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo Karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę.“
Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma.“ (Mk 10, 17–27)
„Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo Karalystę.“ Jėzus du kartus tai pakartoja šio sekmadienio Evangelijos tekste, po to dar priduria: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo Karalystę.“ Kalbama ne apie sunkumą, bet apie neįmanomybę.
Įdomu tai, kad viename seniausių Biblijos vertimų į gruzinų kalbą V amžiuje bandyta sušvelninti tokį semitų kalbėsenai būdingą perdėtą įvaizdį ir griebtasi hipotetiško graikų kalbos aiškinimo: graikiškai „kamêlos“ yra „kupranugaris“, o „kamìlos“ – „didelis jūrinis mazgas“. Senovės tarmėje abu žodžiai skambėjo vienodai.
Taip palyginimas įgyja daugiau logikos: adata ir mazgu surištas lynas yra priimtina priešprieša. Tačiau semitiškas paradoksas nepasitenkina tokia priešprieša, o nori daug įspūdingesnės. Tai, kad klasikinis aiškinimas ir interpretacija yra teisingi, patvirtina neginčijamas rabinų knygų posakis: „Lengviau drambliui pralįsti pro adatos skylutę…”
Taip šį posakį suprato ir mokiniai, kurie nustebę vienas kito klausė: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus paaiškina, kad pačiam žmogui pasiekti arba susikurti išganymą neįmanoma. Ši galimybė arba dovana gaunama iš Dievo. Ir ji pasiūloma kiekvienam – tiek turtingam, tiek ir vargšui. Tad klausimo esmė yra ne „ar turtuolis išsigelbės?“, bet – „koks turtuolis išsigelbės?“
Jėzus niekada nesmerkė paties turto ar žemės gėrybių. Tarp jo draugų yra ir Juozapas iš Arimatėjos, „turtingas žmogus“ (Mt 27, 57), ir Zachiejus, kurį išganymas taip pat pasiekė (Lk 19, 9), nors ji ir pasiliko pusę savo turto, kuris turėjo būti nemažas, nes Zachiejus vertėsi to meto pelningu verslu – rinko mokesčius.
Tai, ką Jėzus smerkia, yra perdėtas prisirišimas prie pinigų ir turto, kai žmogus pradeda manyti, jog „jo gyvybė priklauso nuo turto“ arba kai „krauna turtus tik dėl savęs“ (Lk 12, 13–21). Biblija tai vadina „stabmeldyste“ (Kol 3, 5; Ef 5, 5).
Prasminga Eucharistijos liturgijoje melstis atsigręžus į rytų pusę, kaip tą darė nuo pirmųjų amžių krikščionys, ir matyti tekančioje saulėje prisikėlusio Kristaus, kuris apšviečia pasaulį, simbolį, tačiau būtume stabmeldžiai, jei garbintume pačią saulę. Yra svarbu pasirūpinti reikalingu uždarbiu, kad galėtume gyventi ir tarnauti žmonėms bei Dievui, tačiau būtume stabmeldžiai, jei ieškotume pinigų tik dėl jų turėjimo ar egoistinio mėgavimosi jais.
Bažnyčios tėvai pinigus gretina su stabais, kurie yra dievybių atvaizdai. Nors tie stabai ir būtų meno šedevrai, tačiau tikėti, jog jų auksas ar brangakmenis gali mus išgelbėti, reikštų nusiritimą į pagonišką stabmeldystę. Godumas ir šykštumas, virtę stabais, sukuria alternatyvų Dievui pasaulį, keičia teologinių dorybių objektą: tikėjimas, viltis ir meilė pamažu krypsta ne į Dievą, bet – į pinigą.
Taip pinigas tampa anti-Dievu, dėl ko apsiverčia visos vertybės. Šventasis Raštas sako: „Viskas įmanoma tam, kas tiki“, arba „Dievui nėra negalimų dalykų“. Tačiau pasaulis laikosi kitos nuomonės: „Viskas įmanoma tam, kas turi pinigų.“
Jei žmogus tebūtų koks nors pasiklydęs atomas atsitiktinėje visatoje, o ne Dievo kūrinys, gavęs iš jo nemirtingą sielą, arba jei žmogus savo siekius apribotų siaurų situacijų, kuriose gyvena, horizontu, jei visa tebūtų istorija ir kultūra, o žmogui nebūtų būdinga prigimtis, kuriai skirta pereiti į antgamtinį gyvenimą, tuomet tiesa būtų pasaulio pusėje.
Tačiau tiems, kurie nepatiki, jog žmogus ir visa visata yra atsitiktinumo vaisius, Jėzus nurodo išeities kelią iš šios pavojingos situacijos: „Kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda“ (Mt 6, 20); „Darykitės bičiulių su apgaulingu pinigu, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“ (Lk 16, 9).
Šv. Augustinas († 430) sako: „Kad būtų saugu, daugelis stengiasi užkasti savo pinigus po žeme, kartais net visam gyvenimui. Bet kodėl jų nepalaidoti danguje, kur yra daug saugiau ir kur, vieną dieną, juos vėl atrastum amžinai? Kaip tai padaryti? Tai paprasta: Dievas tau duoda vargšuose nešikų, kurie keliauja ten, kur ir tu viliesi vieną dieną nuvykti. Dievas čia, vargšuose, stokoja ir jis tau sugrąžins, kai tu būsi anapus.“
Be abejo, šiandien smulki išmalda ar labdara nebėra vienintelis būdas savo turtu pasitarnauti vargšams ir prisidėti prie bendro gėrio. XXI amžiuje svarbiau yra sąžiningai mokėti mokesčius, steigti naujas darbo vietas, darbininkams mokėti žmoniškus atlyginimus, kurti socialinės apsaugos tinklus, taupyti energijos išteklius, tausoti gamtą.
Finansinių ir ekologinių krizių bei nykstančios Vakarų civilizacijos akivaizdoje aiškiai matome, kad toks žmogaus sąmoningumas vargiai įmanomas be Dievo. Jau praėjo kiek daugiau nei du šimtmečiai, kai, atskyrus Bažnyčią nuo valstybės, pamažu buvo nusigręžta ir nuo krikščioniško tikėjimo. Pasiekus išsvajotą laisvę, atrodytų, kas gi trukdė sukurti tvirtesnę ir viltingesnę mūsų Vakarų civilizaciją.
Anksčiau, iki XIX amžiaus, dėl visų tariamų nesėkmių ir atsilikimų buvo, deja, ir yra, kaltinama Bažnyčia, kad ji per daug įtakojo valstybei ir neleido jai eiti tikrosios – be Dievo – pažangos keliu. Tad kas gi dabar kaltas, kad tokios pažangos plitimas taip akivaizdžiai stringa, o senosios Europos tautos pasmerktos sunykti ir gal net baigti savo egzistenciją?
Išties pats žmogus nepajėgus ištraukti kupranugario pro adatos ausį, kitaip tariant, sukurti tikro humanizmo. Tik susitikimas su Dievu – ne kokiu nors Dievu, bet Dievu, turinčiu žmogišką veidą ir mylėjusiu mus iki galo – leidžia atpažinti kitame dieviškąjį paveikslą ir taip iš tikrųjų atrasti kitą žmogų bei subręsti meilei, virstančiai rūpinimusi kitu.
Deja, Vakarų valstybės, skatindamos ir įgyvendindamos praktinį ateizmą, ragina savo piliečius užmiršti Kūrėją ir taip atima iš jų moralinę bei dvasinę jėgą, būtiną žmogaus įsipareigojimui dosniau atsiliepti į dieviškąją meilę.