Nešini chrizantemų, žvakių krepšiais, ginkluoti šluotomis, maišais, grėbliais, kastuvėliais. Kruopštesnės moteriškės, kaip visad, varžysis, kieno kapelis atrodo tvarkingiau, šventiškiau. Inteligentai prisimins ne vien savo gimines, bet ir neužmirš pagerbti kraštui nusipelnusiųjų, vaikai gaminsis amerikoniškas kaukes, o barai ir klubai ragins jaunimą atsiduoti Helovino siautuliui.
Senokai laukiu, bet vis nesulaukiu, kada gi kas nors atkreips dėmesį į vieną šio mūsų ritualo aspektą - kad lapkričio pirmųjų dienų kelionė pas iškeliavusius Anapilin yra ne kas kita, kaip mūsų visų kelionė laiko mašina į praeitį, į XIX a. balanos gadynę, jeigu norite, kelionė į šiuolaikinio civilizuoto gyvenimo užribį.
Iškart atskirkim grūdus nuo pelų. Problema – ne patys mirusiųjų pagerbimo ritualai ir tradicijos, jos remiasi visiškai pozityviomis socialinėmis vertybėmis ir intencijomis. Siekis prisiminti ir pagerbti tuos, kurie gyveno pasaulyje iki mūsų, yra gražus ir prasmingas. Pagrindinė problema yra tai, kokioje technologiškai, ekonomiškai ir vadybiškai atsilikusioje aplinkoje šie ritualai ir tradicijos realizuojamos. Nes vargu ar Lietuvoje rasime kitą tokią užmirštą, taip atmestinai ir taip valdiškai - blogiausia to žodžio prasme - tvarkomą socialinio gyvenimo sritį, kaip kapinės bei laidojimo paslaugų industrija, o kalbant plačiau, mirusiųjų išlydėjimas ir jų pagerbimas.
Šios mūsų tradicijos ir jų realizavimo būdai yra tokie archaiški, taip menkai paveikti modernumo, kad viskas, kas belieka – tik romantizuoti jas, lieti panegirikas lietuviškam konservatyvumui, o iš tikrųjų – mūsų tamsuoliškumui, baimei ir nenorui ką nors keisti per dešimtmečius ir šimtmečius nusistovėjusioje rutinoje.
Kapinių ūkis – vis dar XIX amžiuje
Prieš keletą metų Aplinkos ministerijos surinktais duomenimis, 2006 metais šalyje buvo 6 758 kapinės, iš kurių 2 025 – veikiančios, likusios – neveikiančios (4 511) arba riboto naudojimo (211). Pasak kultūros paveldo specialistų, bendras senųjų kapinių ir žinomų ar tyrimais nustatytų laidojimo vietų skaičius yra gerokai didesnis ir nebūtų didelė klaida teigti, kad bendras Lietuvos kapinių skaičius siekia 10 000.
Pastarųjų dėmesys bei skiriami materialiniai bei laiko ištekliai mirusiųjų poilsio vietoms įvairuoja. Galima rasti gražių tvarkymosi pavyzdžių, kaip pagal sutartį su Vilniaus savivaldybe UAB „Labradoras“ administruojamos Kairėnų kapinės. Dažnai tenka sutikti seniūnų ir ypač – seniūnių - kaimo vietovėse, kurios vietos kapinėse pat stengiasi palaikyti gerą tvarką.
Tačiau bendrąja prasme, kapinių ūkis buvo ir tebelieka viena iš labiausiai apleistų, jeigu ne labiausiai apleista, viešojo administravimo bei ūkininkavimo sritis. Formaliai ji priskirtina viešųjų paslaugų kategorijai, tačiau dėl atmestinumo, su kuriuo teikiama, tiksliau ją būtų pavadinti viešąja prievole. Štai kad ir jų technologinė-informacinė bazė - kiek šalyje yra kapinių, kurių administracijos buveinėje rasime kompiuterį? Netgi tokiose didžiulėse kaip šalia Vilniaus esančiose Karveliškių kapinėse duomenys pradėti įvedinėti į kompiuterį visai neseniai. Apie informacinę sistemą, kuri būtų sujungta su gyventojų registru, savivaldybės laidojimo leidimų duombaze bei kitomis valstybės ir savivaldybių duombazėmis belieka tik pasvajoti, nors tai yra taip nesunkiai padaroma!
Šiuolaikinės technologijos, tiksliau jų nebuvimas yra viena problemos dalis. Kita – darbuotojų kvalifikacija. Jeigu pažvelgsime į tuos, kas dirba kapinėse, pamatysime, kad personalo vadybinė ir technologinė kompetencija, išskyrus retus atvejus, yra labai neaukšta. Šių žmonių niekas nemoko, neugdo, šalyje nėra mokyklos, kuri ruoštų kapinių vadybos specialistus.
Kita problema, su kuria susiduriama daugelyje savivaldybių – vietos kapinėms trūkumas, ypač aplink didžiuosius miestus. Jos vangiai sprendžiamos metų metais, kaip Kaune. Ir dažniausiai sprendžiamos pačiu neefektyviausiu ekstensyvios plėtros būdu, t.y. ieškant naujų plotų kapinėms. Tuo tarpu akivaizdu, kad ši problema didžia dalimi kyla dėl negebėjimo efektyviai eksploatuoti turimus kapinių plotus.
Kaip jau minėta, viskas prasideda nuo prastos inventorizacijos, šiuolaikinių informacinių ir apskaitos sistemų nebuvimo. O juk puikiai žinome – ten, kur apskaitoje egzistuoja netvarka, greitai įsivyrauja savivalė, sukčiavimas. Nuolatinė problema, ypač mažesniuose miestuose ir gyvenvietėse – savavališkai (arba pagal korupcinį susitarimą su kapinių administratoriumi) užimti, „ateičiai užrezervuoti“ kapų sklypai. Vienos ekspedicijos epizodas: skaitmeninant Renavo kapinaites, vietos moterys, galvodamos, kad esame kokia nors inspekcija, geras 20 min. vedžioja ir rodo, kurie kapai yra netikri, t.y. užimi, kažkieno užrezervuoti. Kai kurių miestų kapinėse sutinki ištisas „mirusių gyvų“ - vietos miestelėnų - eiles. Esu tikras – tinkamai suinventorizavus ir įdiegus informacines sistemas, Kauno ir kitų miestų kapinėse aptiktume apsčiai ploto naujiems laidojimams.
Palietėme tik keletą momentų, susijusių su prastu kapinių tvarkymu. Jo priežastys, be abejo, yra sisteminės. Kapinės yra prastai valdomos, nes priklauso resursų ir motyvacijos stokojančioms savivaldybėms, čia visu gražumu atsiskleidžia valstybinės ekonomikos, su kuria atsisveikinome XX a. 10 dešimtmetyje, „grožybės“: valdžios institucijų vangumas, nesuinteresuotumas, biurokratizmas, nenoras ir nemokėjimas ūkininkauti, kuriuos, it šventa aureolė, gaubia nelegalūs ar pusiau legalūs verslai, korupcija ir neskaidrūs susitarimai.
Maža to, kad tai vis dar valstybinio sektoriaus sritis, šalyje nėra nė vienos centrinės vykdomosios valdžios institucijos, kuri kuruotų, koordinuotų ir, svarbiausia, metodologiškai remtų savivaldybių pastangas kokybiškai atlikti šią, norėtųsi sakyti, viešąją paslaugą, deja, tenka sakyti, viešąją prievolę. Laikas pripažinti, kad neva nemokamos kapinės remiasi iš principo ydinga koncepcija, kurios, kaip ir kitų socialistinių reliktų - nemokamo mokslo ir sveikatos apsaugos - turėtume kuo greičiau atsisakyti ir kapinių ūkį pertvarkyti pagal klasikinį privatizavimo bei konkurencijos skatinimo modelį.
Ar būtina teršti žemę?
Praėjusiais metais Lietuvoje mirė 41 000 žmonių. Turint galvoje, kad per metus Lietuvoje kremuojama apie 2 000-3 000 mirusiųjų, ne mažiau kaip 38 000 jų buvo palaidota tradiciškai, kapinėse. Tas reiškia štai, ką: kad pernai Lietuvoje į žemę, daugiausiai į tuos veikiančių kapinių 2 000 su viršum hektarų, buvo įkasta 38 000 karstų, o kartu su jais: daug nuodingų medžiagų: dažų, lakų, balzamavimui naudojamo formaldehido ir kitų chemikalų, metalų, gumos ir kitų sunkiai skylančių polimerinių medžiagų bei gausybę kito technogeninio taršalo.
Kapinės, nors ir būdamos mažesnės taršos šaltinis už pagrindinį gamtosaugininkų taikinį – savartynus - užima Lietuvoje bemaž dvigubai didesnį plotą, todėl jų įtaka grunto užterštumui ir gruntiniams vandenims yra santykinai nemaža. Dabar pažvelkime į reikalą iš 10, 20 ar, tarkim 50 metų perspektyvos, kiek per tą laiko visko sulaidojome į gruntą, taip pat įvertinkime irimo procesų spartą mūsų santykinai šalto klimato ir šalto grunto kontekste ir suprasime, kad mūsų kapinės iš tiesų yra intensyvios grunto ir gruntinių vandenų taršos židiniai.
Deja, nepaisant aukštos ekologinės savimonės, kol kas nei Lietuvos vartotojai, nei, kas labai keista, ritualinių paslaugų verslas neišjuda iš mirties taško. Kaip ir valstybė, kuri iki šiol nė piršto nėra pajudinusi, kad per mokestinius-ekonominius svertus paskatintų ekologiškesnę rinkos dalyvių bei vartotojų elgseną. Kaip norėtųsi čia išvysti Aplinkos ministerijos vėliavnešius ginkluotus atitinkamų dokumentų projektais! Tik kur jie?
Kokia bebūtų nerangi valstybė, žmonės vis dėlto galėtų ir patys susimąstyti, kaip reikėtų išlydėti savo artimuosius į paskutinio poilsio vietą, kad ateities kartas apsaugotume nuo beprasmiškų „dovanų“. Vienas iš tokių ekologiniu požiūriu skatintinų mirusiųjų išlydėjimo Anapilin būdų yra kremavimas. Ačiū Dievui, pastaraisiais metais bent čia pasiektas šioks toks progresas – verslo ir valstybės pastangomis pagaliau pastatytas ir paleistas krematoriumas šalia Kėdainių. Prie jo vairo stojo Vytenis Labanauskas, daug metų skyręs visuomenės ekologinio švietimo projektams. Laidojimo paslaugų industrija tikrai galėtų pasitelkti šio žmogaus patirtį ir įdirbį ekologijos srityje.
Kas pastatys industriją į tinkamas vėžes?
Nesudėtinga spėti, kad egzistuojant visuotiniam abejingumui, duomenų, kokie pinigų srautai cirkuliuoja Lietuvos mirusiųjų išlydėjimo ir pagerbimo sferoje, niekas nerenka. Bet atlikime vieną paprastą aritmetinį veiksmą – padauginkime 41 tūkstantį mirusiųjų, tarkim, iš 5 000 Lt - minimalios sumos, už kurią galima kukliai palaidoti artimąjį, surengti šermenis ir pastatyti jam nedidelį paminkliuką. Pridėkime dar išlaidas atminties ceremonijoms: keturnedėliui, metinėms, paminklo šventinimui ir lapkričio 1-osios kapų sutvarkymui ir papuošimui gėlėmis - tarkim, bent 500 Lt. Gauname 225,5 mln. Lt. Realiau būtų vertinti šios industrijos metinę apyvartą 250-300 mln. Lt. Net ir Lietuvos mastais tai nėra didelis verslas, maždaug lygus vienos stambesnės gamybos įmonės metinei apyvartai, ką jau kalbėti apie palyginimą su JAV kapinių bei ritualinių industrija, per metus sukuriančia apie 25 mlrd. JAV dolerių pajamas.
Iš tikrųjų problema yra ne tiek industrijos pajamų, kiek jos skaidrumo mastas. Kiek mokesčių surenkama, tegul suskaičiuoja Mokesčių inspekcijos valdininkai, ir jeigu jie atliks šį veiksmą, neabejoju, liks nemaloniai nustebę. Kas laidojo savo artimuosius, žino, kad čia cirkuliuoja gryni pinigai, retai išrašomi dokumentai (visų pirma, jų retai teprašo patys žmonės), o vartotojams tenka neoficialiai mokėti už dalykus, kurie oficialiai nieko nekainuoja. (Prisiminkime kad ir 2010 metų skandalą Klaipėdoje, kuomet vietos STT padalinys įspėjo savivaldybę dėl nelegalios prekybos kapų sklypais Lėbartų kapinėse.) Taip pat reikia pridurti, kad konfesinių bažnyčių dalyvavimas šiame versle dalį už laidojimo ir kitas velionių pagerbimo paslaugas sumokamų pinigų paverčia į oficialią apskaitos sistemą neįtraukiamomis aukomis.
Sektoriaus (ne)skaidrumas yra tik viena medalio pusė. Kita, ir gal net svarbesnė - silpnas finansinis ir ypač investicinis potencialas. Didysis rinkos žaidėjas – Katalikų bažnyčia – nėra komerciškai orientuota ir nerodo jokių intencijų tapti – kaip priklausytų rinkos lyderiui – vadybinių ir technologinių novacijų garvežiu. Kiti rinkos žaidėjai pernelyg smulkūs, kad sugebėtų generuoti pokyčius, kuriems įvykdyti reikalinga vadybinė kompetencija ir kapitalas.
Šitaip susikuria uždaras nenovatyvumo, inertiškos rutinos ratas. Išskyrus keletą progresyvių elementų, kaip antai jau minėtos Kairėnų kapinės Vilniuje, krematoriumas Kėdainiuose, atskirų verslininkų plėtros projektai, bendrąja prasme ritualinių paslaugų rinka vystosi nepaprastai vangiai. Negebėjimas pasinaudoti vartotojų ekologine savimone ir suformuoti ją atitinkantį paslaugų ir produktų krepšelį yra vienas iš akivaizdžių lietuviškų laidojimo namų vadybinio ir finansinio silpnumo požymių.
Akivaizdu, kad tikrasis šio sektoriaus potencialas generuoti pajamas ir, kas ypač svarbu socialiniu požiūriu, darbo vietas yra gerokai didesnis. Valstybės institucijos ir čia galėtų paskatinti tam tikras kryptingas permainas, kad perorientuotas į civilizuoto verslo vėžes, jis taptų patrauklesnis stambiems investuotojams, o kartu su pastarųjų investicijomis ateitų ir platesnis paslaugų spektras, šiuolaikinė vadyba, našūs įrankiai ir naujosios technologijos, kitaip tariant, ateitų XXI amžius.
* 2008 metais įkurta „Lapkričio 2-osios draugija“ siekia puoselėti mirusiųjų laidojimo, velionių atminimo ir pagerbimo tradicijas, taip pat jas moderninti, adaptuoti prie šiuolaikinės gyvensenos standartų per informacinių technologijų, ekologinės savimonės bei modernios vadybos diegimą.