Visuotinai ignoruojamas įstatymas tėra gyvas lavonas. Užuot apsaugojęs visuomenės moralę, jis daro demoralizuojantį poveikį ir skatina teisinį nihilizmą.
Neatsitiktinai aukščiausiasis policijos hierarchas, kur kas geriau nei žmogaus teisių gynėjai ir feministės suvokdamas, kad kova su prostitucijos hidra yra beprasmiškas lėšų švaistymas, pusiau juokais pusiau rimtai siūlo surengti referendumą dėl prostitucijos. Negi jis puls aiškinti, kad dorovės policijos pareigūnai ne tik patys nevengia naudotis prostitučių paslaugomis, bet ir suteikia prostitucijos verslo asams ,,stogo” paslaugas. Akivaizdu, kad ne už gražias akis.
Policijos hierarchui, nors ir kitais žodžiais, bet iš esmės antrina Seimo narys Mantas Varaška, kurio siūlymas nebausti nei lytines paslaugas teikiančių asmenų, nei jų klientų išties yra tik šleivas kreivas žingsnis prostitucijos legalizavimo link. Mat minėtas, iš pirmo žvilgsnio radikalus, tačiau nepagrįstas siūlymas numatyti griežčiausias bausmes išimtinai sąvadautojams ir prekiautojams žmonėmis, nieko neišspręs ir iš esmės negali išspręsti.
Perkama meilė nėra pagrindas riboti žmogaus teises
Protingi ir racionalūs žmonės sutaria dėl to, kad serijiniai žudikai, žagintojai maniakai ir kiti niekšai neturi tautybės. Neturi ta prasme, kad nuo šių žmogaus aistrų kloakos unikumų nėra laisva nė viena tauta. Netgi savotiškas švyturys lietuviams - norvegų tauta. Atrodytų, kad lygiai taip pat neturi tautybės ir kvailystė, juolab patentuotakvailystė, nesvarbu kieno - lietuvio, švedo ar bušmeno galvoje ji kiltų.
Klausimas ne tas, kad švedai, kaip ir kiti skandinavai, yra vieni aktyviausių sekso turistų Tailande ir kitose egzotiškose šalyse, o tas, kad gyvendami puikiai sutvarkytoje valstybėje, jie gali sau leisti ir minėtą kvailystę. Tačiau chaotiškai tvarkomai posovietinei valstybei perteklinė kvailystė yra nederama prabanga. Tai, kad Lietuvoje 2011 metais baudos paskirtos keliems šimtams lytines paslaugas teikusių moterų ir tik vienuolikai klientų nėra tik sausi skaičiai. Jie iškalbingai byloja, kad švediškas prostitucijos tramdymo modelis Marijos žemėje smarkiai šlubuoja abejomis kojomis.
Kodėl? Draudimo naudotis prostitucijos paslaugomis neįgalumas ypač akivaizdus vienos svarbiausių konstitucinių žmogaus teisių - gyvenimo privatumo, autonomijos ir būsto neliečiamybės kontekste. Nors už įstatymo ribų yra ne tik kūno pardavimas, bet ir jo pirkimas, kyla natūralus klausimas: ką gali padaryti dorovės policijos pareigūnai, net jeigu jie turi patikimą informaciją apie tai, kad būste teikiamos greitos, sintetinio skonio seksualinės paslaugos?
Ar šie pareigūnai turi teisę įeiti į prostitutę iškvietusio asmens būstą prieš jo valią? Kadangi tokia intervencija būtų kur kas didesnis blogis nei tas, kurio siekta išvengti, tai atsakymas gali būti tik neigiamas. Vienprasmiškai. Tas pats pasakytina ir apie įėjimą į viešbučio ar motelio kambarį, kurį apima sąvoka „ būstas“. Tai iš kur tuomet atsirado tie vienuolika klientų, neišvengusių baudų?
Nežinau, bet galiu pareikšti, kad sekso pirklius realiai bausti įmanoma tik dviem atvejais. Pirma, jeigu klientas naudojasi prostitutės paslaugomis nelegaliame bordelyje. Antra, jeigu jis tai daro viešoje vietoje, kartu sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką. Tačiau tokiu atveju, būtent už viešosios tvarkos pažeidimą atsakytų kiekvienas pilietis, sumanęs viešoje vietoje atlikti sutuoktinio pareigą. Netgi, jei turėtų su savimi ne tik civilinės, bet ir bažnytinės santuokos faktą patvirtinančius dokumentus.
Mūsų užuojauta prostitutėms ir jų užuojauta mums
Šiuolaikinių gerųjų samariečių nuomone, prostitucija užsiimančios moterys yra vergovės, smurto ir skurdo, klestinčio žiaurioje ir neteisingoje visuomenėje, aukos. Absoliuti dauguma jų yra aukos, išimtinai aukos ir niekas kita, išskyrus aukas. Tai socialiniai faktai, kurių neįmanoma ignoruoti. Tokius gelžbetoninius faktus aptarsiu vėliau, o dabar leisiu sau pamodeliuoti, koks yra tikėtinas šių aukų požiūris į žiaurų pasaulį ir save šiame pasaulyje.
Įsivaizduokite prostitutę, kurią į doros kelią nuoširdžiai stengiasi atvesti policijos ar socialinė darbuotoja. Gerai, jeigu prostitutė mandagi, atgailauja ir kaltindama išimtinai „socialinius faktus“, laiku palieka neišsakytas tas kandžias pastabas, kurios leidžia įsivyrauti nuoširdaus pasitikėjimo atmosferai. Tariamai, žinoma. O kokios tos, garsiai neišsakytos pastabos? Leiskite, didžiai gerbiami žmogaus teisių gynėjai iš visokių įmanomų centrų ir institutų, pagarsinti auklėjamos ir į „protą atvedamos“ prostitutės vidinį monologą.
Sakysite, absurdas, prostitutės taip negalvoja. Jūs absoliučiai teisus, savaime suprantama, kad ne. Jeigu jos ir mąsto tokia kryptimi, tai jokiu būdu ne taip prėskai, kaip aš čia bandžiau perteikti. Atvirkščiai, jos pagardina savo vidinį monologą sultingais epitetais ir sodriu, labai sodriu rusišku „matu“. Triaukščiu.
Tačiau grįšiu prie jau minėtų socialinių faktų. Tiesa, padarysiu esminę išlygą. Aptarsiu išimtinai tai, kodėl prostitucija nerodo nė mažiausio atmirimo ženklų tokiose socialinės gerovės valstybėse, kaip Vokietija, Nyderlandai ar Prancūzija. Valstybėse, kuriose bedarbiai gyvena kur kas geriau nei aršūs lietuviški kovotojai su skurdo pagimdyta prostitucija. Gal pigiomis Rytų konkurentėmis besipiktinančios šių valstybių prostitutės parsidavinėja, persekiojamos skurdo, nevilties ir nepritekliaus problemų? O, kad Lietuvos moterims, sunkiai dirbančioms moterims, tokios problemos!
Vadinasi, socialiniai faktai - tai graudus, bet klaikiai primityvus prostitucijos paaiškinimas. Polinkiai ir motyvacija - štai kas padeda suvokti prostitucijos esmę. Žmogus, nesvarbu, kokioje - skurdžioje ar turtingoje - valstybėje gyventų, niekuomet nebūna patenkintas absoliučiai; nebent trumpam. Geismas geisti yra nepasotinamas. Patenkintą poreikį keičia kitas, pasiūla lemia paklausą, norus ir troškimus. Ar vertėtų todėl stebėtis, kad žmonės, kurie turi geresnį nei įprasta seksualinį apetitą, užsidirba sotesniam gyvenimui, derindami malonumą su nauda?
Vaistai, pavojingesni už pačią ligą
Jeigu draudimas pardavinėti ir pirkti kūną būtų kelias, vedantis į visuomenės išgijimą ir moralinį apsivalymą, tai prostituciją reikėtų sutraiškyti kaip nuodingą gyvatę, įsirangiusią į kūdikio lopšį. Tačiau šeimyninės laimės, idilijos ir santuokos tikrasis duobkasys yra ne prostitucija, o santuokinė neištikimybė. Laidodami ankstesnę ir kurdami naują santuoką, žmonės prie altoriaus vedasi ne prostitutę ar prostitutą, o tą, dėl kurio ar kurios subyrėjo ankstesnė santuoka.
Prostitucija - blogis, tačiau jos draudimas beprasmiškas, žalingas ir dar didesnis blogis, kuris neturi jokios atperkamosios socialinės vertės. Ne tik todėl, kad pirkti pardavinėjamą kūną ir išduoti sutuoktinį fiziškai nėra taip žema ir amoralu, kaip išduoti jį dvasiškai. Anaiptol. Prostitucijos draudimas ypač beprasmiškas, atsižvelgiant į tai, kad moteris turi teisę spręsti gimdyti, ar daryti abortą, kuris laikomas teisėtu, jeigu nėštumas neviršija dvylikos savaičių.
Baigdamas, aptarsiu du dalykus. Pirma, tariamai radikalų M. Varaškos siūlymą. Išties, įstatyme nustatytos bausmės už prekybą žmonėmis yra pakankamai griežtos ir neapgalvoti siūlymai dar labiau griežtinti jas sąvadautojams ir prekiautojams žmonėmis gali išbalansuoti bausmių sistemą. Savo laiku tai padarė sovietai, nustatę už išžaginimą daug griežtesnes bausmes nei už nužudymą.
Konkrečiai, tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis buvo baudžiamas įkalinimu iki dešimties metų, o išžaginimas sunkinančiomis aplinkybėmis - nuo penkiolikos iki dvidešimties metų (pagal SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1949 m. sausio 6 d. įsaką Nr. 4). Ar reikia sakyti, kad šiam įsakui įsigaliojus praktiškai visos išžagintos moterys būdavo nužudomos. Tai primenu todėl, kad daugelis siūlymų dėl įstatymų tobulinimo yra to paties tipo išminties perlai, kaip ir įsakas Nr. 4.
Antra, pagal visų apklausų reitingus politinės partijos kapanojasi visuotinio nepasitikėjimo dugne. Taigi, žmonės intuityviai suvokia, kad politika nėra švarus reikalas ir iš esmės negali būti kitoks. Šia prasme priminsiu, kad ir Kristus buvo kur kas atlaidesnis prostitutėms, nei fariziejams. Taigi, jeigu katalikiškas jaunimas atiduoda savo balsus už partijas, kuriose gausu fariziejų, tai kodėl jis referendume turėtų pasisakyti prieš prostituciją? Jeigu toks referendumas nebūtų kiek pavėluotas balandžio pirmosios pokštas, padaryčiau išlygą, kad kalbu rimtai. Absoliučiai.