Gynybinio karo apkasai
Žvelgiant iš Lenkijos pusės, Lietuva netesi savo pažadų ir dar, be to, blogina Lietuvos lenkų padėtį. Pirma, neleidžia pavardžių rašyti lenkiškais rašmenimis (su „w“ ar “ł“), antra, vis dar negalimi dvikalbiai gatvių užrašai. Ir trečia, naujasis švietimo įstatymas sukėlė įtarimus, kad norima išstumti lenkų kalbą net ir iš mokyklų.
Visi šie veiksmai, Varšuvos požiūriu, rodo, kad Lietuva nori asimiliuoti Lietuvos lenkus: atima tikrąsias jų pavardes, neleidžia komfortiškai jaustis vietovėse, kur kompaktiškai gyvena, ir dar švietimo sistemą nori paversti asimiliacijos instrumentu. Natūralu, jei taip matai situaciją, tuomet privalai ginti savo tautiečius. Ginti nuo lietuvių, kurie puola Lietuvos lenkus ir nori juos paversti jei ne lietuviais, tai bent ne-lenkais.
Tokia pati laikysena būdinga ir daliai Lietuvos lenkų. Ir manau, kad dalis nuoširdžiai taip galvoja. Todėl ir jie ginasi visomis priemonėmis, kuriomis tik išgali.
Tačiau jei paklaustume Lietuvos valdžios – nuo premjero, ministro iki valdininko – ar Lietuva turi – tegu ir slaptą – planą asimiliuoti Lietuvos lenkus, jie nuoširdžiai atsakytų, kad ne. Ir jie nemeluotų. Na, spėju ir labai tikiuosi, kad valdžioje – bent jau aukščiausiuose sluoksniuose – susipykusių su protu žmonių nėra, nors iki galo to niekada nežinai.
Tokia vidinė Lietuvos bei Lenkijos konflikto logika rodo, kad konfliktą yra pakankamai sunku išspręsti. Tą ir matome: politikai jau nebežino, ką daryti. Tad nieko ir nedaro. Galima pulti ir paskui atsitraukti, bet kai apsikasi apkasuose ir gini tai, kas atrodo tau brangu, atsitraukti negali. Štai ir Lietuvos bei Lenkijos politikai įsivarė save ne į kampą, bet ant siauro tiltelio ir susirėmė ragais kaip ožiai.
Tapatybės klausimas
Iš tiesų šis susirėmimais ragais nėra vien tik ambicijų klausimas. Manau, kad už jo slypi rimtesnis klausimas – tapatybės. Kaip jau minėjau, iš Lenkijos pusės atrodo, kad Lietuva vykdo asimiliacinę politiką. Tai reiškia, kad neleidžia Lietuvos lenkams išlaikyti savo tapatumo. Ir galime suprasti, kodėl nedraugiškai kai kurie lenkai žvelgia į lietuvius: juk jie kėsinasi į tai, kas šventa lenkui, į jo tapatybę.
Ir patriotiškai nusiteikęs lietuvis turi tai suprasti, nes jis analogiškai mano, kad lenkai kėsinasi į jo tapatybę. Juk jei dėl „w“ pradės aižėti ir išnyks lietuvių kalba, tai kas tada bus lietuvis? Lygiai taip pat tautiškai nusiteikusiam lietuviui atrodo, kad šiuose klausimuose jis nori išlaikyti lietuviškumą, lietuvio tautinį tapatumą. Tad abi pusės iš esmės gina savo tautinį tapatumą. Ir šiandien niekas nepaneigs žmogaus teisės į tautinę tapatybę. Tik problemos iškyla, kai tos tapatybės – tegu ir paradoksaliu būdu – susikerta.
Kaip spręsti?
Kalbėsi tik apie Lietuvos pusę, nes Lietuvą geriau pažįstu nei Lenkiją. Be to, Lietuva, o Lenkija yra mano tėvynė, tad man dėl jos labiau skauda širdį. Aišku, dvišaliams santykiams reikalingos abi pusės, bet receptų Lenkijai paiešką palieku lenkams arba tiems, kurie geriau pažįsta šią šalį.
Lietuvos sprendimai yra ir lengvi, ir sunkūs. Lengvi, nes labai paprastai galima viską išspręsti: leisti rašyti pavardes pagal lenkišką rašybą, įteisintų dvikalbes (o gal ir trikalbes) lenteles, atidžiau ir jautriau žvelgti į klausimus, susijusius su švietimu. Tačiau dėl aukščiau aprašytų aplinkybių tuo pačiu tai yra ir sunkūs klausimai: juk tai atrodytų, kad mes išduodame savo lietuviškumą. Tačiau čia ir slypi esmė. Lietuviškumas, lietuviška tapatybė nėra duotybė. Lietuvio samprata keitėsi laikui bėgant. Ir ne vieną kartą. Todėl permąstyti savo tapatybę nėra šventvagystė, o kūrybingos tautos būtinybė. Jau vien todėl, kad išliktume. O permąsčius savo tapatybę, gal ne tokia jau baisi jau būtų ta „w“.