G.Saulytis. Prieš ir po skandalingojo spektaklio

Nieko nėra niekingesnio, kaip pažinimą ir patyrimą pakeisti įsakymais ir pamokymais. (Ciceronas). Mintis dėl reakcijos į Romeo Castelluccio spektaklį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ pradėjau rašytis dar jo nematęs, o po peržiūros parašiau antrą dalį. Tad jas pateikiu chronologine tvarka.

Prieš

Kaip krikščionis norėčiau solidarizuotis su Vilniaus vyskupų raginimu dėl tikinčiuosius skaudinančių viešųjų atvaizdų, tačiau negaliu, nes pasigendu nuoseklios argumentacijos ir teologinio pagrindimo. Tiek šis kreipimasis, tiek kai kurių politikų mėginimas įstatymiškai boikotuoti spektaklį paskatino, o iš dalies ir įpareigojo jį pamatyti, idant savo nuomonę susidaryčiau, remdamasis pirmuoju šaltiniu.

Kultūriniai tekstai visų pirma turi būti perskaityti, suprasti ir tik po to interpretuojami. Išankstinės radikalios pozicijos piršimas, traktuojant sceninį kūrinį kaip profanaciją, menkina individo laisvę ir trukdo sąmoningai susiformuoti savo nuomonę. A priori teigiama, kad visi, kuriems bent kažkiek brangūs šventi dalykai, neturi kito pasirinkimo kaip įsižeisti ir piktintis. Suprantu, kad į vyskupų raginimą turi atsižvelgti kunigai ir jiems pavaldžios religinės organizacijos, todėl nesistebiu dėl pamokslų, smerkiančių spektaklį bei jo kūrėjus, organizuojamų akcijų ir nesankcionuotos protesto akcijos prie Dramos teatro. Tačiau liūdna, kai, pavyzdžiui, ateitininkai imasi kalbėti visų Lietuvos tikinčių vardu, nors tėra vienos konfesijos proteguojama religinė organizacija.

Juolab, kad pačių katalikų gretose požiūriai išsiskiria. Julius Sasnauskas straipsnyje „Ne tie pabūklai. Ir taikinys ne tas“ romiai kvestionuoja Vilniaus vyskupų raginimą sąmoningiems katalikams naudotis „visomis įstatymų nedraudžiamomis protesto, boikoto ar kitokiomis poveikio formomis,“ primindamas, jog „jau kuris laikas visuotinė Bažnyčia oficialiame lygmenyje vengia būti literatūros ir meno kūrinių arbitru, palikdama tikintiesiems galimybę patiems pasirinkti, kas šiose srityse yra vertinga ir kas nepriimtina“. Tačiau ne visi katalikai tokie brandūs ir drąsūs kaip pranciškonų vienuolis.

Vienas mano pažįstamas teatralas pasakojo, kad, kilus ažiotažui dėl Castelluccio pastatymo, iš karto ketino parašyti recenziją, kviečiančią dialogui, supratimui ir pakantumui, tačiau jam pasidarė baugu plaukti prieš srovę. Gal po spektaklio išdrįs? Šis jausmas, kaip ir cenzūra, mums gerai pažįstami iš sovietinių laikų. Kadangi esu krikščionis, bet ne katalikas, galiu drąsiau reikšti savo nuomonę, tačiau prisipažinsiu, kad ir man šiek tiek baugu.

Ar neeklezinių visuomenės struktūrų atstovai, šiuo atveju menininkai, turi teisę naudoti ir interpretuoti sakralius tekstus ir atvaizdus taip, kaip jie išmano, ar ne? Jeigu taip, tai kad ir kaip mums beskaudėtų ir kokios subjektyvios ar šlykščios tos interpretacijos bebūtų, reikia jas priimti ir tikėjimą ginti argumentų pagalba. O jeigu ne, tuomet krikščionys turi siekti kuo didesnių įstatyminių galių, kurios leistų nustatyta tvarka cenzūruoti „netinkamą“ tekstų ir atvaizdų panaudojimą, o profanacijas apskritai uždraustų. Be abejonės, pastaroji nuostata grąžintų mus į inkvizicinius Viduramžius arba priartintų prie šių dienų musulmoniškų valstybių, kurių teisė remiasi šariatu. Tačiau, rodos, būtent taip sekuliarios visuomenės christianizaciją suvokia kai kurie save krikščionimis pristatantys politikai.

Krikščionybė, mano giliu įsitikinimu, skiriasi nuo islamo, o tiksliau nuo radikaliosios jo pakraipos, tuo, kad santykyje į kitą vadovaujasi meile, atlaidumu, gerumu ir pakantumu, o ne įžeistais jausmais. Paradoksalu, kad Rusijoje muzikinė grupė, protestuojanti prieš valstybės ir bažnyčios sąjungą, neleistinai reiškėsi sakralioje erdvėje, o Lietuvoje be leidimų protestuojantys katalikai gviešiasi cenzūruoti meno erdvę ir pažaboti mūzų pasaulį. Mėgindami išsaugoti valstybės ir bažnyčios „vienybę“?

Režisieriaus pasirinktas pavadinimas eksplikatyviai nurodo, kad jo sceninės refleksijos yra vienaip ar kitaip susijusios su Jėzaus Kristaus asmeniu. Castelluccis savo kūrinio žanrą apibūdina net kaip kristologinį ir teigia, jog sąmoningai meta iššūkį prietaringai tikėjimo sampratai, prilygindamas ją stabmeldystei. Pasak režisieriaus, šis jo pastatymas, kaip, beje, ir pati Biblija, nėra cukraus gabalėlis prietaringiems žmonėms.

Nežinau, ar režisierius yra tikintis, tačiau jo mintys man yra suprantamos, o klausimai – teologiškai legitimūs. Net jei iš tiesų Kristus būtų kryžiuojamas Dramos teatre, labai norėčiau tai matyti savo akimis, kaip moterys iš evangelijų, stebėjusios ant kryžiaus kenčiantį Viešpatį. Būdamas tikinčiu, siekiu pažinti Kristų ne tik Jo išaukštinime, bet, pasak apaštalo Pauliaus, ir jo pažeminime, bendraudamas Jo kentėjimuose.

Po

Tačiau nukryžiavimo ir Viešpaties veido išniekinimo neišvystu. Priešingai, ramus, tačiau dėl Antonello da Messino talento iki kaulų smegenų skrodžiantis Salvator mundi žvilgsnis primena, jog bet kurios šeimos, kaip ir visos žmonijos, kančios nepraslysta pro Išganytojo akis. 

Vizualinėmis priemonėmis sukurtas emocinis spektaklio krūvis pažadina ne vieną mintį apie kančios problemą. Ar Dievas regi nesibaigiančią kančią ir sizifišką beprasmybę, kurią režisierius scenografiškai vaizduoja pasirinktu sūnaus, pagarbiai tarnaujančio savo nukaršusiam ir ligotam tėvui, motyvu? Stipriausią įspūdį palieka mizanscena, kurioje sūnus desperatiškai glaudžiasi prie Gelbėtojo veido, skambant maldos žodžiams: „Jėzau, Jėzau...“

Epizode, iššaukusiame didžiausią protestą, kuriame vaikai mėto granatas į Kristaus atvaizdą, neįžvelgiu jokios profanacijos. Tiesą sakant, šis vaizdinys yra labai realistinis, o šventvagiškas tiek, kiek šventvagiška yra pati mūsų kasdienybė. Iš tiesų nereikia eiti į Castelluccio spektaklį, idant išvystum kaip į Kristų mėtomos granatos. Užtenka apsižvalgyti aplinkui. Pagaliau pasižiūrėti į savo vidų. Jėzus kryžiuojamas kas dieną. Ne tik netikinčiųjų, bet ir tikinčiųjų Juo. 

Tie, kurie spektaklį prilygino „kultūrinei“ pedofilijai, pamiršo, kad religiniame kontekste ji reiškiasi iš tikrųjų. Negirdėjau, kad Castelluci kalbėtų apie šią analogiją. Tačiau girdint granatų dunksėjimą, man ji iškyla. Ar realios kunigų pedofilų aukos, kurioms įvairiose valstybėse Romos katalikų bažnyčia moka milijonines kompensacijas už padarytą žalą, nėra panašios į tuos vaikus, iš nepakeliamo skausmo mėginančius nužudyti Dievo Sūnaus paveikslą, išniekintą šventoje vietoje, t.y. savyje?

Išmatų į paveikslą niekas nemėto. Jomis suteršiamos baltos grindys, balta odinė sofa, baltos miegamojo antklodės. Bet ne piktybiškai, o iš senatvės negalios. Galbūt tai idealistinio jaunosios kartos paveikslo, kuris anksčiau ar vėliau sugriūna, simbolis? Akivaizdu, kad režisierius kalba metaforiškai, pasitelkdamas įvairią simboliką. Spektaklio pabaigoje Jėzaus veidas pajuoduoja, o suplyšus drobei, tezė Tu esi mano ganytojas grumiasi su antiteze Tu nesi mano ganytojas. Nors šioje kovoje nesi yra blankesnis negu esi, pats žiūrovas jau sprendžia, kurią pusę jam pasirinkti. Reikšminga, kad spektaklio kulminacijoje žiūrovas atvedamas iki tikėjimo arba netikėjimo pasirinkimo.

Po vaidinimo teatro fojė sutikau savo klasės draugę. Jos brolio vaikui teko vieno iš berniukų, mėčiusių granatas, vaidmuo. Nors, kiek žinau, ji nėra tikinti, tačiau išsiskiriant prasitarė, jog nori pasivaikščioti viena ir apmąstyti savo santykį į Dievą. Ironiška, kad išeinant iš teatro jai dar teks prasibrauti pro kelią pastojusių šventuolių gretas.

Autorius yra bažnyčios Tikėjimo žodis vyresnysis pastorius, filosofijos mokslų daktaras.