Prasidėjusi diskusija apie Lietuvos vėliavas - sveikintinas ir demokratėjančią visuomenę liudijantis procesas. Ši tema nėra vien estetinis klausimas. Daugeliui žmonių tai susiję su asmeniniais sentimentais ar nesenos istorijos išgyvenimais. Lietuva - konservatyvi šalis ir tokie klausimai, kaip vėliavos ar herbo keitimai, neatrodo priimtini. Tačiau kaip tai bebūtų nepopuliaru, reikia pasakyti, kad Lietuvos valstybinė trispalvė vėliava neatitinka visuotinai priimtų heraldikos kanonų.

Daugeliui estetiškai jautresnių žmonių ji atrodo vizualiai neišraiškinga, emocionaliai slogi. Ypač tai matoma kitų valstybių vėliavų apsuptyje. Nors mūsų vėliavos kūrėjai ir stengėsi į vėliavą perkelti lietuviškų liaudies audinių spalvas, šiandiena mūsų vėliava su geltonos, žalios ir raudonos spalvos deriniu atsidūrė Pietų Amerikos, Afrikos ir Azijos šalių draugijoje.

Mūsų heraldikos specialistai bandė taisyti padėtį, nustatydami Lietuvos vėliavai tamsesnes ir ne tokias intensyvias spalvas. Tačiau tai mažai padėjo, nes įvairūs tarptautiniai leidiniai retai atsižvelgia į tokias subtilybes ir vėliavas spausdina naudodami unifikuotas ir grynas heraldines spalvas. Latvijos vėliava taip pat turi nestandartinę tamsiai raudoną spalvą ir jos vėliava vienuose leidiniuose tampa ruda, kituose violetinė.

Paskutinį tašką šioje problemų virtinėje padėjo Mianmaro respublika (buv. Birma, Azija). Visiems lietuviams brangios geltonos, žalios ir raudonos trispalvės centre ji padėjo penkiakampę žvaigždę ir paskelbė, kad nuo šių metų tai bus jų valstybinė vėliava. Situacija siurrealistinė.
Algimantas Lapienis

Tačiau paskutinį tašką šioje problemų virtinėje padėjo Mianmaro respublika (buv. Birma, Azija). Visiems lietuviams brangios geltonos, žalios ir raudonos trispalvės centre ji padėjo penkiakampę žvaigždę ir paskelbė, kad nuo šių metų tai bus jų valstybinė vėliava. Situacija siurrealistinė. Jei tokios vėliavos atsidurtų greta, kokiame nors kontekste, eilinis stebėtojas galėtų pagalvoti, kad viena vėliava reprezentuoja Lietuvos Respubliką, o kita Lietuvos tarybinę socialistinę respubliką. Panašiai buvo ir su dviejų Vokietijų vėliavomis, ir su Čekoslovakijos vėliava, kai žvaigždė ar herbas viduryje nurodydavo tos valstybės politinę santvarką.

Neatsitiktinai šiomis dienomis atsirado iniciatyvų keisti valstybinę vėliavą į istorinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavą su Vytimi raudoname fone. Ši idėja turi ir privalumų, ir trukumų. Vėliava būtų tikrai originali, istoriškai sena ir heraldiškai tvarkinga. Tačiau tai būtų prieš kelis šimtmečius egzistavusios didžiulės ir daugiatautės kunigaikštystės vėliava.

Iškyla klausimas, ar galėtų sena, ne tik Lietuvos teritorijoje naudota vėliava reprezentuoti modernią, dvidešimtame amžiuje susikūrusią tautinę valstybę (ne karalystę)? Manau, kad toks klausimas iškilo ir 1918 metų valstybės kūrėjams, ir jie pasirinko modernesnę, tautinę vėliavą. Esama ir heraldinių abejonių: Vytis, kuris naudojama šiandieniniame herbe, yra labai realistinis, turintis daug smulkių detalių ir vėliavoje jis bus sunkiai perskaitomas. Ypač nesant vėjo ar žvelgiant iš tolimesnio atstumo. O vėliavai tai - didelis trūkumas.

Kita problema - tokios vėliavos pagaminimas. Idealu, kai kiekvienas pradinukas gali nusipiešti savo valstybės vėliavą. Dar geriau, kai gali ją lengvai išsikirpti iš popieriaus ar audinio. Mes jau turėjome istorijos tarpsnį, kai mūsų vėliava buvo gaminama pogrindyje ir namų sąlygomis. Jas siūdavo paprastos kaimo moterys ir tomis vėliavomis mes pagrįstai didžiuojamės. Valstybinę vėliavą turėtų nesunkiai pasigaminti ir karys, esant ypatingoms aplinkybėms, ir kiekvienas tuo suinteresuotas Lietuvos pilietis. Dvidešimtame amžiuje sukurtos demokratinės valstybės vėliavoje neturėtų būti archajiškų ir sudėtingų gyvūnų ar žmonių atvaizdų. Ženklai ir simboliai naudojami vėliavoje turėtų būti paprasti, aiškūs ir iš toli gerai suvokiami.

Valstybinę vėliavą turėtų nesunkiai pasigaminti ir karys, esant ypatingoms aplinkybėms, ir kiekvienas tuo suinteresuotas Lietuvos pilietis. Dvidešimtame amžiuje sukurtos demokratinės valstybės vėliavoje neturėtų būti archajiškų ir sudėtingų gyvūnų ar žmonių atvaizdų.
Algimantas Lapienis

Mūsų laimei, tokius visiems priimtinus ir istoriškus mūsų valstybės ženklus mes turime. Tai Gedimino stulpai ir dvigubas kryžius. Reikia tik kūrybingai juos panaudoti vėliavoje. Jau 1933 m. Stasys Šalkauskis savo knygoje kėlė idėją vėliavoje naudoti dvigubo kryžiaus ženklą. Tai puiki idėja. Dvigubas kryžius yra Lietuvos herbe. Jis labai originaliai atrodytų mūsų kaimynių Skandinavų vėliavų kontekste. Todėl siūlau kelias vėliavos su dvigubu kryžiumi idėjas.

Laikantis heraldikos kanonų, vėliavos spalvos turėtų būti parinktos iš valstybės herbo spalvų. O jos šiuo metu tokios: raudona, žydra, geltona. Tačiau mūsų tautos sąmonėje žydra spalva suvokiama kaip svetima, nebūdinga mūsų kraštui. Nebūdinga ji ir tautodailėje. Vienas iš pasirinkimų galėtų būti geltonas kryžius raudoname fone. Tokį variantą propagavo ir S. Šalkauskis. Raudoną, geltoną ir baltą spalvas Lietuvos vėliavai siūlė M. Dobužinskis. Kaip kompromisinis variantas tarp dabartinės vėliavos ir naujosios galėtų būti trijų spalvų paletė, vietoj žydros naudojant žalią. Tokiu būdu būtų apjungtas istorinis ženklas su tautiniu koloritu.

Labai originalus ir grafiškai išraiškingas yra Gedimino stulpų ženklas. Jis daug senesnis už dvigubą kryžių ir taip pat galėtų reprezentuoti Lietuvą vėliavoje. Tačiau jo nėra dabartiniame herbe. Nors ankstyviausiuose Vyties ženkluose jis buvo.

Originalios ir teisingos vėliavos svarba valstybei yra kur kas didesnė, nei daugelis gali manyti. Tai ne tik solidi valstybės reprezentacija, bet ir tam tikros valstybės vystymosi krypties simbolizavimas. O taip pat - harmonijos ir geros energetikos spinduliavimas kraštovaizdžiui bei jo gyventojams.

Algimantas Lapienis yra dalininkas ir scenografas