Tačiau praėjo vos savaitė ir situacija radikaliai pasikeitė. Euforiją ir pergalės džiaugsmą pakeitė nusivylimas ir pralaimėjimo kartėlis. Vyriausioji rinkimų komisija, patenkinusi prokuratūros prašymą, nors ir su išlygomis, vis dėlto panaikino N. Venckienės ir jos tetos Audronės Skučienės teisinį imunitetą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad po praleisto nokdauno atsigavusi sistema atsirevanšavo.
Toks įspūdis apgaulingas. Netgi labai. Gilesnė situacijos analizė rodo visai ką kita. Paradoksas, tiksliau, dvigubas paradoksas tas, kad ankstesnis N. Venckienės laimėjimas iš esmės buvo pralaimėjimas. Ir, atvirkščiai, vėlesnis jos pralaimėjimas yra laimėjimas. Kad nebūčiau apkaltintas, jog neatsargiai apsivalgęs neaiškios kilmės grybų arba dėl mėnulio fazių poveikio nusišneku, skubu paaiškinti kodėl.
Aplinkybių sukurta asmenybė- kalifas valandai
Ankstesnis laimėjimas buvo pralaimėjimas, jeigu vertinsime jį ne trumpalaikės, o ilgalaikės perspektyvos požiūriu. Spręskite patys: partijos lyderę jos šalininkai entuziastingai dievino, kad ši, žaisdama pagal teisinės sistemos nustatytas žaidimo taisykles, sugebėjo pasiekti pergalę prieš šią sistemą. Tačiau, nekalbant jau apie tai, koks trapus pasirodė besąs šis laimėjimas, jis tebuvo menka paguoda. Euforija ateina ir praeina, o lyderės ir jos partijos populiarumo kreivė kurį laiką neteikė pagrindo perdėtam optimizmui.
Savo ruožtu, jeigu minios numylėtinės figūra yra vieno vienintelio skandalo produktas, tai nuslūgęs nesveikas ažiotažas gali būti šiai figūrai mirtinai pavojingas. Reikalas tas, kad neadekvačiai sureikšmintą asmenybę sukūrusios aplinkybės gali tapti šios asmenybės įvaizdžio duobkasiu. Kai išnyksta aplinkybės, išnyksta ir jų dirbtinai sukurta asmenybė. Išvada akivaizdi. N. Venckienę sukūrusios aplinkybės gali ir padengti jos skaistų veidą užmaršties dulkėmis.
Vadinasi, yra pagrindas teigti, kad jos ankstesnis laimėjimas, kuris užuot sutelkęs jos gerbėjus, vedė užmaršties link, ir buvo tolygus pralaimėjimui. Todėl geriausia iš įmanomų dovanų, kurią įmanoma įteikti aplinkybių sukurtam asmeniui - tai kankinio vainikas. Geriausia todėl, kad šis vainikas nuolat palaiko įtampą, kursto ištikimų pasekėjų ištikimybę „iškiliai“ lyderei bei jos garbinimą ir jų nuožmų susitelkimą prieš bendrą priešą. Neatsitiktinai jos populiarumo kreivė gavo postūmį kilti aukštyn, pralenkdama valdantįjį Liberalų sąjūdį ir gaudama 6,5 proc. apklausos dalyvių balsų (pagal „Lietuvos ryto“ užsakymu atliktos visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ apklausos rezultatus).
Kodėl vėlesnis pralaimėjimas tolygus lamėjimui?
Dėl pakankamai akivaizdžios priežasties. Dėl isteriško triukšmo, kurį kelia N. Venckienės garbintojų minia, taip pat ir žiniasklaida, gindama jos pačios heroizuotą asmenybę. Tiesiog Žaną d`Ark ir Marytę Melnikaitę viename asmenyje. Ta žiniasklaida, kuri iš Garliavos teikiamą informaciją buvo prilyginusi reportažams iš žūtbūtinių mūšių priekinės fronto linijos. Tikėtina, kad dėl šio triukšmo persekiojamos kankinės autoritetas šoktelės į tas aukštumas, kurias jis buvo pasiekęs paties skandalo įkarštyje.
Reanimuoti liaudies tarėjus ir liaudies draugoves? Klaikiai graudu. Atkurti krikščionišką moralę? Ją atkurs „krikščionišką“ nuolankumą įkūnėjanti moteris, pasak kurios valstybę yra užvaldę išgamos ir iškrypėliai, o teismų sprendimą vykdė šunys? Tačiau visa tai nublanksta prieš neprilygstamą N. Venckienės mentalitetą. Jo akivaizdus įrodymas yra tai, kad ji niekada neabejojo pagrįstumu ir teisėtumu pažymos, konstatavusios mažametės prievartavimą, kurį apkaltinamuoju nuosprendžiu gali nustatyti tik išimtinai teismas ir niekas kitas, išskyrus teismą.
Svarbūs N. Venckienė įvaizdžio kūrėjai buvo Ištroškę ir pagirdyti, alkani ir pamaitinti piligrimai, kurie neliko skolingi. Iš dalies jų dėka gynybos bastionas Garliavoje ir jame reziduojanti palaimintoji buvo paversti garbinimo ir keliaklupsčiavimo objektu. Tačiau atsitiko blogiausia, kas galėjo atsitikti- visa tai nueina užmarštin. O užmarštis reiškia krachą tai asmenybei, kuri yra pagimdyta skandalo, minta išimtinai skandalu ir neturi nieko, išskyrus skandalo sukurtą aureolę. Masinančią ir traukiančią ištikimus gerbėjus, kaip laužo šviesa traukia instinktams paklūstančius drugelius.
Išties, prokurorai būtų veikiau laimėję nei pralaimėję, jeigu vis dėlto būtų apsisprendę palikti šią moterį ramybėje.O gal jie viliasi spėsią rekordiškai greitai perduoti teismui bylą, kad šis vėlgi dar iki rinkimų dienos spėtų priimti apkaltinamąjį nuosprendį? Juolab, kad nuteisus N. Venckienę nors ir simboline bausme, pavyzdžiui, kad ir visuomeniniais darbais prižiūrėti Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės kapus, būtų pagrindas pradėti prieš ją apkaltos procesą. Tačiau pakanka prisiminti kusaičių ir jurgelevičiūčių bylas, kad suprastume, kokios graudžiai naivios yra tokios viltys.
Blogiausia, ką teisėsaugininkai gali padaryti N. Venckienei, - tai nedaryti nieko. Griežčiausia bausmė, kokią jai gali skirti teismas - tai neskirti jokios bausmės. Priešingai, reikėtų nutraukti prieš šią moterį baudžiamąjį procesą. Ne tik prieš ją, bet ir prieš jos tėvus. Nutraukus baudžiamąjį persekiojimą prieš tuos žmones, išsikvėptų skandalingoji byla ir kartu nuvystų N. Venckienės aureolė. Ji pati neišvengiamai taptų tuo, kuo tampa dauguma netikrų pranašų - visuotinės alergijos objektu. Beveik visuotinės. Deja, šios begalinės istorijos pabaigos pradžia dar neįžvelgiama.