Rusų visuomenės nuomonė nuosprendžio klausimu skilo į kritikų mažumą ir merginas griežtai smerkiančią konservatyvių stačiatikių bei prezidentui V. Putinui lojalių piliečių daugumą. Populiarus rusų dainininkas Olegas Gazmanovas pasiūlė Vakarų žvaigždėms pasiimti „Pussy Riot“ pas save, o vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas Madonną išvadino prostitute.
Vakarai ir Rytai: „Pussy Riot“ išbandymas
Rusijos vicepremjero pasažui skirtame tekste rusų publicistas Vitalijus Portnikovas ironiškai sutiko, kad Madonna, aišku, prostitutė, tai matyti iš karto – nes nežino ne tik D. Rogozino, bet gal net paties V. Putino, neįdomu jai. O blogiausia, kad ji yra pasiturinti moteris, gyvena iš pačios uždirbtų pinigų, jai į užkulisius neatneši lagamino su kokybiškais apatiniais ar neužmesi ant pečių šūbos, kad nuo scenos klusniai papasakotų, koks puikus yra Kremliaus šeimininkas.
Galima visaip, taip pat ir ironiškai vertinti situaciją su rusų pankėmis (beje, jos atsisakė prašyti Rusijos prezidento malonės), dėl kurios susidaužė vakarietiškos laisvės ir rytietiško paklusnumo valdžiai vertybių sistemos. Vis dėlto nebeatrodo ironiška, kai „Pussy Riot“ advokatai dėl visa ko ėmėsi įforminti merginų vaikų globą. N. Tolokonikovos ir Piotro Verzilovo dukters Heros globėju tapo advokatas Markas Feiginas, nes bijota, kad kaltinimai dėl akcijos gali būti pateikti ir tėvui – tokiu atveju mergaitė būtų perduota įvaikinti. Globa parūpinta ir M. Aliochinos sūnui Filipui, nes tardymo izoliatoriuje jai grasinta, kad sūnus gali būti atimtas, nes ji gyvena nesusituokusi su vaiko tėvu. Be to, advokatas M. Feiginas žiniasklaidai sakė, kad kai ėmėsi ginti „Pussy Riot“, jį paliko visi komerciniai klientai, dalis jų atvirai prisipažino patyrę specialiųjų tarnybų spaudimą.
Rusų pankių procesui daug dėmesio skyrė tarptautinė žiniasklaida. Kanadiečių leidinys „The Globe and Mail“ ta proga priminė, kad politinė satyra yra pavojingas užsiėmimas – Somalyje buvo nušautas aktorius, kuris savo radijo laidoje pasišaipydavo iš islamistų, o Malaizijoje dailininkas suimtas už politines karikatūras.
Istorinė lietuvių pergalė XVII a. ir...
Istorija iš visai kito konteksto. Salaspilio mūšis (pavadintas pagal Salaspilio miestą Latvijoje, 18 km į pietryčius nuo Rygos) vyko 1605 m. rugsėjo 27 d., kovėsi Lietuvos ir Švedijos kariuomenės. Tuo metu, 1600–1611 m., vyko karas dėl Livonijos. Kai rugpjūčio pradžioje į Estiją su didele kariuomene atplaukė Švedijos karalius Karolis IX, Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius su išvargusiais, atlyginimo negaunančiais kariais buvo ties Tartu. Valdovas Žygimantas Vaza visus maitino pažadais, bet nesiuntė nei pinigų, nei pastiprinimo. Vis dėlto Jono Karolio Chodkevičiaus pajėgos pasiryžo švedų armijos neprileisti prie Rygos ir užstojo jai kelią ties Salaspiliu.
Etmonas teturėjo apie 3 800 karių (1 300 pėstininkų, 2 500 kavaleristų ir 5 patrankas), todėl Karolis IX norėjo siųsti prieš jį dalį savo kariuomenės. Tačiau Joną Karolį Chodkevičių pažinoję generolai įkalbėjo karalių nerizikuoti ir pulti visomis jėgomis, kurias sudarė 14 tūkst. karių (11 tūkst. pėstininkų, 3 tūkst. raitelių ir 11 patrankų). Jonas Karolis Chodkevičius užėmė poziciją tarp kalvų, Vieta buvo tokia patogi, kad prisiartinę švedai lietuvių net nepastebėjo ir manydami, kad jie pabėgo, ruošėsi vytis.
Jonas Karolis Chodkevičius nutarė pulti visa kariuomene, nes nebuvo iš ko palikti rezervų. Pasiųsdamas kavaleriją prieš kairįjį švedų sparną, lietuvių etmonas nuviliojo juos į pakalnę, kur buvo numatyta patogi vieta kautis. Tuo pačiu metu 300 husarų puolė švedų pėstininkus, išsirikiavusius centre, kad jie negalėtų persirikiuoti ir paremti dešiniajame sparne atakuojamos kavalerijos. Švedų kavalerijai pradėjus trauktis, Jonas Karolis Chodkevičius įsakė visoms kairiojo sparno pajėgoms atakuoti dešinįjį švedų sparną. Šiam ėmus trauktis, pėstininkai liko neapsaugoti ir turėjo atlaikyti ataką iš trijų pusių vienu metu.
Mūšis truko apie 20 min., žuvo daug švedų generolų ir Karolio IX žentas, pats Švedijos karalius vos spėjo pasitraukti į laivus. Lietuviams teko 60 vėliavų, 11 patrankų ir keli tūkstančiai belaisvių. Etmonas Jonas Karolis Chodkevičius sugebėjo pasiekti pergalę, kuri nuskambėjo visoje Europoje, o švedai kurį laiką paliko Livoniją ramybėje.
... XVIII a., kai LDK merdėjo
Istoriko dr. Dariaus Barono teigimu, XVII a. pradžioje Lietuvos ir Lenkijos unija dar buvo gyvybinga, valstybė klestėjo ir buvo lyderė Vidurio bei Rytų Europoje. Bet po vadinamojo XVII a. vidurio tvano, kai Rusija 1655–1661 m. buvo okupavusi didesnę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dalį, o Lenkiją puolė Švedija, LDK patyrė didžiulių nuostolių. Dėl karų, deportacijų ir maro ji neteko apie trečdalio gyventojų ir nebeatsigavo.
Tai buvo krizių amžius visame Senajame žemyne – tebesiautėjo Trisdešimtmetis karas (1618–1648), Prancūzijoje dar nebuvo nuslopę religiniai karai, neramumai kamavo Angliją. Bet absoliutinės monarchijos atsitiesė sėkmingiau negu Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Abiejų Tautų Respublika turbūt nesėkmingiausiai Europoje išgyveno XVII a. vidurio krizę, o XVIII a. antroje pusėje jai neleido atsigauti stipresnės mus „prižiūrėjusios“ kaimynės: Rusija, Prūsija ir Austrija.
Pasak dr. D. Barono, bajoriškoji demokratija veikė pakenčiamai, kai nebuvo didelių tarptautinių konfliktų ir rimtų išorės grėsmių. Rusija XVII a. pirmoje pusėje dar nebuvo atsigavusi po Ivano Rūsčiojo laikų. Taigi niekas nekliudė įsivaizduoti, kad Abiejų Tautų Respublika yra puiki valstybė, o jos santvarka tobula. Abiejų Tautų Respublikoje sprendimų priėmimo mechanizmas buvo gana sudėtingas, seimuose reikėdavo rasti kompromisą, kuriam pritartų visi, tad tekdavo atsižvelgti į gausybę skirtingų interesų – skirtingų konfesijų, aukštuomenės, bajorų ir t. t. XVII a. pirmoje pusėje susitarti pavykdavo, kai valstybei iš tiesų kildavo rimtas pavojus. Pavyzdžiui, dėl papildomų mokesčių, už kuriuos samdydavo kariuomenę.
Bet XVII a. antroje pusėje ir XVIII a. pirmoje pusėje daugelis seimų žlugo ir nebuvo priimta jokių sprendimų. Sėkmingai veikė išorės jėgos, tarkim, Maskvos diplomatijos investicijos į grupuotes ar pavienius didikus pasiteisino ir prisidėjo prie to, kad valdymas valstybėje būtų paralyžiuotas. Kadangi seimuose sprendimai turėdavo būti priimami vienbalsiai, pakakdavo papirkti vieną kitą įtakingą balsuotoją. Buvo didikų, kurie įsivaizdavo esą reikšmingi, bet iš tiesų tebuvo marionetės carinės Rusijos diplomatijos rankose. Dalies Lietuvos aukštuomenės politinės orientacijos praradimas atrodo vienas keisčiausių dalykų XVIII a. LDK istorijoje.
Neklumpame ant XVIII a. grėblio?
Šiuolaikiniame pasaulyje poveikio priemonės, be abejo, įvairesnės, subtilesnės ir ne taip lengvai pastebimos. Lietuvoje miglos labai daug dar ir dėl to, kad trūksta ekspertų ir sąžiningų vertintojų, kurie būtų iš tiesų nepriklausomi nuo savo darbdavių. Kad, remiantis vien faktais ir nevyniojant žodžių į vatą būtų parodomos galimybės – tokios, kokios iš tiesų yra. Tarkim, Lietuvos pažangai labai svarbu, kad mūsų energetika būtų nepriklausoma nuo Rusijos. Istoriko dr. D. Barono teigimu, XVI a. ir XVII a. pradžia tuo ir imponuoja, kad Lietuva galėjo gana ramiai gyventi ir nesukti galvos dėl to, kas vyksta Rytų imperijoje.
Visos šalys kovoja už savo nacionalinius interesus, bet juos būtina aiškiai suformuluoti ar bent nujausti. Kaip yra sakęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, yra tam tikra linija, kurios priešas neperžengs, ir tam tikra kaina, kurios JAV niekada nemokės. Galintysis tai aiškiai pasakyti turi vadovautis labai konkrečiomis vertybinėmis nuostatomis, turėti savigarbos ir politinio sąmoningumo.
Atrodo, kad šias savybes šiuolaikinėje Lietuvoje pakeičia didelė lobistų įtaka. Galima kalbėti viena, bet vis tiek dirbti tik užsakovo naudai. Kai reikia gudrauti ar veidmainiauti, asmenybė greitai pasiduoda visokioms vilionėms, tarkim, perdėtam susireikšminimui, kaip kai kurie XVIII a. aukštuomenės atstovai, neįstengę matyti Lietuvos raidos perspektyvos. Kitaip nei kitur Europoje, XVII–XVIII a. LDK nesusiformavo miestų kultūra su laisvų, verslių, savo interesus mokančių ginti buržua sluoksniu, o šis luomas būtų koregavęs bajoriškąją demokratiją ir – kas žino? – gal net padėjęs išlikti valstybei.
Gali būti, kad į XVIII a. krizę panašios dabartinės politinės tikrovės ydos trukdo išnaudoti unikalias galimybes, kurių atsirado žlugus Sovietų Sąjungai. Siekiančiųjų Lietuvai „patarti“ netrūksta. Kaip buvo rašyta JAV dienraštyje „The Washington Times“, jei skalūnų dujų gavyba Europoje įgytų pramoninį mastą, dujos atpigtų, todėl Rusija būtų priversta gyventi ne iš jų eksporto ir pradėti uždirbti pinigus savo darbu. Rusų koncernas „Gazprom“ aktyviai siekia, kad Europos Sąjunga (ES) paskelbtų europinį skalūnų gavybos technologijos moratoriumą. Tai priklauso ir nuo Lietuvos, kuri, be abejo, yra spaudžiama priimti „tinkamą“ sprendimą.
Pavojinga atsakomybės ir profesionalumo stoka
Mūsų visuomenė labai atomizuota, susmulkėjusi, jai nedaro įspūdžio pozityvūs istorijos ir šiandienio gyvenimo pavyzdžiai (įdomu, kaip lietuviai įvertintų „Pussy Riot“ drasą?). Nesugebame pasidžiaugti kitų sėkmėmis, todėl ir galimi „precedentai“, kai lietuvių žurnalistai iki absurdo kamantinėja sidabrą Londono olimpiadoje pelniusį kanojininką Jevgenijų Šukliną, ar jis už Lietuvą, ar yra lietuvis, ar mėgsta didžkukulius (?) ir t. t. Arba kitas nelabai linksmas su olimpiada susijęs dalies viešosios erdvės mėgintas eskaluoti siužetas – apie premijos „dalybas“, kuriose lyg ir dalyvavo auksinį medalį pelniusios plaukikės Rūtos Meilutytės tėvas ir pirmas treneris. Bet čia jau neprofesionalumu blykstelėjo sporto valdininkai, na, bent iš pradžių apgailėtinai formaliai argumentavo savo sprendimą.
Bendrovės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktoriaus partnerio Ginto Umbraso teigimu, deja, banalumo banga Lietuvoje labai didelė ir apėmusi daugelį gyvenimo sričių. Čia prisimintas etmonas Jonas Karolis Chodkevičius mūšį prieš tris kartus didesnes švedų pajėgas planavo ne avantiūristiškai, bet profesionaliai, todėl jį ir laimėjo. Tokio profesionalumo dabar Lietuvoje labai trūksta, ypač politikoje. Ne veltui artėjant kitų metų biudžeto formavimo darbams finansų ministrė Ingrida Šimonytė viename straipsnyje labai tiesiai ragino Seimo narius neužsiimti populizmu. Toliau ginče „tikėjimo ir (arba) netikėjimo“ temomis nepasistūmėjame nė per žingsnį. O kai kalbama apie rimtus projektus, labai blaiviai, realistiškai, neapimtiems aistrų įvertinti situaciją tiesiog būtina. Kiekvienam rimtam projektui reikia kantrybės ir profesionalumo, juk ir skalūnų dujų eksploatavimo klausimo sprendimas tankiai apgyventoje Europoje (kitaip nei Teksase) pirmiausia priklauso nuo labai profesionalių inžinierių sprendimų.
Pasak G. Umbraso, dar viena problema – sovietinio mentaliteto gajumas mūsų visuomenėje. Ūkio ministerijoje sutelkta užsienyje išsilavinimą gavusi jaunoji vadybininkų karta, siekdama optimizuoti veiklą, priversta gelbėti valstybės įmones iš šeimos klanų ir idėjų neturinčių vadovų. Tarkim, nors valdyba turi visus įgaliojimus atleisti direktorių, šį klausimą vis tiek reikia „derinti“ politiškai. Arba nereta situacija, kai valstybės įmonėje, turinčioje siekti pelno ir pildyti biudžetą dividendais, pasirodo žinomas politikas ir pareiškia, kad jis turi būti priimtas į darbą ir jam turi būti mokama 4–5 tūkst. litų alga, nes jis esą gavęs tokį pažadą iš savo partijos lyderio. Bet dirbsiąs dvi tris dienas per savaitę. Jaunoji karta mėgina dirbti civilizuotai ir priversta įveikti Homo sovieticus pasipriešinimą net savo partijose. Beje, lotyniškas terminas corruptio turi ne tik „papirkimo“, bet ir „ištvirkimo“ reikšmę.
Esame ES nariai, formaliai deklaruojame ištikimybę europinėms vertybėms, tačiau tiek permaininga mūsų istorija, tiek dabartiniai reikalai rodo, kad su tomis vertybėmis nutinka labai įvairiai, be abejo, ne be išorės „pagalbos“. Tiesa, Lietuvos istorijoje – senesnėje ir naujausioje – netrūksta pavyzdžių, kai parodydavome drąsą ir pakovodavome dėl laisvės bei pasiturimo gyvenimo. Mūsų ateitis veikiausiai priklausys nuo to, ar mokysimės iš šių pavyzdžių, ar, kaip, deja, per dažnai nutikdavo ir nutinka, leisimės manipuliuojami kitų.