O esmė paprasta: penketas Lietuvos ir penketas Vengrijos dešiniųjų politikų, pasivadinusių Lietuvos ir Vengrijos tautomis (didybės manija?), organizuoja savo susitikimėlį. Paniekos žmogaus teisėms ir simpatijos autoritarizmui sujungti, vaizduojasi turintys ir valdantys Europos pilies (net neklausiu, kas tai...) gynybos bokštą!
Jei ne šios fantazijos ir bandymas visa tai paversti valstybinio lygio forumu, nelabai būtų verta ir burną aušinti. Jau ne kartą buvo rašyta apie keistai užsimezgusią meilę tarp Vengrijos ir Lietuvos dešiniųjų – kaip pirmieji niokoja savo valstybės demokratinės santvarkos pagrindus ir žmogaus teises, o antrieji varvina seilę – taip godžiai trokšta to paties, kad nežino kur dėtis. Siuntė Seimo rezoliuciją, važinėjo pas Vengrijos premjerą Viktorą Orbaną, o galiausiai ir pasikvietė į Lietuvą.
Kas Lietuvos dešiniuosius taip sužavėjo radikalių dešiniųjų valdomoje Vengrijoje?
Galbūt tai, kaip ir kokiu greičiu buvo pakeista Vengrijos Konstitucija? Dėl demokratijos stokos Konstitucijos priėmimo metu Vengrija kritikuota ne kartą. Konstituciją priėmęs parlamentas, kurio du trečdalius sudarė Konstitucijos keitimą iniciavusios dešiniųjų radikalų „Fidesz“ partijos nariai, dėl jos nuostatų nesitarė nei su visuomene, nei su opozicija, nebuvo stengtasi prieiti konsensuso, nebuvo net rimtesnių diskusijų.
EŽTK 1 protokolo 3 straipsnyje numatytas šalių įsipareigojimas organizuoti laisvus rinkimus, kurie „garantuotų žmonių nuomonės raiškos laisvę renkant įstatymų leidybos institucijas“. Pasak VK, jei įstatymų leidėjas negalėtų pakeisti svarbių teisės akto aspektų paprastąja dauguma, ši nuostata taptų beprasmė ir iškiltų grėsmė demokratijos principui.
Konstitucija galimai atveria kelią neribotai Nacionalinės gynybos tarybai, [rezidento ir Vyriausybės valdžiai, o tai galima vertinti kaip autoritarizmo tendenciją. VK kritikuoja Konstitucijos nuostatas, kuriose įtvirtinama „specialių įsakymų“ galimybė, suteikianti jokiais principais (pvz., proporcingumo principu) niekur neapribotas galias minėtoms institucijoms „sustabdyti paskirų įstatymų taikymą ir nukrypti nuo bet kurių teisės nuostatų“. Galimybė apriboti tam tikras žmogaus teises išskirtinėmis sąlygomis (pvz. karo atveju) yra nustatyta daugelyje Europos konstitucijų, tačiau paprastai yra apibrėžiamos ir tokios galios naudojimo ribos bei sąlygos, o to VK Vengrijos Konstitucijoje pasigedo.
Naujoji Konstitucija, pastebi kritikai, nedemokratiškai apribojo Konstitucinio teismo galias. Konstitucinis teismas nagrinėti bylas, susijusias su biudžeto, viešųjų finansų įstatymais galės tik tada, jei jos prieštaraus žmogaus teisėms, panaikinta piliečių galimybė kreiptis į Konstitucinį teismą, peržiūrėti teisės aktus ir pan.
Konstitucijos II straipsnis taipogi numato embriono ir vaisiaus gyvybės apsaugą nuo jo prasidėjimo. Nenuostabu, kad ši nuostata prieštarauja EŽTK 8 straipsniui, ES Chartijos 7 straipsniui bei VŽTD 12 straipsniui, kurie numato privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumą bei gerbimą, nes moters nėštumas yra jos privataus bei šeiminio gyvenimo dalis. Moters teisė į abortą taip pat yra realizuojama per naujos kartos reprodukcines teises: teisę į kūno vientisumą, teisę nuspręsti, ar turėtų vaikų ir kiek jų turėti, teisę kontroliuoti savo vaisingumą ir pan., kurios grindžiamos bendresniais žmogaus teisių principais. „Human Rights Watch“ į šią nuostatą reaguoja griežtai ir teigia, jog ji galėtų apriboti ne tik moterų teisę į abortą, bet ir į kontracepciją, o taip pat pastatytų į pavojų moterų teises į gyvybę, sveikatą, laisvę, nediskriminaciją, kūno vientisumą, saviraiškos laisvę ir pan.
Dar viena opi problema Vengrijos Konstitucijoje – spaudos laisvė. Ji apibrėžta ne kaip žmogaus teisių dalis, bet kaip valstybės įsipareigojimas, todėl spaudos laisvė tampa priklausoma nuo valstybės valios ir nuožiūros, kiek tos laisvės suteikti ir kaip ją interpretuoti – tokia nuostata laikytina spaudos laisvės suvaržymų grėsme. Spaudos laisvės ir jos priežiūros įstaigų reglamentavimas taip pat paliktas komplikuotai pakeičiamiems konstituciniams įstatymams.
Tokių ir panašių nuostatų, sudarančių prielaidas žmogaus teisių pažeidimams, Konstitucijoje yra ir daugiau. Europos Parlamentas, reaguodamas į VK išreikštą nuomonę, priėmė rezoliuciją, skatinančią EK kaip sutarčių sergėtoją imtis veiksmų ir užtikrinti, kad teisminės institucijos būtų valdomos nepriklausomai nuo politinės įtakos, kad būtų atkurtos Konstitucinio teismo galios, kad būtų užtikrinta žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas ir pan. VK, pateikdama išvadas apie kai kurių nuostatų neatitikimą tarptautiniams įsipareigojimams, demokratinėms vertybėms, sykiu dar kartą pabrėžė, kad „kultūrinės, religinės, moralinės, socioekonominės ir finansų politikos nuostatos neturi būti įtvirtintos konstituciniuose įstatymuose“.
Be Konstitucijoje numatytų prielaidų varžyti spaudos laisvę, ją riboja ir naujai priimti žiniasklaidos įstatymai. Žiniasklaidos įstatymo ir Spaudos laisvės įstatymo pagrindu buvo įkurta Žiniasklaidos taryba, kurios narius devynių metų kadencijai skiria valdančioji partija ir kuri turi plačias galias – savo nuožiūra išduoti licencijas ir vertinti žiniasklaidos turinio atitikimą „viešajam interesui“ ir „viešajai moralei“. Šiuos įstatymus kritikuoja įvairios žmogaus teisių organizacijos, įskaitant ES institucijas – EK ir EP. Kai kurios žiniasklaidos priemonės jau spėjo patirti įstatymo veikimą – uždarytas radijas, iš televizijų atleisti žurnalistai, buvo ir politinio spaudimo.(1)
„Amnesty International“ teigia, jog Vengrijos žiniasklaidos įstatymai prieštarauja tarptautinėms žmogaus teisių normoms, reguliuodami žiniasklaidą tokiais miglotais motyvais kaip „viešoji moralė“, reikalaudami skelbti „subalansuotą informaciją“, reikalaudami privalomo žiniasklaidos registravimo (licencijavimo) taip sukeliant teisinius, administracinius ir politinius barjerus, bausdami baudomis už įstatymo pažeidimą (nepaisant Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijos, pagal kurią net nemažiausios baudos gali privesti prie cenzūros) ir įsteigdami Žiniasklaidos tarybą, politiškai priklausomą nuo valdančiosios partijos.
Pastaraisiais metais Vengrija kritikuota ir dėl seksualinių mažumų diskriminacijos. 2008, 2011 ir 2012 m. Vengrijos policija uždraudė seksualinių mažumų eitynes. Visais metais policija savo draudimus argumentavo tuo, kad eitynės trukdys eismui, nors bet kokios kitos eitynės tuo pačiu maršrutu yra leidžiamos. 2008 m. viešai į policija kreipėsi 15 seksualinių mažumų organizacijų, taip pat Budapešto meras, kurie kritikavo tokį draudimą, tad policija galiausiai jį atšaukė, o 2011 m. ir 2012 m. policijos draudimą atšaukė Budapešto vyriausiasis teismas. Įvairios nevyriausybinės organizacijos kritikuoja šiuos žmogaus teisių suvaržymus ir teigia, kad taip pažeidžiama seksualinių mažumų teisė į taikius susirinkimus, garantuojama EŽTK, VŽTD, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto, kurioms Vengrija yra įsipareigojusi.
Kita dar viena opi problema susijusi su religijos laisvės ribojimu. 2011 m. liepos mėn. Vengrijos parlamentas priėmė naują bažnyčių įstatymą, kuris sudaro akivaizdžias prielaidas diskriminuoti religiniu pagrindu bei kelia grėsmę valstybės sekuliarumui. Naujuoju įstatymo pagrindu bažnyčiomis pripažintos tik 14 iš 358 konfesijų. Penkiolikos Vengrijos intelektualų laiške ES institucijoms teigiama, kad nuo šiol visos nepripažintos bažnyčios galės tikėtis pripažinimo tik tokiu procesu – ministrui primininkui pritarus ir gavus pažymą iš specialiųjų tarnybų, prašymas bus perduodamas parlamentui, o konfesija pripažįstama bažnyčia tik tada, kai du trečdaliai parlamentarų tam pritaria.(2)
Negana to, religinės grupės prieš pateikdamos turi atitikti septynis kriterijus, pvz., surinkti 1000 parašų, įrodyti konfesijos bent 20 metų egzistavimą Vengrijoje ir pan. Negavusios pripažinimo, religinės bendruomenės netenka biudžetinės paramos. VK, analizuodama minėtą dokumentą, pabrėžė, kad valstybė, privilegijuodama vienas konfesijas, neišlaiko modernaus valstybės sekuliarumo principo bei pažeidžia religijos laisvę, o bažnyčių „deregistravimas“ apskritai nesuderinamas su teisiniais standartais.
Vengrija kritikuojama ir dėl benamių kriminalizavimo. Pagal naujus įstatymus benamiai, gyvenantys gatvėse, baudžiami pinigine bauda arba įkalinimu. „Human Rights Watch“ kritikuoja tokias įstatymo nuostatas ir teigia, kad jis nusitaiko į vargingiausius visuomenės sluoksnius bei visiškai nesprendžia skurdo, benamystės problemos, veikiau ją tik didina ir marginalizuoja pažeidžiamiausius, skurde gyvenančius piliečius. Į šias įstatymo nuostatas sureagavo ir Jungtinių Tautų Organizacijos ekspertai, teigę, jog „benamiai neturi būti atskirti nuo teisės į laisvę, privatumą, asmeninį saugumą ir šeimos apsaugą vien dėl to, kad jie gyvena skurde ir neturi pastogės“.(3) Šias teises, įskaitant teisę į būstą, teisę į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties, numato Europos socialinė chartija, Tarptautinis socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių paktas, kuriems Vengrija yra įsipareigojusi.
Kritikos Vengrija susilaukia ir dėl nepakankamos romų apsaugos nuo nuolatinių rasistinių išpuolių (į kuriuos įsitraukia ir valdančiosios „Jobbik“ partiečiai ir rėmėjai) bei pasyvumo juos tiriant, dėl rasistinių politikų pasisakymų, taip pat ir dėl kitų žmogaus teisių pažeidimų, kuriuos būtų galima dar vardinti ir vardinti.
Apibendrinti labai paprasta. Seksualinių mažumų, vargingųjų, neįgaliųjų, romų, moterų diskriminacija, religinė monopolija, sumišusi su teokratija, žiniasklaidos kontrolė, beteisiai piliečiai, neribota galia ir karinė valdžia plius viso to įtvirtinimas praktiškai nepakeičiamuose įstatymuose, sukurtuose vienos partijos. Ko dar gali norėti paprastasis lietuviškasis konservatorius?
Nors dabar svarbesnis klausimas yra šis: kuo pasibaigs ši karšta meilė iš pirmo žvilgsnio tarp Lietuvos ir Vengrijos dešiniųjų? Jei seksu, tai dėl mano ir jūsų gerovės tikėkimės, kad jis bus saugus.
1. Human Rigts Watch. Hungary: Media Freedom Under Threat. 2012-02-16.
2. Open letter on the oppression of freedom of religion in Hungary. 2011-08-08.
3. UN news center. UN experts speak out against Hungarian law criminalizing homelessness. 2012-02-15.