Prisiminkime - porą metų prieš krizę vyko intensyvios diskusijos apie rytinių kaimynų įsivežimą. Vardintos tos pačios šalys, kaip ir dabar – Ukraina, Baltarusija, Rusija, Kazachstanas. Maža to, ir vokiečiai čia statė, ir turkai betoną maišė.
Eilinis darbuotojas, pasak sparnuotos frazės, galėjo save vadinti „nacionaline vertybe”: atlyginimai augo tai ketvirčiais, tai mėnesiais, dėl darbuotojų trūkumo perėjimo barjerai iš vienos sferos į kitą, jau nekalbant apie darbo pakeitimą, buvo minimalūs. Veikliems rojus, tinginiams sanatorija.
Tad R. Dargio žodžiai dirbančiajam turėtų sukelti malonius jausmus - pagaliau vėl muša jo valanda. Argi?
Ne paslaptis, kad dalis verslo jau prieš kurį laiką pradėjo skųstis darbuotojų trūkumu. Informacinių technologijų sektorių nusausino keli į Lietuvą atėję paslaugų centrai; vairuotojų problemos nebuvo gal tik metus po 2008 m.; inžinieriaus specialybę pramonė jau populiarina tarp moksleivių.
Nėra dirbančiųjų? Skaičiai tokie – oficialių bedarbių beveik keturis kartus daugiau nei 2007 m., ilgalaikių (nedirbusių metus ir ilgiau) - du kartus daugiau. Susidarytų padori valstybė kokiame nors Ramiojo vandenyno salyne.
Kur problema? Lietuvos ūkį kamuoja struktūrinis nedarbas. Paprasčiau tariant, jei jūs įdėsite skelbimą, kad ieškote inžinieriaus darbui su pramoniniais įrenginiais, daugiausiai gyvenimo aprašymų gausite iš statybos inžinierių. Taigi pramonė, o tuo pačiu ir verslas, darbuotojais iš Rytų bando peršokti ilgą „verbavimo-mokymo-perkvalifikavimo“ procesą, investuodami tik į pirmąjį sandą.
Jei būtų 2007 m., sakyčiau „valio”. Bet tie keli šimtai tūkstančių Darbo biržose sąrašuose, ir keliasdešimt tūkstančių už jų verčia sunerimti ir paklausti: kokį kelią renkamės?
Tuo tarpu nuo turto į biudžetą kapsi tiek, kad gėda ir pasakyti. Gal ir dėsninga, kad Vladimiras Romanovas savo kandidato į Seimą anketoje nurodo pernai uždirbęs 20 mln. Lt, o sumokėjo vos 135 tūkst. Lt mokesčių – tai nesiekia nė vieno procento nuo pajamų.
„Šiandien valstybės augimas yra tiesiogiai priklausomas nuo žmonių, kurie toje valstybėje dirbs”, - dėsto R. Dargis. Ir negali su tuo nesutikti.
Tiems žmonėms bus nusipjauti į emigraciją; nusispjauti į netvarką aukštojo mokslo sistemoje, kuri labai didele dalimi prisideda prie nedarbo; į 100 tūkst. niekam nereikalingų žmonių; į „Sodros” problemas. Tai darbo turistai.
Atsivežant darbuotojų iš Rytų mes išsprendžiame pramonės problemas, bet rinkėjai praranda ginklą iš politikų reikalauti sprendimo „nuo apačios iki viršaus“. Verslas gyvena šiandien, o valstybei reikės gyventi ir rytoj.