Būtent dėl šios baimės sostinės žemėlapis (tarkim, gatvių ir viešojo transporto stotelių pavadinimai bei viešos miesto erdvės) vis sparčiau panašėja į negyvėlių archyvą. Šiame archyve vyrauja autokratiškos valdžios, maskulinizmo ir tautos triumfo simboliai.
Pastarųjų tendencijų kritiką dera pradėti prisimenant, kad vietovardžių ir svarbesnių miesto objektų pavadinimai, jų atsiradimas ir keitimas yra svarbus kultūrinės atminties formavimo elementas. Tai, kaip vadinamos gatvės, aikštės ar tiltai, tampa akiniais, pro kuriuos žiūrėdami galime apčiuopti istorinę praeitį - asmenybes, įvykius, įsimintinas datas. Ne veltui radikalesnė politinių sistemų kaita dažniausiai visų pirma juntama gatvėje - nuo vaikystės pažįstamos erdvės staiga pervadinamos, ankstesni monumentai paknopstomis griaunami, o vietoje jų tuoj pat iškyla nauji. Taip pernakt, kol tam palanki politinė atmosfera, įmanoma perrašyti represuotą ar sukurti tokią praeitį, kurios gal net nebūta.
Tarkim, 1991 m. rugpjūtį užsienio žiniasklaidoje išplitę kadrai iš Lukiškių aikštės su lyg nevalyvu akrobatu už pažastų ant statybinio krano troso pakibusiu bronziniu Leninu atrodė žymiai dramatiškiau nei faktinė šios aikštės metamorfozė. Peržvelgus tos savaitės, kurią iš Lukiškių iškeliavo keturių metrų aukščio Leninas, spaudą net keista, jog šiai akimirkai pernelyg daug dėmesio neteikta. Tai gana lengvai paaiškinama, nes tomis rugpjūčio dienomis vyko pakankamai neeilinių įvykių - Lietuvoje vyko Molotovo-Ribentropo pakto metines lydėję protestai, buvo minimas Spaudos rūmų atgavimas ir ant šio pastato fasado iškelta Trispalvė.
Galbūt ten kai kurie norėtų išvysti ir monumentą A.M.Brazauskui. Tačiau būtų paprasta, jei Žirmūnų tilto pervadinimas tebūtų apie prieš dvejus metus Anapilin iškeliavusį prezidentą ar šio tilto besigviešiančių socdemų piktnaudžiavimą A.M.Brazausko atminimu. Svarbiau tai, jog tilto pervadinimo dilema, kurią užkūrė žiniasklaidai darželinuko lygio semiotikos žinias demonstruojantis socdemas Česlovas Juršėnas, o pakurstė įstabiai operatyvus Vilniaus valdžios sprendimas svarstyti šį komišką prašymą, įrodo, jog Lietuvoje santykis su praeitimi kuriamas vadovaujantis gigantomanija. Siūlant, kaip įamžinti praeitį, vis akcentuojamas dydis, kiekybė ir skubotumas.
Taip demonstratyviai kultūrinę atmintį formuoja autoritariniai režimai. Čia svarbiausia sau kurti monumentus, kurti jų daug ir dažnai - mat daugiau nėra kaip parodyti apčiuopiamų vyraujančios politinės sistemos pasiekimų. Manau, kad ta pati logika iššaukė ir socdemams dėl tilto oponuojančią Vilniaus miesto tarybos narės Rūtos Vanagaitės reakciją bei jos pasiūlymą Žirmūnų tiltą pervadinti pernai mirusio poeto Justino Marcinkevičiaus vardu. Regis, per dvidešimtmetį teišmokome viešose erdvėse tvirtinti lenteles su Lietuvos ir užsienio veikėjų vardais (ar apverktinos vertės citatomis, kaip, tarkim, George'o W. Busho militaristinis pažadas ant Vilniaus Rotušės). O juk derėtų paklausti Žirmūnų gyventojų, ar jie apskritai norėtų, kad šis tiltas, nuo kurio atsiveria vienas gražiausių centrinio Vilniaus vaizdų, būtų pervadinamas - nesudarkant vietos gyventojų atsiminimų ir jiems neprimetant naujos prisiminimų hierarchijos.
Įsimintinų asmenybių ar įvykių įkūnijimas be grandiozinių užmojų būtų kardinaliai priešingas šiandien mūsų kultūrinės atminties politikoje vyraujančiai krypčiai. Pastarosios tikslas yra labai vyriškas - viešose erdvėse gausinti dažniausiai vyrų gaminamus monumentus vyrams (svarbu - solidžius, suprask - vėlgi spinduliuojančius vyriškumą) arba pritaikyti jau esantiems įspūdingo dydžio ar svarbos objektams šią maskulinistinę logiką. Juk niekaip negalėjo Č.Juršėnas A.M.Brazausko 80-ojo jubiliejaus įamžinimui pasiūlyti skverelio - lyg jis būtų Žemaitė, Jurga Ivanauskaitė ar Judita Vaičiūnaitė.
Žinoma, mano minimos moterys nėra prezidentės, todėl joms derėtų tykiai tenkintis skverais ir pro pirštus žiūrėti, kaip vyrai rašytojai (tas pats V. Kudirka ir net J. Marcinkevičius, jei į R. Vanagaitės pasiūlymą bus reaguojama) „ima“ aikštes ir tiltus. Tik tikslumo dėlei derėtų pridurti, kad taip pomirtinis likimas susiklosto toli gražu ne visiems vyrams. Antai tragiškai žuvusio ir sunkiau į žanrinius rėmus bei tautos triumfo naratyvą įspraudžiamo Gintaro Beresnevičiaus atminimas iki šiol politikams neparūpo.
Bet man, vilnietei, dar sunkiau nereaguoti į tai, kad pasiūlymas pervadinti Žirmūnų tiltą įvyko be rimtos viešos diskusijos - eilinį kartą Vilniuje nesukuriant platformos, kur apsispręsti dėl savo miesto ir kaimynystės ateities galėtų patys vilniečiai, o ne politikai ar įtakingos bendrovės.
Tik tokią diskusiją reiktų kurti ne dabartinio ir daugiakartinio nevilniečio sostinės mero Artūro Zuoko vis „stumiamu” internetiniu bendravimo su miestiečiais būdu (beje, paskelbusi internetinę visuomenės apklausą dėl Žirmūnų tilto pervadinimo, savivaldybė iškart pranešė, jog apklausa neturės sprendimo galios). Juk Vilnius, kaip ir visa Lietuva, sparčiai sensta, ir tikrai ne kiekvienas vyresnio amžiaus miestietis naudojasi internetu.
Ir apskritai politikams praverstų dažniau išsijungti internetą ir nulipus nuo riedžių prasieiti byrančiais Žirmūnų šaligatviais, apšviestais vargano ryškumo žibintais. Tuomet veikiausiai paaiškėtų, jog daugeliui šio staiga valstybinės svarbos objektu tapusio tilto apylinkėse gyvenančių vilniečių labiau nei A.M.Brazausko atminimas rūpi tamsėjančios gatvės ir eilinį kartą, nepaisant kosminių sąskaitų už šildymą, neįšilsiantys butai. Išties sostinėje jau senokai metas atidengti bent jau atminimo lentą, monumentą o gal net ir tiltą Šąlančiam mokesčių mokėtojui.