Vyras, apie kurį jo žmona Regina man yra sakiusi: „Ir už ką man teko tokia laimė?“. Jums atrodo, kad pasakiau apie jį daug? Ne, iš tiesų aš apie jį nepasakiau beveik nieko, nes tai tik žodžiai, kurie nublanksta prieš gyvenimą, kurį savo noru pasirinkęs gyvena Aurelijus.
- Liaudies patarlė sako (atsiprašau už jos tiesmukiškumą), kad vienu užpakaliu ant dviejų kumelių neatsisėsi, bet tu atsisėdi. Ir ne ant dviejų, o ant mažiausiai penkių - esi dviejų žurnalų redaktorius, verti knygas iš užsienio kalbų, dalyvauji intelektualiuose televizijos žaidimuose, blogerių konferencijose. Kas verčia dalinti save į tiek dalių?
- Kumelių yra dar daugiau negu išvardinai - mes ką tik išleidome dar vieną mėnesinį žurnalą “Iliustruotoji istorija”, kurį taip pat redaguoju, todėl šiuo metu esu trijų žurnalų redaktorius, nors, manau, kad tai tęsis neilgai, nes turėsime talkininką. Pirmasis “Iliustruotosios istorijos” numeris ką tik atkeliavo iš spaustuvės ir artimiausiomis dienomis atsiras prekybos vietose.
Dar žurnalistams Vilniaus universitete dėstau kūrybinį rašymą ir redagavimą. Pasakoju, kaip rašyti tekstus žurnalams ir kaip juos redaguoti. Tačiau labiausiai su jais mokomės būti laisvi, nebijoti išreikšti savęs. Be to, kartais skaitau paskaitas “Verslo vadovų” klubuose.
Jokių dalybų nėra, nes iš esmės tai yra viena ir ta pati veikla. Žinoma, kai ko teko atsisakyti. Atsisakiau “dūzgių” ir didžiosios dalies socialinio bendravimo. Pakvietimų į visokius vakarėlius aš gaunu kasdien, bet beveik niekada juose nesilankau – neturiu laiko. Darau tai, kas man įdomu, o kai darai tai, kas įdomu, tam laiko užtenka. Dirbant manęs nuovargis nekamuoja, atvirkščiai – pailsiu. Manau, kad esu savo vietoje ir dirbu savo svajonių darbą.
- Ar tiesa, kad dabar studentai kitokie negu buvome mes, juk iš tiesų būtų net keista, jei jokių skirtumų nebūtų?
- Jie truputį paviršutiniškesni, bet ir laisvesni. Tačiau apskritai jie yra beprotiškai fantastiškai puikūs. Nematau jokių nemotyvuotų tinginių, apie kuriuos kartais vyresnieji mėgsta bambėti. Mano studentai – nuostabūs. Jie motyvuoti, raštingi, smalsūs. Aš galiu juos tik girti ir girti bei rekomenduoti darbdaviams. Manau, kad ne vienam jų ir padėsiu įsidarbinti.
Pirmoje paskaitoje visada klausiu, ką jie skaito. Išvardintų autorių spektras platus: Jean-Paul Sartre ( Žanas Polis Sartras), Hunter S. Thompson (Hanteris S. Tomsonas), Antoine de Saint-Exupery (Antuanas de Sent-Egziuperi). Jokio išskirtinio jų domėjimosi vien materialiomis vertybėmis nepastebėjau ir vartotojiška orientacija jų apkaltinti negalėčiau.
- Mūsų šeimos draugai norvegai sako, kad savo šalyje niekada nepirktų žurnalo, kuris vadinasi “Verslo klasė”, nes tai aiškiai demonstruoja adresatą ir rašinių temas. Skandinaviško socializmo visuomenėje, kur labai stiprios profsąjungos, populiari darbo partija, ko gero, negalėtumėte vadintis prestižiniu leidiniu kaip Lietuvoje. O koks susiformavo šio leidinio skaitytojo portretas Lietuvoje, šalyje, kurios žmonės per kelis dešimtmečius buvo išmokyti žinoti, kad už konkrečios frazės nebūtinai slepiasi toks pat turinys?
- “Verslo klasę” leidžiame nuo 2000-ųjų. Buvome galvoję keisti pavadinimą, bet galiausia palikome tą patį, nes jį jau žino, prie jo įpratę. „Verslo klasė“ yra savotiška komforto zona, kur galima rasti įvairių temų. Nors apskritai žiniasklaidos padėtis yra tokia, kad kuo toliau, tuo labiau leidiniai turės vis konkretesnį adresatą, atsiras vis daugiau nišinių leidinių.
- Mano gimnazistas sūnus neskaito jokio kito lietuviško žurnalo, išskyrus “Iliustruotąjį mokslą”. Ar tai dėsninga, ar jaunoji karta yra pagrindiniai šio žurnalo skaitytojai?
-Pavasarį atlikti tyrimai parodė, kad tai skaitomiausias Lietuvos vyrų žurnalas. Taip pat esame skaitomiausias žurnalas žmonių, kurių pajamos yra aukštesnės negu vidutinės.
- Kokio žurnalo, o gal kokios kitos žiniasklaidos priemonės tau pačiam stinga Lietuvoje? Kokią įsteigtum, jei tai finansiškai pajėgtum?
- Sąlyga “jei finansiškai pajėgtum” – labai svarbi. Jei taip būtų, norėčiau leisti snobišką žurnalą apie kultūrą iš didžiosios raidės, apie modernią kultūrą, tokį kaip, pavyzdžiui, “The New Yorker”. Jame būtų rašoma ne tik apie meną, bet ir kultūrą plačiąja prasme – verslo, kitų sričių kultūrą.
- Mane juokina televizijų kuriamas kietų vyrukų įvaizdis – tai vyrai, juodais kostiumais ir juodais akiniais, iškėlę į viršų du kraštinius pirštus, todėl pernai buvau maloniai nustebinta TV3 ekrane pamačiusi vyrus, ne tik juodais kostiumais, bet ir kietomis smegenimis, susirinkusius pasivaržyti intelektu, žiniomis ir erudicija laidoje “Kas? Kur? Kada?”. Kaip bus šiemet?
- Šiemet mūsų komanda vėl žaidžia ir rugsėjį, ir spalį, o kaip bus toliau – nežinau. Šis žaidimas – visiškas adrenalino perteklius, net rankos dreba. Žaidžiant svarbios per gyvenimą sukauptos žinios, jų panaudojama gal 60%, kiti 40% - komandinis darbas, greitas komandos smegenų šturmas. Tai puiki treniruotė mokantis suvaldyti labai skirtingus žmones ir pasiekti to, kad šie skirtingi instrumentai grotų bendrą kūrinį. Natūralu, kad toks televizijos žaidimas atsirado, nes Lietuvoje pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo proto mūšiai. Tai pasaulinis reiškinys, Lietuva – ne išimtis. Toks laiko leidimas atstoja vakarėlius, bet skirtumas tas, kad šiuo atveju įdarbini savo smegenis, o ne kitus savo žavesio aspektus.
- Prieš porą metų kartu su Aleksiu Churginu išvertei dramaturgo Pedro Kalderono de la Barkos knygą “Gyvenimas – tai sapnas” iš ispanų kalbos, neseniai iš italų kalbos išvertei Alberto Angelos “Viena diena senovės Romoje. Kasdienis gyvenimas, paslaptys ir įdomybės”. Kokio kūrinio vertimo galime tikėtis artimiausioje ateityje?
- Noriu patikslinti. Dabar jau miręs A. Churginas seniai seniai buvo išvertęs to paties autoriaus dramą “Dama vaiduoklė”, o aš, paprašytas režisieriaus Gintaro Varno, verčiau dvi Kalderono pjeses - “Didysis gyvenimo teatras” ir “Gyvenimas – tai sapnas”. Ne tiek daug Lietuvoje yra žmonių, galinčių versti baroko poeziją iš ispanų kalbos. Abu spektakliai pastatyti Lietuvoje. Visų šių pjesių vertimai 2010 metais išleisti tavo minimoje knygoje „Gyvenimas – tai sapnas“.
Su italu A. Angela esame vienmečiai. Jis labai ilgai vienoje Italijos televizijų vedė mokslo populiarinimo, istorijos laidas. Man labai patiko jo knygoje pasirinktas pasakojimo būdas apie Senovės Romą.
Šiek tiek atsilieku nuo grafiko, bet netrukus baigsiu versti kitą šio autoriaus knygą “Romos imperija. Kelionė paskui monetą”. Jei pirmojoje knygoje nuo ryto iki vakaro su autoriumi vaikštome po Senovės Romą imperatoriaus Trajano laikais, tai antrojoje autorius kartu su Senovės Romos laikų moneta -sestercijumi - nusprendė apkeliauti visą Romos imperiją. Lydi monetą į Artimuosius Rytus, Mesopotamiją, Egiptą, į kraštus, kur auginamos vynuogės, alyvuogės…
- Iš keliolikos kalbų galėtum versti knygas?
- Iš prancūzų kalbos esu vertęs tekstą pagal Polio Klodelio (Paul Clodel) libretą A. Honegero (A. Honegger) oratorijai “Žana d”Ark”. Iš europietiškų kalbų labai sunku būtų versti iš albanų, suomių ir vengrų, iš visų kitų – galėčiau.
- Kokių gabumų, ypatingo talento ir laiko reikia turėti, norint išmokti tiek kalbų?
- Apetitas atsiranda bevalgant. Kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Viskas labai paprasta. Nemanau, kad norint išmokti kalbų, reikia ypatingo talento. Daug kas yra išlavinama. Dabar jau nebesimokau, viską išmokau anksčiau, daugelis tų kalbų guli lyg koks krovinys mano galvoje. Atostogaudamas Kroatijoje gana greitai prabylu kroatiškai, važiuodamas per Čekiją juntu, kaip savaime atsigamina čekų kalba.
- Mažoje mūsų šalyje informacija greitai sklinda ne tik naujųjų technologijų dėka, bet ir iš lūpų į lūpas. Ar tiesa, kad kartais kuri dažnutes “Dviračio žinių” atlikėjams? Žinodama apie tavo daugiabriaunį humoro jausmą, galėčiau tuo patikėti.
- Dažnutes kuria tauta. Gal trečdaliui dainų, kurias dainavo aktorė Kristina Kazlauskaitė, kiti aktoriai (jos išleistos kompaktiniuos diskuose), tekstus parašiau aš. Kartais dainų mano tekstais galima išgirsti “Auksiniuose svogūnuose”. Kartais penktadieniais kuriu tokius idiotiškus romansus ir juos galima skaityti internete. Bandau juokauti, antraip būtų sunku gyventi.
- Bet su lietuvišku privačiu ir viešuoju humoru padėtis Lietuvoje nėra gera – daugelis juokų kažkodėl sukasi apie antrąjį žmogaus galą. Kodėl nemokame juokauti?
- Juokauti mokame, bet mūsų šalyje trūksta lietuviškosios miesto kultūros. Taip atsitiko dėl daugelio priežasčių – miestuose ilgą laiką gyveno ne lietuviai ir dėl to, kaip sakė profesorius Alfredas Bumblauskas, savanoriškai iškirpome istorijos gabalą nuo Vytauto Didžiojo iki Jono Basanavičiaus laikų. O ten ir slypi miesto kultūra. Didžiulio miesto baroko kultūros klodo neliko. Dėl šių priežasčių mūsų humoras kiek stačiokiškas ir vulgarokas, bet viskas greitai pasikeis į gera. Jaunosios kartos, su kuria bendrauju, humoras kitoks.
- Turbūt mažai kas žino, kad sudėtingaisiais 1990 – 1992 metais dirbai su Vytautu Landsbergiu. Daugelis, tų dienų emocinio karščio nutvilkyti, ko gero, būtų pasirinkę politinę karjerą dešiniųjų gretose. Kodėl nepasirinkai politiko kelio? Kokią nuomonę esi susidaręs apie V. Landsbergį?
- Vytautas Landsbergis tada buvo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, aš dirbau jo patarėju vidaus klausimais. Man priklausė visi Lietuvos reikalai ir tie, kurie susiję su buvusia SSRS, Lenkija, Baltijos valstybėmis. Kodėl neįstrigau ten ilgam kaip kiti? Kol sėdi tame stiklainyje – name Gedimino pr. 53, - apima jausmas lyg nuo tavo pirštų driektųsi kažkokios gijos ir tu valdytum pasaulį. Kai 1992 metais, kadangi pralaimėjome rinkimus, išlindau iš to stiklainio ir įkvėpiau gaivaus oro, pamačiau, kad už jo esantys žmonės gyvena savo, atskirą gyvenimą. O įsitikinimas, kad valdai pasaulį yra visiška iliuzija. Tikrovė mane gerokai prablaivė.
Džiaugiuosi, kad apie politiką nesvajojau, man daug labiau patinka konkretūs darbai. Ir nuoširdžiai gaila žmonių, kurie nuo 1992 metų įstrigę Gedimino 53. Įsivaizduoju, kaip jie mato pasaulį, jei aš, ten dirbęs tik dvejus metus, jaučiausi taip, lyg į viską žiūrėčiau paveiktas narkotikų. O juk buvo laisvės pakilimo metas!
Mano nuomone, profesorius Vytautas Landsbergis yra didžiausias XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios Lietuvos politikas.
- Tavo gyvenime buvo periodas, kurį galima vadinti paksiada. Iki šiol esi vadinamas “prieštaringai vertinamu viešųjų ryšių specialistu, naudojusiu juodąsias technologijas”. Už tavo iš nieko sukurtą Rolando Pakso legendą, kuri jam padėjo tapti šalies prezidentu, esi kritikuojamas iki šiol. Kaip visa tai vertini iš laiko perspektyvos – puikiai atlikai darbą ar tai buvo tavo didžiausia profesinė klaida? Ką savo gyvenime po to pakeitei? Ko išmokai?
- Iš nieko nieko ir nebūna, kaip sakydavo senovės lotynai ir fizikos mokslas. Kai dirbau ryšių su visuomene srityje, savo darbuotojams visada sakydavau – mes esame savo klientų advokatai viešosios nuomonės teisme. Ir turime atlikti savo darbą taip, kaip ir advokatai.
Imtis to darbo buvo labai įdomu (man šis žodis labai daug ką reiškia). O kalbos apie juodąsias technologijas pasklido todėl, kad niekas nesitikėjo, jog šitaip galima sužaisti. Kodėl vėliausi į šią avantiūrą? Man labai norėjosi sudrumsti mūsų politinės sistemos marazminę balą. Stebiu, kaip anuometiniai mano oponentai dabar pavėluotai bando daryti tą patį. Dabar mėgina tos sistemos pagrindus išjudinti, nors kažkada patys ir padėjo jai gyventi.
Supratau vieną iš to meto pamokų – visuomenės švietimas ir lavinimas yra daug svarbiau negu bet kurie politiniai veiksmai. Todėl ir užsiimu būtent tuo – švietimu ir lavinimu. Visuomenę turime išsiugdyti patys, o per prievartą, spyriais į užpakalį to nepadarysi.
- Kol nebuvome pažįstami, buvau prisiklausiusi kalbų, kaip gausiai buvai už darbą, stumiant R. Paksą į prezidentus, apdovanotas, esą nusipirkai kelis butus vienoje Vilniaus senamiesčio gatvėje ir sodybą su visu ežeru. Tiesa kitokia – gyveni viename pilkų miegamųjų rajonų tipiniame bute, o skelbime apie sodybą net nebūtų galima parašyti ne tik “Sodyba ant ežero kranto”, bet ir “Iš sodybos matosi ežeras”. Jis yra, bet iki jo reikia nueiti. Kaip manai – kokia šių prasimanymų kilmė ir prasmė?
- Kartais sutinku žmonių, geriau už mane žinančių, ką turiu, ko neturiu, kur buvau, kur nebuvau. Nežinau jų išsigalvojimų priežasčių.
- Kaip tu, vienas Lietuvos intelektualų, vertini vieną didžiausių visuomenės problemų – emigraciją?
- Ar egzistuoja tokia problema? Mes gyvename Europos Sąjungoje. Praeis penkeri ar dešimt metų ir mes turėsime mėlyną pasą su dvylika žvaigždučių. Tada ir klauskite – ar žmonės, išvykę iš Lietuvos ir gyvenantys kitoje Europos šalyje, kur nors emigravo? Juk tai – ta pati Europa, tad niekas niekur neemigravo. Išvažiavusius į JAV ar Mongoliją gal ir galima vadinti emigrantais, bet ne tuos, kurie gyvena čia, Europoje. Pradėkime mąstyti, kad tėvynė yra Europa.
- Kelerius metus teko būti tavo pavaldine. Stebindavai tuo, kad greičiausiai straipsnius parašiusiam žurnalistui kiekvieną mėnesį dovanodavai gero vyno butelį, užuot pagalvojęs “jie ir taip gauna algą”. Darbe nuolat vaikščiodavai niūniuodamas ir dainuodamas visokias operų arijas. Specialiai stengiesi būti kitoks viršininkas?
- Nieko niekada nesistengiu, tiesiog būnu ir tiek. Esu individualistas, sociopatas, mizantropas, užsidaręs, šlykštus žmogus. Todėl su visais, su kuriais tenka dirbti, stengiuosi elgtis lyg su saviškiais. Juk likimui ar kam kitam panorėjus, jie kažkurį laiką būna man saviškiai.
O dėl dainavimo, matyt, tai iš tėvo, nes jis nuolat niūniuodavo po nosimi, tik jis buvo didesni operečių mėgėjas, o aš labiau mėgstu operą, tai ir niūniuoju operų ištraukas, dažniausiai – Verdžio.
- Pastaruosius kelerius metus jūsų su žmona rudens – žiemos atostogų maršrutas nesikeičia, vėl ir vėl keliaujate po Italiją. Kada visgi suksite ienas kita kryptimi? Ar pasaulyje Italijai (kaip ir tavo žmonai Reginai) konkurenčių nėra?
-Su Regina esame kartu dvidešimt penkerius metus. Nežinau, kodėl turėčiau ieškoti kitos moters? Mano vidutinio amžiaus krizė prabėgo nepastebimai, o gal dar bus (juokiasi).
O Italija yra konkreti liga. Nenumaldomas potraukis Italijai turi net pavadinimą – tai Stendalio sindromas. Italija tokia įdomi šalis, joje galima tiek visko pamatyti. Aš ją myliu visą nuo… iki, su visa itališka netvarka, Neapolio šiukšlynais, vėlavimais, atsikalbinėjimais ir gestais.
Planuodami būsimas šių metų atostogas galvojome apie Ukrainą, ketinome apžiūrėti Odesą, Lvovą. Bet… mes vėl važiuosime į Romą.