K. Masiulio pastanga reaguoti į viešai pareikštus vertinimus - verta pagarbos. Tačiau tiek mano pirmojo, tiek šio straipsnio tikslas nėra asmeninė polemika su K. Masiuliu. Turėjau galvoje kur kas platesnį šio klausimo politinį kontekstą, apie kurį kalbėti vis dėlto vengiama. Nepriklausomai nuo to, kiek pats Seimo narys aktyviai aiškintų savo motyvus už istorinės vėliavos su Vyčiu platesnio naudojimo įteisinimą, nepriklausomai nuo to, kiek daug šitokio sprendimo rėmėjų susidarytų, siūlomas projektas vis tiek bus pusinis. Ir po kelių ar keliolikos metų prie jo vėl neišvengiamai teks grįžti. Ir svarstyti vėliavos klausimą iš naujo. Todėl, kad heraldinės problemos, apie kurias kalbėti vengiama, liktų net ir priėmus K. Masiulio projektą.
O aš siūlau pamąstyti: ar verta skubėti ir daryti pusinius sprendimus? Ar nebūtų geriau apsvarstyti klausimą iš esmės ir priimti tokį sprendimą, kuris tas heraldikos problemas iš tiesų pašalintų? Siūlomas įteisinti projektas turėtų būti ne staiga, nei iš šio nei iš to atsiradusi politinė iniciatyva, kokių, kaip jau minėjau pirmajame straipsnyje, buvo jau ne viena, ir kurios kaip tik nepasiteisino, bet svariai pagrįstas, nepriekaištingai parengtas, platų visuomeninį palaikymą turintis projektas. Pamėginsiu savo siūlymą paaiškinti ir pagrįsti.
Nesu heraldikos ekspertas, tačiau vėliavos istorijos ir kitų heraldinių simbolių klausimais domiuosi seniai: esu susipažinęs su prieškario nepriklausomybės metais veikusios Valstybės ženklui nustatyti komisijos įdirbiu, rašęs apie tai spaudoje. Dar dirbdamas „Nemuno“ žurnale, kai mėnraščio tiražas buvo per 100 tūkstančių egzempliorių (!), 1988 m. buvau parengęs didelę publikaciją apie Lietuvos vėliavos istoriją ir tam tikrą jos problemiškumą. Gavau daugybę skaitytojų laiškų. Tebeturiu juos išsaugojęs. Ir tai įrodymas, kad visuomenei ta tema yra svarbi, ji rūpi ne vien politikams, visuomenei irgi nėra tas pats kokie yra mūsų valstybės simboliai.
Sąjūdžio euforijos ir nepriklausomybės atgavimo lūkesčių atmosfera, žinoma, nebuvo pats tinkamiausias metas nešališkai svarstyti vėliavos klausimus. Ypač, kai antisovietinė rezistencija tapatinosi išskirtinai tik su trispalve (kita vertus, su kuo kitu ji galėjo tapatintis?). Tad sovietinė okupacija ir šita prasme paliko savo žymę - sudėtos aukos suteikė šiai vėliavai naujų prasmių: ilgus dešimtmečius jį buvo pasipriešinimo priespaudai ir kovos už laisvę simbolis. Tai viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl giliau svarstyti klausimą apie šalies vėliavą politikai vengia. Aišku, kad bijo būti apkaltinti tarnavimu svetimiems dievams.
Keisti trispalvę visuomeninė sąmonė jau buvo subrendusi prieškariu. Tačiau valstybę ištikusi katastrofa sutrukdė šį sumanymą įgyvendinti. Užtenka pasižiūrėti į mūsų vėliavos spalvų politinę šeimą ir apima ne itin malonus jausmas: Gana, Etiopija, Bolivija, Birma, Mianmaras... Ką bendra turime su tomis šalimis? Tik vėliavos spalvas.
O kodėl ir kaip būtent šios spalvos mūsų vėliavoje atsirado? Jau prieškariu buvo vienareikšmiškai įrodyta (ne pareikšta nuomonė!), kad trispalvė buvo atsitiktinis ir gan nevykęs spalvinių simbolių pasirinkimas, maža bendro turintis su lietuvių tautos ar jos liaudies meno tradicijomis. Valstybės ženklui nustatyti komisijos pirmininkas Mstislavas Dobužinskis - iš senos Lietuvos bajorų giminės kilęs scenografas, pasižymėjęs tapytojas ir grafikas, heraldikos žinovas, šį mokslą studijavęs Londone - rašė: „Nereikia užmiršti, kad valstybės vėliavos priklauso heraldikos sričiai ir yra saistomos jos taisyklių. Herbuose heraldika neleidžia jokių atsitiktinių spalvų niuansų, kiekviena spalva nustatyta tiksliai, ir kiekvienai yra atskiras dažų receptas“.
M. Dobužinskis giliai domėjosi istoriniais Lietuvos valstybės simboliais, gilinosi į jų specifiką, raidos istoriją. Parašė studijas „Apie Vytauto ženklą“ (1932 m.), „Vytis: Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės herbo istorinių variantų bruožai“ (1933 m.), skelbė straipsnių spaudoje.
Vėliavos klausimas visu rimtumu iškilo 1917 metais Vilniaus konferencijos metu. Keli Lietuvos atgimimo veikėjai iškėlė mintį apie visus lietuvius jungiančio simbolio - tautinės vėliavos - reikalingumą. Bet tokios vėliavos tauta praeityje nežinojo. Buvo tik Lietuvos valstybės - Didžiosios Kunigaikštystės - vėliava. Tada kilo mintis sukurti naują, idėjinę vėliavą, kuri savo esme būtų tautinė, sudaryta iš spalvų, tautai būdingų ir jos mėgiamų. Ieškota pavyzdžių liaudies kūryboje, liaudies mene. Bet padarytos išvados, M. Dobužinskio teigimu, buvo „labai ginčytinos ir menkai pagrįstos“.
Kokias spalvas galima laikyti būdingiausiomis liaudies kūrybai? Ar galima įrodyti, kad vienokios ar kitokios spalvos, palyginus su kitų tautų menu, lietuvių liaudies kūryboje sutinkamos dažniau ir todėl jos yra tautinės? Pavyzdžiui, geltona, žalia ir raudona sutinkamos ne tik lietuvių, bet ir vengrų, čekų, lenkų tautodailėje. Iš liaudies meno apskritai sunku daryti bet kokias išvadas. Ši sritis yra nuolatinės kaitos būsenoje, atspindi įvairių laikotarpių įtakas. Jokių rimtų tyrinėjimų tautinio meno ir heraldikos kryptimi nebuvo daryta nei prieškario nepriklausomybės metais, nei vėliau.
Apie trispalvės genezę M. Dobužinskis 1938 m. „Naujoje romuvoje“ rašė: „spalvų simbolika, dr. Basanavičiaus pasiūlymu, buvo siejama su šia lietuviškos (?) gamtos derinio idėja: geltona spalva viršuje reiškia saulę, žalia - miškus ir pievas, raudona molį, žemę; arba ta pati raudona - simbolis kraujo, pralieto už tėvynę, žalia - gyvybės simbolis apskritai ir geltona - šio gyvenimo vaisių simbolis... Tai tokie simboliai, kurie vargu ar ateina kam nors į galvą stebint mūsų vėliavą. Ir vis dėlto buvo manyta, kad ši simbolika (dabar atrodanti tokia naivi ir pritaikinama kiekvienai tautai ir kraštui) suteikia vėliavai tautinės reikšmės“.
Dar vėliau, dienraštyje „XX amžius“, 1939 m. tas pats autorius tvirtino, kad lietuviškoji trispalvė, „skubotai sukurta besivystančių politinių įvykių sūkury, yra ne kokios nors plačios liaudies kūrybos tyrinėjimų išvada, bet atsiradusi dirbtinai, pagal asmenines jos kūrėjų pažiūras ir skonį. Tada, žinoma, ir visai įtikinamai atrodė, kad kaip tik tos, o ne kitos spalvos, yra tautai būdingos, mėgstamos vartoti audiniuose ir sutinkamos dažnai liaudies poezijoj. Bet ar neklaidingos buvo tada šios nuomonės, kada stebėjimo akiratis buvo palyginti labai siauras ir gimtoji etnografija buvo dar tik pradėta tirti?".
Ar šią problemą sprendžia Seimo narių K. Masiulio ir Stasio Šedbaro iniciatyva? Manau, kad ne. Priešingai. Iš dalies tik dar labiau ją komplikuoją, nes įteisina platesnį antros, heraldiniu požiūriu lygiai taip pat ydingos, vėliavos naudojimą. Kodėl?
Vengdamas dabarties politinių įtakų aptariamai iniciatyvai, vėl pacituosiu prieškario autoritetus. Profesorius Stasys Šalkauskis, filosofas ir buvęs VDU rektorius, savo knygoje „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933) taip kalba apie vėliavą: „Tautinė vėliava viešajame gyvenime yra atstojamasis ženklas tautai, ir jai pridera visiška pagarba. Bet kaip tik todėl privalu rūpintis, kad materialinis jos turinys atitiktų išsyk istorines tautos tradicijas, heraldikos taisykles ir estetikos reikalavimus. Vėliava, kuri nusižengia bent vienai iš šių sąlygų, nėra pakankamai tobula, kad galima būtų nesirūpinti jos patobulinimu. Gerai suprastas patriotizmas reikalauja iš vienos pusės atiduoti prideramą pagarbą faktinai priimtai vėliavai, o iš antros pusės ne tik nedraudžia, bet dargi skatina ją tobulinti, jei jos išvaizdoje arba turinyje esama ryškaus trūkumo“.
Jis cituoja Lietuvos draugą ir bičiulį, Šveicarijos Fribūro universiteto, kurį pats Stasys Šalkauskis 1920 m. baigė, profesorių M. de Munnyncką, estetikos ir heraldikos žinovą, anuo metu pareiškusį savo nuomonę dėl Lietuvos herbo ir vėliavos. Privačiame laiške paprašytas išdėstyti savo nuomonę dėl Lietuvos vėliavos, M. de Munnynckas 1923 m. atsakė: „Spėju, kad ji yra tiksliai nustatyta krašto konstitucija; tad mums telieka prieš ją nusilenkti. Bet kadangi Tamsta keli klausimą, spėju taip pat, jog nesama vienos tik nuomonės apie parinktąją vėliavą. Tai leidžia man išsitarti visai laisvai, ir Tamsta žinai, kad tai aš darau su visiška pagarba, kurią iš tikro jaučiu Tamstos tėvynei“.
Toliau šveicarų profesorius pastebi, kad geriausias parinkimas visuomet yra tas, kuris kildinamas iš krašto heraldikos ir atitinka priimtojo valstybės herbo spalvas. Bet čia pat perspėja: „Privalu vengti dėti į vėliavą komplikuotų gyvų pavidalų. Vėliava turi plevėsuoti nuo vėjo, o tai iškraipo pavidalus ir kartais suteikia juokingų įspūdžių. Štai kodėl Jūs esate gerai padarę, nepadėję ant savo vėliavos Vyčio, kurį Jūs turite savo valstybės herbe“.
Apsidairykime aplinkui, pasižiūrėkime į savo kaimynus. Argi švedai, danai, suomiai, olandai vaizduoja savo vėliavose liūtus, kurie yra šių valstybių herbiniai simboliai? Arba vokiečiai, austrai, lenkai, rusai - erelius? Ne. Tik jų vėliavos sudarytos iš spalvų, kurios naudojamos tų valstybių herbuose.
Tuo metu lietuviai, būdami galbūt nelabai patenkinti savo dabartine vėliava, bet greičiausiai nedrįsdami apie tai garsiai pasakyti, bando tokiu keistu būdu pataisyti padėtį. O iš tiesų ją tik dar labiau komplikuoja. Įteisinę K. Masiulio ir S. Šedbaro pasiūlymą turėtume dvi lygiavertes valstybės vėliavas ir abi netobulas.
Argumentas, esą Baltarusija gali pradėti naudoti vėliavą su Vyčiu, yra tiesiog juokingas. Mielai prašom! Tegu dar ir Ukraina pradeda tokią naudoti, jeigu tik nori! Tiek baltarusiai, tiek ukrainiečiai turi vienodą teisę į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinį paveldą, kaip ir mes. Ir nuo to, kad mūsų kaimynai naudos viena ar kitą tos valstybės simbolį, mūsų teisės į istorinį LDK palikimą nė kiek nesumažėja. Priešingai. Tų teisių mes turėsime tiek, kiek patys išradingai ir kūrybingai tą palikimą sugebėsime panaudoti, kurdami šiuolaikinę Lietuvos valstybę.
Gerų minčių, kaip visa tai panaudoti šiandien, būta jau seniai, tik daug ką esame pamiršę. Todėl vėl iš naujo išradinėjame dviratį, ant vėliavos bandome užjoti su visu žirgu. Geras posakis: nauja - tai primiršta sena. Verta prisiminti ką apie tai sakė M. de Munnynckas. O jis sakė štai ką: „Bet šitas Vytis pats turi herbo spalvą, kuri yra nepaprasto gražumo. Raudonas su dvigubu aukso kryžiumi! Derinys vienas iš labiausiai vykusių ir labiausiai heraldiškų. Jei būčiau turėjęs nustatyti prisikėlusios tautos vėliavą, būčiau vien paėmęs raudoną dugną ir padėjęs ant jo šitą dvigubą kryžių. Jūs būtumėt turėję dalyką labai nepaprastą ir sykiu labai tautinį“.
Prof. S. Šalkauskis priduria: „Kaip matome, prof. M. de Munnynckas konstatuoja mūsų vėliavoje trūkumą, kuris prasilenkia ne tik su heraldikos, bet ir su estetikos taisyklėmis. <...> Jei spalvos harmoningai nesiderina tarp savęs, visumos sintezės negaunama be tam tikros psichologinės prievartos, kuri suteikia nemalonaus bei neestetinio įspūdžio. Mūsų vėliavoje psichologinė spalvų sintezė nėra gaunama savaime, kaip sugretintų spalvų harmonija, ir tai nemaloniai atjaučiama žmonių, turinčių išlavintą estetinį skonį. <...> Palikti šitokią vėliavą neribotai ilgam laikui - reiškia telkti patriotiniai piliečių jausmai po ženklu, kuris turi savyje disharmonijos, ir dargi auklėti naujose kartose šitie jausmai asociacijos sąryšyje su estetiniu trūkumu. <...> Prof. M. de Munnynckas ne tik trūkumą nurodo, bet dargi aiškiai pasisako apie tai, kokia vėliava, jo supratimu, geriausiai atitiktų istorines mūsų tautos tradicijas, heraldikos nuostatus ir estetikos reikalavimus. Yra tai raudonas dugnas su dvigubu aukso kryžiumi. Kokia paprasta ir sykiu laiminga idėja, būtent - panaudoti mūsų valstybinio Vyčio skydas tautinei vėliavai! Juk tai reiškia simboliniu būdu pastatyti mūsų tautą po šito skydo priedanga ir padaryti iš jo mūsų tautinio tvirtumo ženklas. Kad prof. M. de Munnynck'as nėra apsirikęs apie siūlomo simbolio tautiškumą, geriausiai įrodo faktas, jog idėja sutaria iš vienos pusės su Vyčio kryžiumi, kuriuo yra apdovanojami mūsų karžygiai, o iš antros pusės - su ženklu, kurį laisvanoriai mūsų tėvynės gynėjai – šauliai – yra pasirinkę savo sąjungos simboliu.“
Raudona vėliava su dvigubu aukso kryžiumi būtų ne tik labai estetiškas, heraldiškai nepriekaištingas, istoriškai prasmingas, tautiškai autentiškas, bet ir originalus bei aktualus šiuolaikinės politinės perspektyvos atžvilgiu simbolis. Pastaruoju metu pozicionuojame save kaip šalį, orientuotą į glaudesnį Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą. Prezidentė ir užsienio reikalų ministerija labai aktyviai pabrėžia Šiaurės krypties orientaciją. Ekonominiuose ir strateginiose pasaulio žemėlapiuose Šiaurės ir Baltijos šalių regionas žymimas kaip vientisa socialinė Europos erdvė. O Šiaurės valstybes jungia ne tik geografinis regionas, bet ir lengvai atpažįstami bei visiems suprantami heraldiniai simboliai - to paties stiliaus vėliavos.
Su raudona dvigubo aukso kryžiaus vėliava mes iš karto pasiųstume pasauliui aiškų ir suprantamą signalą kas mes ir iš kur mes. O kartu šiuo gražiu simboliu galėtume teisėtai džiaugtis ir didžiuotis patys: esame darbšti, ištverminga, atkakli Šiaurės Europos šalis, su tūkstantmete savo istorija.