Tiesa, istorijoje žinome ir kiek kitokių pranašų. Jie apie ateitį kalbėdavo aiškiai ir konkrečiai, kai kada pranašaudavo net pasaulio pabaigą (kai kas sako kad ji bus 2012 – aisiais). Tačiau šitie nedorėliai greitai prieidavo liepto galą, mat, pranašystėms neišsipildžius, jei ir negaudavo nuo savo šalininkų į kailį, tai jų vardas greitai nugrimzdavo užmarštin. Dar vėliau atsirado „mokslinis“ ateities pranašavimas, vadintas išdidžiai, sudurtiniu žodžiu, kurio viena šaknis yra „logos“ - tai futurologija. Tačiau ir ji neišlaikė išbandymo naujumo faktoriumi. Bėda ta, kad „moksliškai“ pranašauti galime tik remdamiesi mūsų turimomis žiniomis apie tikrovę ir visiškai negalime numatyti, kaip šios žinios keisis ateityje. Nenoriu būti nei pranašu, nei futurologu. Tai, kuo su Jumis dabar padalinsiu, prašau, vertinkite kaip rugsėjui artėjant atsiradusią savotišką grožinę literatūrą, savotišką mokslinę fantastiką apie ne tokią jau ir tolimą ateitį.
Taigi, sveiki atvykę į 2050-uosius. Jei būtumėte tų laikų studentai, mes nesusitiktumėme auditorijoje taip, kaip bendraujame dabar. 2050-ųjų universitetas yra kažkuria prasme grįžęs prie savo šaknų – ankstyvųjų viduramžių universitetų. Tai laisvos, neinstitucionalizuotos ir virtualios profesorių ir studentų bendruomenės besikeičiančios žiniomis ir ugdančios gebėjimus. Universitetų pavadinimai išlikę, tačiau jie rinkoje veikia tik kaip savotiški prekių ženklai ar profesorių klubų pavadinimai, padedantys pritraukti studentus, veikiantys studijų kainą ir šiek tiek aktualūs darbdaviams.
Studijos nėra apribotos nei laike, nei erdvėje, jos vykdomos virtualiai. Tiesa, kai kuriose mokslų kryptyse dar egzistuoja studijos, susietos su fizine vieta, tačiau ir šios besimokančiųjų grupės labiau primena trumpalaikius mokslininkų kolektyvus, dirbančius fizinių ar gamtos mokslų laboratorijose, nei šiuolaikinius studentus, graužiančius mokslo šaknis auditorijose. Gamtos moksluose laboratorijos jau seniai tapę automatinėmis. Jose sukaupti empiriniai duomenys automatiškai eksportuojami į virtualias duomenų bazes.
Norėdamas atlikti tyrimus mokslininkas nebedalyvauja empirinių duomenų rinkime, jis juos paprasčiausiai pasiima iš duomenų bazės. Net medicinos mokoma virtualiai, nes pakitusi pati medicina. Kiekvienam 2050-ųjų Jungtinių Europos Valstybių (JEV) piliečiui, kartu su privalomuoju sveikatos draudimu yra implantuojama mikroschema, kuri nepertraukiamai seka jo sveikatos būklę ir duomenis perduoda į gydytojo kompiuterį. Neretai ir gydytojas paciento sveikatą koreguoja nuotoliniu būdu, per tą pačią mikroschemą.
2050-ųjų profesoriai yra panašūs į viduramžių mokslininkus ar laisvuosius menininkus. Jie pavieniui ar susibūrę į neformalizuotus mokslo kolektyvus rungiasi dėl viešojo biudžeto ir verslo siūlomų mokslinių stipendijų ir tokiu būdu vykdo mokslo tyrimus bei tobulėja kaip mokslininkai. Siekdamas tapti dėstytoju kiekvienas mokslininkas yra atestuojamas federalinėje JEV Mokslo taryboje, kur, pagal savo mokslinio darbo rezultatus įgyja A, B, ar C dėstytojo kategoriją. Turima kategorija sukuria galimybes dėstyti skirtingo lygmens studentams – bakalaurams, magistrantams, doktorantams. Tačiau, bet kuris, net C kategoriją turintis dėstytojas turi teisę skelbti savo duomenis JEV studijų duomenų bazėje, rengti dėstomuosius kursus ir priimti studentus.
Studijų duomenų bazėje profesoriai dar yra papildomai reitinguojami, atsižvelgiant į daugiafaktorinį jų veiklos rezultatų analizės modelį, kuriame svarbią vietą užima profesoriaus mokslo rezultatai, veikla bendruomenėse bei jo studentų karjeros sėkmė. Mokymų turinį nustato profesorius. Turinys nėra atestuojamas ar licencijuojamas jokioje institucijoje, nes prisilaikoma nuomonės, kad atestuoto profesoriaus mokymų turinys yra jo ir studentų sutarimo reikalas. Mokymų kainą nustato kiekvienas profesorius savo nuožiūra ir tai dar vienas būdas jiems konkuruoti rinkoje.
2050-ųjų studentas nestoja studijuoti į kokią formalią instituciją ir nesirenka jokios konkrečios specialybės. JEV studijų duomenų bazėje jis ieško žinomų profesorių ir įdomių dėstomųjų kursų, o radęs – registruojasi į juos. Žinoma, prisiregistruoti į aukštos kvalifikacijos ir populiarių profesorių mokymus nėra paprasta. Kartais gali tekti laukti eilėje net keletą metų ir mokėti didelius pinigus, tačiau tai apsimoka, nes dažnas darbdavys domisi būsimo darbuotojo profesorių reitingais. Nemokamų studijų nėra, tačiau gerai veikia Europinė studijų kreditavimo ir mokesčio už studijas grąžinimo sistema.
2050-ųjų universitete studijų programų ir specialybių nebėra. Pasaulis yra tapęs perdaug kintančiu, kad vertėtų rengti kurios nors specialybės darbuotoją. Universitetinis išsilavinimas 2050-aisiais teikia gerą bendrąjį kurios nors mokslų srities išsilavinimą, kūrybinius gebėjimus, asmenybės gebėjimą mokytis ir prisitaikyti prie kintančio pasaulio. Diplomas suteikiamas „uždirbus“ atitinkamą skaičių balų laisvose profesorių ir studentų bendruomenėse. Skiriamų balų skaičių nustato profesoriai, priklausomai nuo studento įdedamo darbo ir gabumų. Laikotarpis per kurį studentas gali surinkti atitinkamą balų skaičių balų yra neribojamas. Surinkęs atitinkamą skaičių balų studentas gauna tos mokslų srities bakalauro laipsnį, kurios profesorių skirti balai yra vyraujantys.