Tiems, kas nežino, kas tai per patiekalas, jos pagrindinis kūrėjas Darius Kuolys aiškina, kad ši „partija“ nedalyvaus atskiru sąrašu, bet rems žmones, „kurie įsipareigos atkurti demokratinę Lietuvos Respubliką ir Lietuvos konstitucinę santvarką“. Toks štai tikslas – trumpas ir drūtas. Ir lygiai toks pat, kokio siekia… Baltarusijos disidentai savo šalyje. Tai bent sutapimas! Tokio politinio absurdo Lietuva seniai neregėjo.
Arba, tarkim, „Drąsos kelio“ partija, jos programa aiškina, kad pagrindinė Lietuvos problema yra teisėsauga ir teisingumas, to nepajėgianti užtikrinti valstybė „neteks piliečių pasitikėjimo, nes ji to ir neverta(!). Grėsmingai auga nepagarba įstatymams, teigiamo atgarsio nesulaukia raginimai laikytis įstatymų“.
Įdomiausia, kad gyvas šių negerovių pavyzdys yra pati šios partijos varomoji jėga – Neringa Venckienė, nes valstybė iš tiesų nepajėgia jos atvesti į prokuratūrą, kur ją norima patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nepagarbą įstatymams ir jų nesilaikymą. Šios kolizijos DK vadai neaiškina, bet vis tiek tikina, kad jų tikslas kurti Lietuvoje teisinę(!), demokratinę, konstitucinę valstybę. Taigi toks pat, kaip ir „Lietuvos sąrašo“, bet lyg pasityčiojimui pridedant ir „teisinę…“.
Liaudyje tokiais atvejais sakoma - „pats muša, pats rėkia“. Taip ir čia: apie teisinę valstybę šaukia labiausiai ją niekinantis žmogus. Argi ne absurdas?
Vis dėlto, po pritrenkiančios antraštės paaiškėja, kad kitose partijose ir organizacijose taip pat gali atsirasti gerų žmonių, bet tokiais jie taps tik prisiglaudę po LLRA sparnu, t.y. jeigu eis į rinkimus jos sąraše - rinkimų interesais laikinai, o gal ir ilgėliau atsisakys savo partijos ir taps lenkų „akcininkais“.
Tokių, pasirodo, yra, anot LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio – tai „seni ir ištikimi partijos bendražygiai – Lietuvos Rusų Aljansas ir apie 30 visuomeninių organizacijų, ne tik Lenkų sąjungos, Lenkų mokytojų draugijos, bet ir rusų, baltarusių, totorių, lietuvių bendrijų atstovai“, taip pat viena „lietuvių partija“ – Lietuvos liaudies partija, vadovaujama Vaidoto Prunskaus.
„Šiuose rinkimuose LLRA vienija visų tautybių, įvairių socialinių grupių piliečius – ir tai yra nauja politikos kokybė“, - džiaugsmingai skelbia LLRA lyderis. Gana įdomi situacija: šalia „visų gerų piliečių“, šios partijos gretose dar yra „visų tautybių“, taigi, greičiausiai - ir „visų socialinių grupių“ žmonės. Netgi manant, kad taip yra iš tikrųjų, norisi paklausti, kodėl ši visiems Lietuvos žmonėms atstovaujanti partija vadinasi „Lietuvos lenkų…“?
Pasukant į rimtesnius svarstymus, vertėtų užduoti pagrindinį klausimą: kas čia atsitiko su Rinkimų akcija, kad ji pareiškė norą suartėti ne tik su rusų partija (tai seniai vyksta), bet ir su lietuvių. Juk pagrindiniu LLRA nesilpstančios kritikos adresatu ištisus dešimtmečius kaip tik buvo „lietuvių partijos“, t.y. visos Lietuvos partijos, išskyrus LLRA ir Rusų aljansą, kitais žodžiais, visos nepriklausomos Lietuvos valdžios?
Atsakymą rasime to paties V.Tomaševskio spaudos konferencijoje Seime pasakytuose žodžiuose: „Prioritetas mums yra ekonominiai ir socialiniai reikalai. Manau, kad tautinių mažumų problemos išsispręs savaime. Daug apie juos nekalbėsime“. Keista, bet žiniasklaida net neatkreipė dėmesio į šiuos žodžius, bet tai revoliucinis pareiškimas!
Juk visa Lenkų rinkimų akcijos veikla iki šiol kaip tik ir rėmėsi permanentine kova prieš „sistemingą padėties blogėjimą“, „apribojimą vartoti gimtąją kalbą“, „naująjį švietimo įstatymą“, aišku, diskriminaciją, apskritai – visą „Lietuvos valdžios politiką“. Apie LLRA tarptautinę veiklą – nesustabdomą Lietuvos vardo juodinimą tarptautinėje arenoje turbūt net nereikia priminti, tai žino ne tik Lietuvos, bet ir Europos žmonės.
Tai kas gi nutiko? Vienas iš galimų aiškinimų galėtų būti toks: V.Tomaševskio mesta tezė, kad „tautinių mažumų problemos išsispręs savaime“ rodo, kad jos arba iš tikrųjų tapo nesvarbios jo partijai, o gal partija pagaliau pripažino, kad tų problemų iš viso nėra. Pavyzdžiui, pernai sukelta vos ne pasaulinė isterija dėl naujojo Švietimo įstatymo, nors Lietuvoje (niekas to nepaneigė, net liūdnai pagarsėjęs Lenkijos ministras Radoslawas Sikorskis) yra geriausia lenkų švietimo padėtis pasaulyje už Lenkijos ribų – kaip tik parodo Lietuvos lenkų kovos absurdiškumą.
Lygiai toks pat blefas yra kalbos apie lenkų diskriminaciją Lietuvoje. Jos niekas nepatyrė - taip teigiama naujausiame Lenkijos ambasados tyrime, bet apie ją tik girdėjo, matyt, kur nors turguje, pvz., apie atleistą iš darbo žmogų, neišlaikiusį egzamino studentą, nelaimėjusį bylos ieškovą, blogai gydytą ligonį, atmestą Seimo nario įstatymo projektą vien už tai, kad jis ar ji buvo lenkas ar lenkė. Tokios sukurptos istorijos jau du dešimtmečius yra tiražuojamos Lietuvos lenkų spaudoje, Lenkijoje, Europoje.
Lenkų akcijai būsimieji rinkimai irgi nieko gero nežada, todėl ir gimė poreikis susigiminiuoti kad ir menko ryškumo, bet taip vadinama lietuviška partija. O turint tokį giminaitį, akcentuoti tautinių mažumų problemas ir neišperkamą lietuvių kaltę prieš lenkų mažumą jau netinka. Todėl ir buvo sumažinta radikalizmo dozė lenkų partijos veikloje ir dėmesys sukoncentruotas visiems Lietuvos žmonėms aktualioms socialinėms ir ekonominėms problemoms.
Teoriškai tai galbūt padėtų Rinkimų akcijai eliminuoti regioninės partijos, paskendusios savo mažumos problemose įvaizdį, o V.Prunskui kad ir su svetimos partijos apsiaustu kaip nors patekti į Seimą. Vis dėlto šioje politinėje kelionėje yra keletas kliūčių.
Pirmiausia, nepasikeitęs partijos pavadinimas „Lietuvos lenkų…“, kad ir pagardintas lietuviškos partijos dalyvavimo prieskoniu, kad ir įvardytas kaip „gerų žmonių partija“, daugumai šalies gyventojų lietuvių garantuotai atmuš norą už ją balsuoti. Todėl vis tiek reikės remtis Rytų Lietuvos regionu, o čia anaiptol jau ne visi lenkai, tuo labiau rusai, puola rodyti ištikimybę Rinkimų akcijai.
Antra, Rinkimų akcijos lyderis V.Tomaševskis, nepaisant jo kalbų apie tam tikras paliaubas tautinių mažumų fronte, daugeliui žmonių – net lenkams, tuo labiau lietuviams asocijuojasi su agresyvaus politinio vanago įvaizdžiu. Jo persimainymas į taikos balandį mažai ką įtikins, todėl, kol jis liks partijos lyderiu, tol ir jo partijos prastas įvaizdis išliks nepasikeitęs.
Pagaliau trečia, daugeliui rinkėjų toks Rinkimų akcijos persidažymas – deklaruojamas susilaikymas nuo konfontacijos (nuo agresyvių pareiškimų), vis dėlto atrodo kaip laikinas ir tik Lietuvoje taikomas taktinis manevras. Kad, deja, yra būtent taip, liudija ir V.Tomaševskio straipsnis „Premija už vienybę“ („Premia za jedność“) internetiniame Lenkijos laikraštyje „Nasz Dziennik“, pasirodęs jau kitą dieną po Seimo spaudos konferencijos, kur buvo dievagotasi apie moratoriumą tautinių priekabių srityje.
Užmiršęs savo pažadus, V.Tomaševskis tame laikraštyje (jo redakcija yra Varšuvoje, L.Żeligowskio gatvėje…) vėl žiebia iš peties: „nuo konservatorių atėjimo į valdžią vykdoma aiški diskriminacinė politika prieš lenkų mažumą. Tokių veiksmų pavyzdžių yra daug: pakeistos rinkimų apygardų ribos lenkų mažumos nenaudai… dabartinė valdžia vykdo tautinių mažumų asimiliacijos politiką, keičia tautinę sudėtį lenkų gyvenamose vietovėse“.
Visa tai jau šimtąkart paneigtas melas, tačiau pasirodo, kad suspendavusi tokią retoriką Lietuvoje, LLRA visai neketina nutraukti jos Lenkijoje. Matyt, jos manymu, kai Lietuvos valdžią (pagal LLRA terminologiją – lietuvių valdžią) spaus jau ne jos tautinė mažuma, bet didelė Europos valstybė, tokiam spaudimui Lietuva kažin ar atsilaikys.
Ir tai jau ne absurdas, bet veidmainiškas planas: iš vienos pusės parodyti mūsų šalies rinkėjams, taip pat ir valdžiai, Lietuvos lenkų norą bendradarbiauti, gyventi įprastą, be tautinių konfliktų gyvenimą, kurti ateities Lietuvą - europinę valstybę, o iš kitos pusės perkelti savo propagandos ginklus į Lenkiją ir iš to flango atakuoti, t.y. kompromituoti Lietuvą Europoje ir pasaulyje už mistines lenkų diskriminacijas ar asimiliacijas.
Ar šis LLRA projektas – susidėjus su lietuvių partija išplėsti savo elektoratą pasiseks? Greičiausiai, ne. Lietuviams rinkėjams alergiją sukels jau vien šios partijos pavadinimas, o lenkų rinkėjai (bent jau skaitantys Lenkijos spaudą) kažin ar patikės, kad ši partija ir jos lyderis atsisakė politinio radikalizmo, arba, pvz., absurdiškos kovos prieš lietuvių kalbą lenkų mokyklose. Taigi LLRA pozicija naujajame Seime geriausiu atveju liks tokia pati, kaip ir šiame. Tačiau Lietuvos lenkai, manyčiau, tuo irgi džiaugsis.
P.S. Praėjusį savaitgalį Lenkijoje vyko pasaulio lenkų suvažiavimas (Zjazd Polonii). Ten buvo apgailestauta, kad Didžiojoje Britanijoje 85 proc. lenkų jaunuolių neturi galimybės mokytis lenkų kalbos, bet kartu priminta, kad „taip pat sunki lenkų švietimo padėtis Lietuvoje ir Baltarusijoje“. Gaila, kalbėtojai nežinojo, kad Lietuvoje 100 proc. lenkų jaunuolių turi galimybę ne tik mokytis lenkų kalbos, bet ir mokytis ta kalba
Lietuvos lenkų atstovai, dalyvavę tame suvažiavime, prieš tokias kalbas ne tik neprotestavo, bet ir inicijavo net dvi protesto rezoliucijas dėl lenkų padėties Lietuvoje, vieną apie „blogėjančias lenkų kalbos mokymo galimybes“, kitą „dėl sugrąžinimo lenkų mokytojų draugijai jai priklausančių teisių“ – taigi, abidvi apie baisią lenkų padėtį. Tokiu būdu Lietuvos lenkų įsipareigojimo – baigti su absurdiškais kaltinimais Lietuvai – burbulas sprogo galutinai.