„Lietuvos oro erdvė tikrai nebuvo pažeista“, - sako krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kalbėdama apie švedų lėktuvėlį su pliušiniais meškiukais. Užsienio reikalų ministerija tylėdama „susirūpinusi stebi situaciją“.
Baltarusija atšaukė visą savo ambasados personalą iš Stokholmo ir liepė švedams kraustytis iš Minsko iki rugpjūčio 30 d. Diplomatinis karas tarp mūsų kaimynų rytuose ir vakaruose. Tarp jų esanti Lietuvos Respublika susirūpinusi murkdo galvą į smėlį. Tai negelbsti: Lukašenka putoja, kad oj, kaip parodys Lietuvai. Baltarusijos Generalinė prokuratūra siunčia į Lietuvą teisinės pagalbos prašymą. Ar atsimenate, kaip pagal tą pačią teisinės pagalbos sutartį Lietuvos tarnybos perdavė duomenis, kuriais remdamasis Lukašenkos režimas nuteisė Alesių Beliackį puspenktų metų laisvės atėmimo? Būtų proga paraginti paleisti žmogaus teisių aktyvistą iš kalėjimo, tačiau aukštieji Lietuvos asmenys tik žada svarstyti Minsko pageidavimą.
Įdomiausia, kad visa ši istorija prasidėjo daugiau nei prieš mėnesį. Į pirmus pranešimus apie liepos 4-osios meškiukų desantą Baltarusijos gynybos ministerija pareiškė, jog šalies oro siena nebuvo pažeista. Koks sąskambis su dabartiniais R. Juknevičienės žodžiais! Tris savaites Minskas neigė švedų liepos 4-osios ryto skrydį iki Minsko: „Foto ir video medžiagą tyrę ekspertai nustatė grubų darbą, naudojant vizualinę falsifikaciją“. Ties šia vieta panašumai su Lietuva baigiasi. Lietuva lieka stručiu, o Lukašenka pasigenda kraujo.
Per pasitarimą liepos 26 d. jis piktinosi: „Šis lėktuvas buvo laiku pastebėtas, bet kodėl viršininkai neužkirto jam kelio skristi? Ko gailėjosi?“.
Diktatoriai turi panašų matymo kampą. Kadafis žiurkėmis išvadino libius, kurie nenorėjo jo ginti. Turbūt tą patį galvos Lukašenka byrant jo sostui. Per liepos 26 d. pasitarimą jis pažvelgė į švediškus meškiukus tarptautiniame kontekste ir atkreipė dėmesį į neigiamas tendencijas dėl plintančio arabų pavasario užkrato. Todėl davė konkretų nurodymą, kad „armija turi būti pritaikyta prie šios situacijos“.
Pirmasis Baltarusijos TV kanalas parodė reportažą apie karinius „Mi 8“ sraigtasparnius, kurie papildomai bus apginkluoti lengvaisiais kulkosvaidžiais PK, o įgulos papildytos oro šauliais. Reportaže teigiama, kad jie skirti žemai skrendantiems nedideliems objektams atakuoti. Suprask: lakūnui mėgėjui Tadui Blaževičiui, kurį pasiklydusį ir įskridusį į Baltarusiją priverstinai nutupdė, pasisekė. Nuo dabar bus šaudoma - kaip tada į oro balioną.
Šauliai jau pradėjo pratybas. TV reportažas apie jas atrodė kaip labai įtaigus įspėjimas baltarusiams, kas jiems ruošiama, jei pajudės prieš režimą. Šauliai iš skrendančių Mi 8 lavinosi šaudyti į fanerinius žmonių siluetus ant žemės. Visai kaip Asadas Sirijoje prieš demonstrantus. PK efektyvumą naikinti iš „Mi 8“ gyvus taikinius žemėje sovietai užpatentavo dar per 1979 m. invaziją Afganistane.
Akivaizdu, kad Lukašenka sureagavo į pliušinių meškiukų desantą kaip į asmeninį įžeidimą. Tai baisiau nei priešo divizijos įsiveržimas, nes atkleidžia jo valdomos sistemos bejėgiškumą ne ginklu, o pašaipa. Gal ir jis prisiminė Mathias Rustą, kuris praskrido visas sovietų priešlėktuvinės gynybos sistemas ir nusileido su mažute „Cesna“ Raudonojoje aikštėje 1987 m., pranašaudamas supervalstybės pabaigą?
Liepos 31 d. Lukašenka atleido Valstybinio pasienio komiteto pirmininką generolą majorą Igorį Račkovskį bei Karinių oro pajėgų ir priešlėktuvinės gynybos kariuomenės vadą Dimitrijų Pachmolkiną. Pirmasis liepos 11 d. buvo susitikęs su Lietuvos Valstybinės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadu generolu Vainiumi Butinu ir „aptarė padėtį prie bendros valstybių sienos“. Pareigūnas iš VSAT mane patikino, kad apie švedų skrydį pokalbio metu tikrai nebuvo net užsiminta. Nesvarbu, kad oro erdvę saugo Lietuvos karinės oro pajėgos (KOP), o ne V. Butino tarnyba. Negi tokie blogi santykiai tarp generolų, kad neaptartas savaitės senumo nelegalus sienos kirtimas, dėl kurio pašėlo pats A. Lukašenka? Ar VSAT galvojama, jog ne mūsų reikalas, ką jie ten tariasi?
Beje, interviu BNS jis pamini, jog šiuo atveju „buvo skambinamasi su civiliais“. Tai turėjo būti valstybės įmonė „Oro navigacija“, kuri yra vienintelė oro eismo paslaugų tiekėja civilinei aviacijai Lietuvos oro erdvėje. Būtent jos radaro duomenimis rėmėsi Civilinės aviacijos administracijos (CAA) direktoriaus pavaduotojas Alvydas Šumskas, pasakodamas, jog švedų lėktuvas maždaug nuo 6 ryto iki 7.30 buvo dingęs ties pasieniu Šalčininkų rajone.
„Oro navigacija“ organizuoja ir koordinuoja paieškos ir gelbėjimo darbus, įvykus ar gresiant orlaivio avarijai. Skambinau į šią įmonę, norėdamas sužinoti, ar dingęs virš valandos mėgėjų švedų lėktuvėlis dar nėra ženklas apie galimą avariją. Oro eismo vadybos direktorius Sergejus Smirnovas į jokias kalbas nesileido. Iš pradžių net pasirodė, jog jis ne visai supranta lietuviškai užduodamą klausimą. Pasakė, jog klausimus reikia išdėstyti raštu, ir kad klausti turiu ne aš, spaudos atstovas, o „aukščiau stovinčios organizacijos“.
Pasižvalgiau po įmonės darbuotojų sąrašą, ir jis man labai priminė sovietmečiu veikusią Vilniaus universiteto karinę katedrą, kur viršininkas būdavo būtinai lietuvis, o toliau... patys suprantate. Pasidomėjęs iš aviatorių sužinojau, kad toje valstybės įmonėje praktiškai veikia dvikalbystė, ir su kai kuriais darbuotojais verčiau kalbėti rusiškai, jei nori daugiau dėmesio. Jokiu būdu nenoriu pasakyti ką nors prieš rusų tautybės Lietuvos piliečius: Jevgenijus Šuklinas yra didesnis Lietuvos patriotas negu Diana Rimšaitė.
Tačiau kaip neprisiminsi, jog kovų už Nepriklausomybę laikais 1990-1991m. vienas pagrindinių prokremliškos organizacijos „Jedinstvo“ bastionų buvo Vilniaus oro uostas Rodūnios pl. 2, kur šiandien registruota ši įdomi Lietuvos dangų stebinti įmonė, su kuria NATO šalies KOP nesusikalbėjo incidento atveju.
Koordinacijos tarp valstybės struktūrų nebuvimą liudija ir faktas, jog CAA perdavė informaciją į VSD. Gal užsimiršo, jog tai Sovietų Sąjungoje KGB saugojo sienas, o pas mus tuo užsiima kitos tarnybos? Apie radaro pamestą lėktuvą pasienyje turėjo būti informuotos KOP, o ne VSD, ir ne po mėnesio, o nedelsiant.
Kad pompastiškai atšventusi nepriklausomybės dieną Baltarusija pramiegojo skrydį – tai tik Lukašenkos galvos skausmas ir gėda, bet kad tas lėktuvėlis lyg niekur nieko po pusantros valandos vėl atsirado lietuvių radarų ekranuose ir niekas net piršto nepajudino – tai jau signalas mums.
Egzistuoja dėsningumas, kad diktatoriškos valstybės paranojiškai dreba dėl sienų kirtimo, o demokratinę valstybę atpažinsime dėl daug paprastesnių procedūrų pasienyje. Turėtume pasidžiaugti, kad mūsų aukšti pareigūnai nesvajoja apie rytinės sienos užplombavimą, nes visu 100 proc. sienų vis tiek neįmanoma uždaryti. Neteisėtos diktatūros jaučiasi nuolatiniame pavojuje, todėl varžo ir savo piliečių saviraišką, ir įtaką iš užsienio.
Kadangi Lietuvoje saviraiška laisva, visuomenės reakcija į švedų akciją rodo, kiek mes esame europietiški. Švedai net neketina pasmerkti skrydžio sumanytojus, nes nuo to galįs nukentėti švediškas verslas Baltarusijoje. Vien „Ikea“ dalyvauja dešimčių milijonų eurų vertės projekte Baltarusijoje, tačiau švedai žino ir tiki, jog visuomenės klestėjimo pagrindas yra žmogaus teisės ir žodžio laisvė, ir niekas neragina atiduoti „Studio Total“ trijulės į Lukašenkos rankas mainais už palankų investicinį klimatą.
Didžioji dalis Lietuvos laikosi tų pačių pažiūrų kaip švedai ir tai rodo, kad esame „sueuropėję“, tačiau pratrūksta ir tokios prisigerinimo Lukašenkai nuotaikos, kurios atsiduoda gūdžiu sovietmečiu ir rodo, kokį bankrutavusių idėjų balastą vis dar tempiame su savimi, būdami Europos Sąjungos valstybe. Išgyvenantiems dėl pasekmių Lietuvos verslui priminsiu, jog jokie Vladimiro Romanovo ditirambai baltarusiškai diktatūrai neišgelbėjo Ūkio banko Investicinės grupės projekto Minske, ir bylą dėl sužlugdytų milijoninių investicijų svarstys Stokholmo arbitražas.
Klausimas su švedų nelegaliu skrydžiu galėjo būti paprastai baigtas, jei dar liepos 4 d. mūsų pareigūnai būtų aplankę Pociūnuose po kelionės nutūpusį lėktuvą, surašę protokolus ir administracine tvarka nubaudę pilotus už skraidymo taisyklių pažeidimą. Dabar į Lukašenkos prašymus galėtume pamojuoti Lietuvos teismo nutartimi. Nevėlu ir dabar iškviesti švedus ir paskirti jiems baudas pagal Lietuvos įstatymus. Tai būtų normalus teisinės valstybės žingsnis.
Žinoma, kviečiami švedai galėtų prisiminti, kaip mes vykdėme teisinės pagalbos prašymą Alesio Beliackio atžvilgiu ir išreikšti abejones, ar mes jų neįduosime Baltarusijos KGB. Ką gi, visi veiksmai turi savo pasekmes.
Vis dėlto švedams nederėtų likti šmėkštelėjusiais mūsų padangėje čiurliais. Savo atvykimu jie teisiškai užbaigtų incidentą, parodydami visiems, kad Europos tvirtybė yra įstatymų, o ne oro šaulių ar vėjavaikių viešpatavimas.