Patys viešųjų ryšių bendrovės užsakymą vykdę mažo lėktuvėlio pilotai prisipažįsta, kad tą liepos 4 dieną iš Lietuvos aerodromo pakilo, nuskrido į Baltarusiją, joje išmėtė demokratiją turinčių paskatinti pliušinių meškiukų ir atgal į Lietuvą parskrido. Nieko čia stebėtino, prieš keletą dešimtmečių vienas pilotas iš Vokietijos nedideliu lėktuvėliu net tuometinės Sovietų Sąjungos šventovėje Raudonojoje aikštėje prie Kremliaus nutūpė.
Stebina kitkas: vangi Lietuvos valdžios reakcija, tiksliau, net jos nebuvimas. Pradžioje – net bandymas neigti tokius skrydžius buvus. Vėliau – aiškinant, kad sienos kirtimo fakto oro erdvėje niekas neužfiksavo. Galų gale, bandoma apeliuoti, kad Baltarusijos pusė tiek laiko tylėjo, o dabar reiškia Lietuvai pretenzijas.
Šiuo atveju mums mažiausiai turėtų skaudėti galvą dėl Baltarusijos oro erdvės apsaugos, jos pareigūnų sprendimų ar politikų komentarų. Svarbiausia šioje istorijoje yra kitkas: kaip atsitiko, kad iš kaimyninės šalies atskridę pilotai galėjo sąmoningai ir tyčia du kartus tą pačią dieną pažeisti Lietuvos oro erdvę, įskrisdami į griežtai kontroliuojamą 15 kilometrų pasienio ruožą (bent taip turėtų būti) ir pažeisti Lietuvos-Baltarusijos valstybinę sieną?
Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai šiandien turėtų nedviprasmiškai pasakyti, ar jie geba užtikrinti Lietuvos sienos oro erdvės apsaugą. Jeigu to padaryti šiandien negali dėl techninių priežasčių, jos turi būti išspręstos. Jeigu reikia naujų radarų, juos reikia pirkti. Jeigu prie jų sėdintys žmonės nieko juose nemato, tai reikia juos pakeisti akylesniais.
Visuomenė iš mūsų politikų privalo sulaukti labai aiškaus atsakymo: ar Lietuvos pasienis iš tiesų toks nesaugus ir nekontroliuojamas, ar Lietuvos valstybe, siekdami savo tikslų, galimai pasinaudojo kiti? Kaip prieš keletą metų vykdant CŽV perkeltųjų asmenų programą, dažniau įvardijamą kaip šios žvalgybos kalėjimus Europos Sąjungos šalyse.
Pirmuoju atveju kiltų pagrįstas ir logiškas klausimas: kodėl milijonus litų iš mokesčių mokėtojų pinigų gaunantys valstybės gynybos padaliniai nesugeba užtikrinti tinkamos Lietuvos oro erdvės apsaugos? Kaip pasirodė Lietuva, viena iš NATO narių, negebėdama reaguoti į tos erdvės pažeidimus? Ko trūksta, kad galėtume laiku užkirsti kelią galimiems incidentams – tinkamų radarų, kruopštaus personalo ar operatyvaus vadovavimo. Išsiaiškinus valdymo ir vadybos krašto gynyboje spragas, būtina imtis jas nedelsiant šalinti.
Tačiau daug sudėtingiau gali būti antruoju atveju, jeigu „demokratinių meškiukų skrydis“ į Baltarusiją surengtas apgalvotai, žinant bei pritariant aukščiausioms Lietuvos valstybės institucijoms. Aš pabrėžiu žodį „jeigu“. Tokiu atveju į pavojų pastatomi kaimyniški valstybių santykiai, kurių pablogėjimas gali lemti ne tik politinius, bet ir ekonominius dalykus, verslo aplinką, importą ar eksportą.
Beje, spragos Lietuvos oro erdvėje išryškėja ne pirmą kartą. Dar 2005 metais Lietuvos oro erdvėje išbuvęs keliolika minučių, nukrito ir sudužo karinis Rusijos naikintuvas, o oro erdvės stebėjimo ir kontrolės tarnyboms tai buvo didi naujiena. Buvusio Karinio oro pajėgų vado J. Marcinkaus teigimu, 2011 metais trys vokiečių verslininkai savo privačiais lėktuvais perskrido visą Lietuvą ir pastebėti jau Latvijoje, buvo nutupdyti NATO naikintuvų. Dabar – Švedijos pilotų skrydis per Lietuvos sieną ir jų grįžimas atgal. Tačiau dėl oro erdvės pažeidimo nepradėtas joks tyrimas ir tai stebina bei kelia negerų įtarimų. Valstybės institucijos turi juos nedelsiant išsklaidyti, operatyviai atlikti tyrimą ir imtis priemonių, kad panašūs atvejai nepasikartotų.
Na, o jeigu tai politiniai žaidimai – juos žaidžiantys politikai privalo atsakyti už valstybės prestižo ir jos saugumo menkinimą.