Ne vienus metus abiturientai dažniausiai renkasi socialinių mokslų studijas. Šią kryptį šiemet rinkosi apie 40 proc. visų stojančiųjų. Tarp mažiausiai paklausos sulaukusių studijų yra humanitariniai (apie 6 proc.) ir fiziniai (apie 4 proc.) mokslai.
Jeigu vadovautumėmės idealistine filosofija, manytume, kad jaunas žmogus, pilnas maksimalizmo, idėjų, jėgų, renkasi tą specialybę, kuri, jaučia, jam įdomi, jis pajėgus, turi gebėjimų studijuoti būtent tam tikras disciplinas, mato perspektyvą.
Kita klausimo pusė – pačių mokymo įstaigų studijų programų pasiūla. Kodėl kartais atrodo, kad tam tikrų studijų krypčių studentų limito nėra, didelį vietų skaičių lemia didelė paklausa. Atrodytų, kad universitetai ar kolegijos visiškai neprisiima atsakomybės už būsimų absolventų įsidarbinimo galimybes.
Lietuvos darbo birža nuolat tiria darbo rinką, pateikia įsidarbinimo prognozes, paklausiausių profesijų sąrašus. Ar abiturientai atsižvelgia į šias rekomendacijas? Logiška būtų manyti, kad jaunas žmogus, kuriam, atrodo, gyvenimo, karjeros, galimybių durys dar tik veriasi, į daugelį dalykų žiūri su ganėtinai didele optimizmo doze, savęs, kaip bedarbio su magistro diplomu rankoje, neįsivaizduoja, tad tai ir lemia pasirinkimą.
Norėtųsi kalbėti apie bendrojo lavinimo mokyklų atsakomybę ne tik už moksleivio žinias, įvertinamas per brandos egzaminus, bet ir profesinio orientavimo įgyvendinimą. Mokyklose paprastai itin akcentuojamas tolesnio mokymosi būtinumas, tačiau profesijos pasirinkimas, net pačių profesijų įvairovė, atidesnis dėmesys joms atsiduria lyg ir mokyklos veiklos paraštėse.
Daugelį metų sklando savotiškas mitas apie moksleivių parengimo lygį Lietuvos ir užsienio mokyklose. Daugelis akcentuoja pagrindinį skirtumą – akademinių žinių ir gebėjimo tomis žiniomis naudotis, praktinio žinių pritaikymo lygis gerokai skiriasi. Taigi ne iš piršto laužtas noras, net būtinybė mokykloms glaudžiau bendrauti ir bendradarbiauti su verslo atstovais. Nėra gerai, kai nemaža dalis vyresniųjų klasių moksleivių nuoširdžiai prisipažįsta nerandą savojo kelio, nežiną, į kurią sritį gilintis, galų gale kur stoti ir kuo būti.
Galbūt vertėtų galvoti net apie profesinio konsultavimo specialisto būtinumą mokykloje. Jau įprasta ugdymo įstaigose matyti psichologą, socialinį pedagogą. Profesinis orientavimas mokykloje neturėtų likti tik vienadiene veikla ar dar viena papildoma klasės vadovo pareiga. Alternatyva būtų tokį specialistą turėti savivaldybės Švietimo skyriuje, jis galėtų (turėtų) koordinuoti šią sritį, užtikrinti nuolatinį profesinį moksleivių konsultavimą.
Negalima pamiršti visuomenės nuomonės įtakos. Jau ne vienus metus bakalauro ir net magistro laipsnis yra būtinas garantas, starto pradžia. Dar mokyklos suole sėdinčiam moksleiviui mokytojai, tėvai, visuomenė apskritai įskiepija, kad be aukštojo išsilavinimo žmogus esąs niekas. Ir nors pramonininkai senokai tvirtina, kad trūksta tikrai kvalifikuotų darbininkų, jaunuolių pasirinkimui tai didelės įtakos nedaro. Susiklostė gan iškreiptas prestižo suvokimas. Dar nuo sovietinių laikų išlikęs mąstymas, kad aukštasis mokslas prieinamas ne kiekvienam, o įgijęs išsilavinimą žmogus yra garantuotas dėl geros darbo vietos gavimo. Šiuo metu esanti situacija turi ir gerų, ir blogų pusių: masinis aukštasis išsilavinimas kelia visuomenės lygį, bet kiekybė nurungia kokybę.
Į visa tai galima pažvelgti ir iš kitos pusės. Lietuva tikrai maža šalis, nemažai sferų, kaip modernių technologijų, biomedicinos mokslų, kurios yra itin siauros, čia yra labai ribotos galimybės rasti darbą pagal specialybę tiesiog dėl poreikio nebuvimo. Vadinasi, į tokią studijų kryptį stojantis žmogus tarsi iš anksto projektuoja gyvenimą ne Lietuvoje. Išsilavinimas įgyjamas čia, o karjeros galimybės – užsienyje. Savotiškas valstybės ir absolvento pozicijų susikirtimas. Natūralu, kad valstybė, tikrai daug investavusi į žmogaus išsilavinimą, nori ir tikisi gauti grąžą. O jaunas žmogus nori nenori ieško galimybių įsidarbinti svetur.
Prognozės valstybės mastu taip pat nėra tokios lengvos. Kaip keisis verslo, pramonės plėtra, kokie investuotojai ateis į Lietuvą, kursis ir steigs naujas darbo vietas, tiksliai nesuplanuosi. Vis dėlto preliminarūs skaičiavimai turi būti, juos turi įvertinti tiek universitetai, tiek stojantieji. Valstybė, skirdama finansavimą studijų programoms, neturėtų likti tik stebėtoja.