Prieš beveik ketverius metus prasidėjusi pasaulinė finansinė krizė lėmė tai, kad šoktelėjo paskolų palūkanos, krito nekilnojamojo turto kainos, įmonės turėjo mažinti savo ambicijas ir veiklos mastą, o jam mažėjant pradėjo mažėti ir atlyginimai, ir darbuotojų skaičius, mažėjo surenkamų mokesčių, padaugėjo prašančiųjų socialinių išmokų. Kadangi valstybės pajamos buvo nepakankamos, didėjo mokesčiai, mažėjo socialinės išmokos. Dėl to sumažėjo kone kiekvienos šeimos pajamos. Šalies ekonominės problemos kirto kiekvienam, tačiau nevienodai.
Remiantis pastarojo sunkmečio statistika, galima apibendrinti, kad labiau atsparūs finansiniams neramumams buvo ir, matyt, ateityje bus aukštesnio išsilavinimo asmenys (pagal išsilavinimą), dirbantys komunalines paslaugas, žmonių sveikatos priežiūros paslaugas, švietimo paslaugas teikiančiose įmonėse ir įstaigose (pagal darbdavio sektorių), jauniausi ir vyriausi (pagal amžių) bei turtingiausi (pagal pajamas). Jei ateityje susiklostytų panašus ekonominių įvykių scenarijus, tikėtina, kad labiau atspariems sunkmečiui namų ūkiams būtų būdingi tokie pat ypatumai.
Didžiausios pajamos mažėjo mažiausiai
Statistikos departamento duomenys rodo, kas suskirsčius Lietuvos namų ūkius į penkias vienodo dydžio grupes, kur pirmoje būtų mažiausias pajamas gaunantys namų ūkiai, o penktoje – didžiausias, pirmaisiais sunkmečio metais (2009 m.), palyginti su paskutiniais ekonominio pakilimo metais (2008 m.), labiausiai (22,4 proc.) disponuojamos pajamos sumažėjo ketvirtoje grupėje. Tuo tarpu penktoje, turtingiausioje grupėje, jos sumažėjo mažiausiai (14,9 procento).
Tokie rezultatai kiek skiriasi nuo kitose šalyse ir įvairiais laikotarpiais registruotų duomenų: paprastai būdinga tendencija, kad labiausiai sumažėja pačių neturtingiausiųjų ir pačių turtingiausiųjų pajamos. Tuo tarpu viduriniosios dalies pajamos kinta mažiausiai – ir ekonominio pakilimo, ir ekonominio nuosmukio laikotarpiu. Mažiausias pajamas gaunantieji yra jautriausi pokyčiams darbo rinkoje, jie turi mažiau galimybių sukaupti kokių nors santaupų, o turtingiesiems didžiausią įtaką daro kitų pajamų mažėjimas(ne darbo, o, pavyzdžiui, kapitalo, finansinio turto).
Lietuvoje, matyt, daro įtaką tai, kad neturtingiausiųjų pajamoms mažėti nelabai yra kur. O ketvirtos grupės (gana turtingų žmonių) pajamos labiausiai priklauso nuo ekonomikos svyravimų. Sumažėjo jos, pavyzdžiui, dėl to, kad, atsėlinus sunkmečiui, niekas nebeišmokėjo anksčiau mokėtų įprastų dosnių premijų, komisinių ar kitokių priedų. Negalima vienareikšmiškai pasakyti, ar sunkiau, kai šeimos pajamos sumažėja nuo 830 litų iki 670 litų per mėnesį (toks buvo pirmos, neturtingiausios, grupės pajamų vidurkis), ar kai jos sumažėja nuo 3,7 tūkst. litų iki 2,8 tūkst. litų (ketvirtos grupės pajamų vidurkis). Juk svarbiau yra tai, ar sumažėjus pajamoms reikia mažinti ir įprastas išlaidas ir kaip greitai bei kaip lengvai galima tai padaryti. O tai būna sunku, jei, pavyzdžiui, yra paimta pernelyg didelė paskola ar slegia kiti finansiniai įsipareigojimai. Todėl net ir uždirbantieji vidutines ar šiek tiek didesnes pajamas, įsipareigojimus turėtų prisiimti atsakingai.
Didžiausius neigiamus pokyčius patyrė statybų ir pramonės įmonių darbuotojai
Darbuotojų skaičius ar vidutinis darbo užmokestis 2008–2009 metais labiausiai sumažėjo statybos, kai kurių apdirbamosios pramonės rūšių įmonėse. Tuo tarpu komunalines, žmonių sveikatos priežiūros, švietimo paslaugas teikiančiose įmonėse darbo užmokestis ir darbuotojų skaičius mažėjo ne taip smarkiai.
Kai kalbama apie šalies ūkį, jo augimą, dažnai viltys dedamos į pramonę, statybą. Tačiau, jei šalies ūkis patiria sukrėtimų (kuriuos gali lemti ir išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, situacija eksporto rinkose), darbuotojų skaičius ar jų darbo užmokestis šios veiklos rūšies įmonėse mažėja sparčiau. Ekonomikos pakilimą keičiant ekonomikos nuosmukiui, anksčiau perspektyviomis ir pelningomis laikytos veiklos rūšys praranda savo patrauklumą. Vadinasi, reikia būti pasiruošus lanksčiai reaguoti į pokyčius darbo rinkoje: nuolat tobulinti arba, jei reikia, keisti kvalifikaciją, numatyti ir darbo bei gyvenamosios vietos keitimo galimybę.
Išsilaikyti darbo rinkoje padėjo geresnis išsilavinimas
Palyginus bedarbių skaičiaus pokyčius 2008–2010 metais pagal išsilavinimą, matyti, kad labiausiai (4,9 karto) išaugo skaičius bedarbių, turinčių specialųjį vidurinį išsilavinimą. Tuo tarpu aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą turinčių bedarbių skaičius didėjo mažiau (3,1 karto).
Kaip matome, išsilavinimas darbo vietos negarantuoja, bet suteikia daugiau galimybių darbo rinkoje. Statistiniai duomenys rodo, kad aukštesnįjį ir aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės dažniau negu žemesnio išsilavinimo mokosi savarankiškai, nesiliauja mokytis ir kelti kvalifikaciją jau ir dirbdami. Norint prisitaikyti prie besikeičiančių galimybių, nereikėtų manyti, kad jaunystėje įgyto išsilavinimo užtenka, o profesija pasirenkama kartą ir visam gyvenimui.
Pajamų pokyčiai dėl pasikeitusios padėties darbo rinkoje daro mažesnę įtaką jauniausiems ir vyriausiems
Nedarbo statistika rodo, kad dirbančiųjų pažeidžiamumas dėl nepalankių darbo rinkos aplinkybių didėja priklausomai nuo jų amžiaus – kuo vyresni, tuo labiau nukenčia. Remiantis Statistikos departamento atliekamo užimtumo tyrimo duomenimis, nuo 2008 metų antro ketvirčio iki 2010 metų antro ketvirčio (šie laikotarpiai lyginami todėl, kad 2008 m. nedarbas buvo pats mažiausias, o 2010 m. – pats didžiausias) bedarbių skaičius labiausiai išaugo vyresnio amžiaus (50–74 m.) žmonių grupėje – nuo 13 iki 65 tūkstančių (penkis kartus). Vidutinio amžiaus (25–49 m.) bedarbių padaugėjo 4,3 karto nuo 42 iki 181 tūkstančio. Tuo tarpu jaunų (15–24 m.) bedarbių padaugėjo beveik tris kartus – nuo 18 iki 51 tūkstančio.
Vis dėlto vyresniems žmonėms (sulaukusiems pensinio amžiaus), kurių daug kas nebenori priimti į darbą, pajamas, nors ir mažesnes, užtikrina teisė gauti pensiją, kartais – išankstinę pensiją. Neretai jie jau yra spėję sukaupti ir šiek tiek santaupų. Jaunam žmogui kiekvieni metai yra aukso vertės – kuo anksčiau pradėsi dirbti, kuo anksčiau įgytas žinias pradėsi taikyti praktiškai, tuo daugiau turėsi laiko ir galimybių kelti savo kvalifikaciją, profesionalumą ir ... darbo užmokestį. Kita vertus, išgyventi vienus ar dvejus sunkmečio metus jaunimui, neturinčiam finansinių įsipareigojimų, galinčiam laisvai keliauti, galinčiam, jei reikia, gyventi su tėvais, yra šiek tiek lengviau. O darbo netekimas pensinio amžiaus dar nesulaukusiam žmogui, ypač turinčiam paskolų ir neturinčiam santaupų, sukelia daugiausia finansinių sunkumų. Vadinasi, finansinės padėties pokyčiai dėl darbo rinkoje pasikeitusios padėties mažiau turi įtakos jauniausiems ir vyriausiems žmonėms – tiems, kurie gyvena ne tik iš savo darbo pajamų.
Pažeidžiamiausiems tenka pasikliauti socialine parama arba pasirūpinti ir santaupomis
Ar gali sumažinti tegul ir tik menamą ekonomikos nuosmukio žalą savo finansinei padėčiai žmogus, kuris uždirba ne pačias didžiausias pajamas, kuris dirba nuo ekonomikos ciklo svyravimų priklausančiame sektoriuje, kuris gauna tik darbo užmokestį ir negali sugalvojęs pakelti sparnų ir išvykti ar išeiti į pensiją? Tam tikrus saugiklius užtikrina socialinio draudimo sistema – nedarbo draudimą, pašalpas ir kitokią paramą mažas pajamas gaunančioms šeimoms. Bet jei to nepakanka, jei jis įpratęs gyventi plačiau ir išleisti daugiau, jam nelieka nieko kita, kaip tik pačiam pasirūpinti santaupomis.
Statistikos departamento atliekamų vartotojų apklausų paskutinių mėnesių rezultatai rodo, kad manančiųjų, jog jų namų ūkio finansinė padėtis per artimiausius dvylika mėnesių blogės, yra mažiau negu manančiųjų, kad per tą patį laikotarpį blogės šalies ekonominė situacija. Viena vertus, galima matyti pavojų, kad dalis namų ūkių ne visai pagrįstai tikisi, kad, jei šalį užkluptų ekonominiai sunkumai, asmeniškai jie nuo to nenukentėtų. Kita vertus, gali būti ir taip, kad namų ūkiai šįkart tiems sunkumams yra geriau pasiruošę. Sakoma, pesimistas – tai gerai informuotas optimistas, o optimistas – tai pesimistas, kuris žino, ką daryti.