”Juodosios technologijos prasideda tada, kai baigiasi kitos idėjos”, skelbia jo pavadinimas. Išties – kai nėra idėjų ir konstruktyvių pasiūlymų, kampaniją lengviausia vykdyti drabstant purvais oponentus, metant jiems nepamatuotus kaltinimus ir pan. Tačiau tuo juodosios technologijos nesibaigia: juodosioms rinkimų technologijoms reikėtų priskirti ir “balsų pirkimą”, ir (kai kuriose savivaldybėse plačiai taikomą) piliečių terorizavimą balsuoti už konkrečią politinę jėgą, grasinant juos atleisti iš darbo ar nutraukti socialinę paramą. Manau, juodosiomis technologijomis galima įvardyti ir tokį atveją, kai politikai reklamuojasi žiniasklaidos priemonėse be jokių politinės reklamos žymų, neva “objektyviame” straipsnyje (galima spėti, kad tos žiniasklaidos priemonėms nelieka neatlyginta – tačiau turbūt ne iš politinės kampanijos sąskaitos).
Bet galbūt šį manipuliavimo atvejį reikėtų vadinti “raudonosiomis technologijomis”? Nes atrodo, kad jis labai artimas būtent socialdemokratų politikams. Liepos 30 d. Vyriausioji rinkimų komisija įspėjo Romanovo grupės leidinį dėl paslėptos Violetos Boreikienės reklamos skelbimo. Skundas VRK pateiktas ir dėl Juozo Oleko, kurį ragų ir trofėjų fone kaip medžiotoją apgieda “Valstiečių laikraštis” – vėlgi, jokio politinės reklamos žymėjimo, tarsi rinkimų kampanija nė nevyktų.
Juro Požėlos vestuvėms (ir povestuvinei kelionei į Meksiką) visą atvartą paskyręs “Stiliaus” žurnalas tą daro turbūt irgi iš grynai žmogiškojo intereso, be jokių išskaičiavimų, ir jokio ryšio su politika neįžvelgia. Na, ir galiausiai pačiam Algirdui Butkevičiui penkis puslapius paskyręs žurnalas “Gala” jį kaip “racionalų svajotoją” apdainuoja (palydėdamas gausiomis meniškomis nuotraukomis) turbūt irgi pro bono, nesiekiant jokių politinių tikslų, vien dėl opozicijos lyderio asmenybės žavesio.
“Žydrosiomis technologijomis” galima būtų pavadinti naujienų portalų geriausiose vietose šmėžuojančius banerius, kur už Europos Parlamento lėšas Darbo partijos bei Tvarkos ir teisingumo europarlamentarai kalba anaiptol ne apie Europos, o apie Lietuvos politinius reikalus. Man tai rašant, už Europos Parlamento lėšas užpirktas mėlynas baneris žybčioja apie tai, kad “Darbo partijos populiarumas nesustabdomai kyla”. Vėlgi, turbūt jiems taip netyčia išėjo, o su būsimaisiais Seimo rinkimais nieko bendro neturi…
O kažin, kaip pavadinti tokias technologijas, kai Romanovo dienraščiai apkaltina partijos slaptų dokumentų nutekinimu, išvadina “išdaviku”, tačiau – pažeisdami elementarias į minimalų objektyvumą pretenduojančios žurnalistikos taisykles – net nepaskambina pasiteirauti, ar tame yra nors krislas tiesos, ir nesuteikia galimybės taip kaltinamam asmeniui išreikšti savo nuomonę? Kaip pavadinti technologijas tų žiniasklaidos priemonių, kurios visą savaitę kasdien tęsia išdavysčių ir slaptų sąmokslų kupiną muilo operą apie konservatorių štabo vidinius reikalus ir, pasiremdamos menamu prieš kelis mėnesius įvykusio pokalbio “protokolu”, gąsdina konservatorių “juodosiomis technologijomis”?
Atkreipkite dėmesį – nė vienas “juodųjų technologijų” pavartojimo atvejis nenurodytas. Ištraukiamas kažin koks popierius – toks slaptas, kad apie jo buvimą nežino nei Rimantas Dagys, nei Jurgis Razma – ir čia pat autoritetingai teigiama, kad būtent slaptieji dokumentai, o ne vieši veiksmai išreiškia tikrąsias konservatorių partijos intencijas. Kitaip tariant: realiame gyvenime juodųjų technologijų atvejų galima ir neieškoti, nes jų ir nėra, bet kadangi “atrastas” superslaptas “dokumentas”, konservatorius vis tiek galima apkaltinti juodųjų technologijų naudojimu. Ir taip sudaryti labai palankų foną (be abejo, tik atsitiktinai!) opozicijos lyderiui Algirdui Butkevičiui viešai pasireikšti ir per labai trumpą interviu prikabinti tiek purvinų etikečių, kad užtektų ištisai juodojo PR kampanijai.
Tačiau mes nukrypome. Grįžkime prie labai teisingų ir giliai išmintingų (jokios ironijos!) Algirdo Butkevičiaus žodžių: “Juk juodosios technologijos visuomet reikalingos tuomet, kai nėra nei darbų, kuriais galima didžiuotis, nei ateities vizijos, kuria norisi dalintis, nei aiškaus plano, ką daryti, kad už save kalbėtų ne pažadai ar gąsdinimai, o konkretūs nuveikti darbai.”
Kur tos idėjos, vizijos ir darbai, gerb. opozicijos lyderi – ką mes išgirdome iš socialdemokratų apie jų rinkimų idėjas? Progresiniai mokesčiai, kurių per aštuonerius metus valdžioje patys nė nemėgino įvesti? “Dviejų plaučių” energetika, realiai reiškianti pasilikimą Rusijos energetinės politikos galios lauke? O gal “ekonomikos skatinimas” – valstybės išlaidavimas, reiškiantis dar didesnį deficito augimą?
Iš tiesų – kai opozicijai labai baisu pasitikti rinkimus su apskritu nuliu realių darbų skiltyje, kai nėra nei idėjų, nei ateities vizijos, belieka gąsdinti. Gąsdinti, kad konservatoriai panaudos juodąsias technologijas, gąsdinti, kad rinkėjai (kaip skelbia A. Butkevičiaus straipsnelio dalies pavadinimas) bus “ne viliojami, o gąsdinami”. Horribile dictu! Rinkėjai nebebus viliojami tuščiais pažadais! Niekas jiems nebežadės 6400 litų vidutinės algos ir 1509 litų minimalaus užmokesčio! (Nors bergždžiai ieškotumėte ekonomistų, kurie galėtų šiuos skaičius pagrįsti.) Išties - juodosios technologijos, ne kitaip!..
Opozicija tedaro tai, ką darė visus ketverius šio Seimo kadencijos metus – neturėdama bent kiek dėmesio vertų idėjų kaip tvarkyti šalies ekonomiką ir finansus, verčiau kreipia diskusiją į asmenines nuoskaudas ir spekuliacijas įvairiausių iš piršto laužtų sąmokslų temomis. Taip ir šiuo atveju opozicija karščiuojasi dėl kažkokių paraštinių protokolų, užuot siūliusi realius ekonominius, finansinius, socialinius sprendimus, kurie gerintų Lietuvos žmonių gyvenimą
Mes, savo ruožtu, Seimo rinkimuose kaip tik ir norime kampanijos apie tikrus valstybei kylančius iššūkius ir jų sprendimus – atviros, objektyvios, grindžiamos realios situacijos vertinimu ir pasekmių įvardijimu. Mes už kampaniją, grįstą idėjomis ir atliktų darbų įvardijimu, bet ne išpūstais, iš anksto žinomai melagingais pažadais ir žodžių vyniojimu į vatą. Siūlome ir opozicijai jungtis prie tokių politinės kovos taisyklių.
Mes siekiame kampanijos, kuri rimtai diskutuotų apie energetiką, sveikatos apsaugą, švietimą, apie kliūčių verslui mažinimą ir verslui palankios aplinkos kūrimą, apie teisingumo stygių ir galimus sprendimus. Dalis idėjų dar tik bus paviešintos, dalis jau buvo iškeltos, nors dėl įvairių priežasčių – pirmiausia dėl krizės – anaiptol ne viską pavyko įgyvendinti.
Tačiau kartu pasiekėme daug. Nesustokime.