Ypač, kai pro paradines duris triukšmingai išmesta mirties bausmė, tyliai grąžinama pro tarnybinį įėjimą. Žinoma, ji grąžinama jau ne bausmės, bet neišvengiamos būtinybės pavidalu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija [2 str. 2 d.] numato tris pagrindus, kuriais remiantis netaikomas draudimas atimti gyvybę, nors išties tokių pagrindų yra ne mažiau kaip šeši.
Būtinumas apsivelka įstatymo rūbą
Žmogaus prieš žmogų taikoma fizinė prievarta, pasak taiklaus H. Kelseno išsireiškimo, yra deliktas arba sankcija. Tokia sankcija yra dar šv. Tomo Akviniečio teoriškai pagrįsta savigyna, sukėlusi du padarinius - savo gyvybės išsaugojimą ir užpuoliko nužudymą. Ši savigyna, šiuolaikinėje teisėje įvardyta terminu ,,būtinoji gintis“, negali būti išvaryta švęstu vandeniu arba ritualiniais užkeikimais dėl moralios teisės.
Bene gryniausia, šiurkščia ir nuoga forma būtinumas gintis pasireškia būtent tuomet, kai dėl akivaizdaus, realaus ir pavojingo kėsinimosi, žmogus neturi kitokio pasirinkimo kaip tik pačiam tapti auka arba pašalinti jam mirtiną grėsmę keliantį pavojaus šaltinį. Kai trečio kelio ir kitos išeities nėra, įmanomas tik toks įstatymo sankcionuotas veikimas, kurį išreiškia principas „neįmanoma iškepti omletą nesudaužius kiaušinių“.
Pakartosiu, ką esu rašęs. Priešingai moralės sergėtojams, tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai ir atsakingi teisininkai vartoja ne ausį rėžiančią ir protą įžeidžiančią sąvoką „moralus gyvybės atėmimas“, o sąvoką „gyvybės atėmimas nepanaudojant daugiau jėgos negu neišvengiamai būtina“.
Vadinasi, aptartais atvejais veikiau būtinumas nei moralė diktuoja sąlygas teisei ir toks būtinumas, saistomas tam tikrų taisyklių, pats yra įvelkamas į įstatymo rūbą.
Skirtingas nužudymų moralinis pamušalas
Tarkim, vėlai vakare, vos į laiptinę įėjusiam asmeniui kažkas įrėmė į nugarą kietą daiktą, grėsmingai ištaręs: „Piniginė ar mirtis“. Užpultasis, žaibiškai sureagavęs, gerai treniruotu ir iki automatizmo nušlifuotu judesiu sugriebęs užpuoliko ranką, pasuko ir kartu koja smogė į pilvo sritį. Nuo stipraus smūgio galva trenkęsis į masyvių metalinių durų rankeną, užpuolikas patyrė sunkų kaukolės skliauto lūžį. Gydytojams jo gyvybės išgelbėti nepavyko.
Paaiškėjo, kad tariamas užpuolikas buvo užpultojo- profesionalaus kovinių sporto šakų kovotojo draugas, kuris, gerokai išgėręs, iškrėtė nevykusį pokštą. Tačiau netikėtai užkluptas kovotojas ne tik nesuvokė, bet ir negalėjo suvokti, kad realaus pavojaus iš tikrųjų nėra. Tokia faktinė klaida laikoma pateisinama, o klaidingai besiginantis asmuo pripažįstamas nekaltu. Skirtingai nei terminas „morali“, terminas „pateisinama“ klaida neįžeidžia proto, tiesa?
Sudėtingesnis teisės ir moralės santykis yra su dviem nužudymais susijusioje, garsiojoje pedofilijos byloje. Moralistai garbina dvejų žmonių nužudymu įtariamą asmenį, tačiau prireikus, lengvai atsižegnoja nuo „garbingų ir kilnių“ savo dievaičio darbų, palikdami skeptiką nežinioje už kokius nuopelnus jo kelias įvardijamas Drąsos keliu.
Apskritai moralės sergėtojų pozicija dėl dvigubos žmogžudystės yra prieštaringa ir veidmainiška. Jie tai pripažįsta šią žmogžudystę moralia, tai primityviais neteisiniais išvedžiojimais atėmę iš savo dievaičio „nuopelnus“ dėl jos įvykdymo, vis dėlto garbina jį, nors garbinti tokiu atveju, regis, ir nėra už ką. Jeigu vis dėlto yra, tai kyla klausimas, kokie buvo D. Kedžio veiklos motyvai ir ar teismas, skirdamas bausmę, turėtų atsižvelgti į šiuos motyvus.
Skubu nuraminti, gerbiamieji oponentai, akivaizdu, kad šis klausimas yra hipotetinis. Išimtinai hipotetinis. Išties, jeigu būtų nustatyta, kad D. Kedys darė visa, kas įmanoma ir neįmanoma, jog būtų pradėtas procesas prieš tuos, kuriuos jis turėjo pagrindą laikyti savo dukrelės tvirkintojais, tačiau šios pastangos atsimušė į šaltą abejingumo sieną, tai jo padaryta veika automatiškai nevirstų moralia, humaniška ir verta įamžinimo bronzoje.
Kitas dalykas, kad teismas, skirdamas bausmę, turėtų atsižvelgti į šių drastiškų ir, negriežtai kalbant, išprovokuotų veiksmų motyvus. Žinoma jeigu teismas suvokia ne tik teisės, bet ir paties žmoniškumo esmę neteisybę patyrusio žmogaus veikos varomąsias jėgas ir tai, kad netgi labai sunkus nusikaltimas gali turėti tam tikrą moralinį pamušalą.
Tačiau tai nereiškia, kad aptariamas nusikaltimas apskritai gali būti išverstas pamušalu į viršų, kaip tai daro kai kurie dvasios grynuoliai ir didieji moralistai. Juolab tai nereiškia, kad atlikus šį pigų triuką, dviguba žmogžudyste įtariamas asmuo gali būti su pompastišku pretenzingumu padabintas Drąsos ir Moralės aureole, o pati žmogžudystė pripažįstama Moralia. Būtent iš didžiosios raidės.
P.S. Savo tekstuose motyvuotai pagrįsdamas, kodėl reikia griežtai skirti teisę nuo moralės, nesitikėjau niekieno dėkingumo. Kita vertus, neargumentuotas ir labai jau „moralus“ moralistų puolimas pralenkė mano lūkesčius. Vienas moralistų net pasiūlė man verčiau teikti nemokamas juridines konsultacijas nei nuodyti šviesius šviesuolių protus. Nuolankiai dėkoju. Pradedant nuo rugpjūčio 22 d., nemokamas konsultacijas baudžiamosios teisės klausimais teiksiu kiekvieną trečiadienį [Vilniaus m.1-je advokatų kontoroje nuo 8 iki 13 val.].