Kai kuriais aspektais jis buvo vertinamas kaip pranokęs to laikotarpio Lietuvos visuomenės papročius ir tradicijas – ypač žmogaus teisių, įskaitant moterų teises, srityse. Konstitucija buvo grindžiama liberalios filosofijos principais, atskleidė tam tikrą demokratinio idealizmo bruožą. Pagal struktūrą piliečio ir žmogaus teisės aprašomos jau antrame pagrindinio įstatymo skyriuje. Deklaruotas asmens buto neliečiamumas, tikėjimo ir sąžinės laisvė, susirašinėjimo paslaptys, susirinkimų, žodžio ir spaudos, draugijų ir sąjungų veiklos laisvės. Nepaprastai svarbu – lygios moterų ir vyrų teisės. Juk tuo metu kai kur Europoje lyčių lygybė dar buvusi problema; pavyzdžiui, sufražisčių judėjimas, pareikalavęs kruvinų aukų, šiaip taip išjudino Angliją pagaliau suteikti balso teisę ir moterims.
Pagrindinio įstatymo svarstymą pusmetį lydėjo itin karšti debatai, ypač dėl siūlymo atkurti Prezidento instituciją, dėl švietimo ir mokslo sistemos. Siūlymui lietuvių kalbą skelbti valstybine prieštaravo socialdemokratų ir žydų frakcijos. Į Konstituciją nepateko parlamentarių siūlymas uždrausti vertimąsi prostituciją; gal todėl Nemuno gatvė buvusioje laikinojoje sostinėje ir netruko virsti metafora, vertinant tarpukario dalies visuomenės moralę.
Didelis nuopelnas kuriant pagrindinio įstatymo normas ir derinant įvairius pasiūlymus priklauso parlamentinės Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkui Antanui Tumėnui, kuris vėliau buvo VDU profesorius ir Antano Smetonos režimo priešininkas. Šis asmuo siekė, kad Konstitucija atitiktų naujų laikų dvasią, būtų pažangesnė palyginti net su kai kurių to meto Vakarų valstybių pagrindiniais įstatymais. Jo požiūriu, minėta komisija paisė griežto valdžios funkcijų atskyrimo principo. Beje, kai 1944 m. Lietuva vėl buvo užimta Raudonosios armijos, A. Tumėno tėviškės sodybą dabartiniame Rokiškio rajone okupacinė valdžia liepė sulyginti su žeme.
Tačiau 1922-ųjų demokratijos laimėjimas Lietuvoje liko galutinai paniekintas 1927 metais balandžio 12 d. – Prezidentui paleidus III Seimą. O 1927 metais išleistoje brošiūroje „Kur išganymas” arba „Kodël ir kaip turi būti taisoma Lietuvos Konstitucija”, jau buvo teigiama apie visus (Steigiamąjį, I, II, III) parlamentus iki 1927 m.: „Iki šiol Konstitucija nedraudė Seimo nariams užsiimti bet kokiais pašaliniais darbais. Jie galėjo verstis kuo tik norėjo (…). Kas pikčiausia, kad tam Seimo atstovai galėjo panaudoti savo vardą ir įtaką. (…) Taip, pavyzdžiui, Seimo nariai apmokamai advokataudavo ir tarpininkaudavo ministerijoje, galėjo paveikti vyriausybę, kad valdiški darbai būtų atiduodami kokiai nors bendrovei lengvatomis, pelningomis sąlygomis ir t.t. Dabar Konstitucijoje bus įrašyta, kad įstatymas turės nurodyti, kuo nevalia Seimo nariams užsiimti (…)”. Iš tikrųjų, tokiais „argumentais“ visuomenė po perversmo buvo nuteikinėjama prieš demokratiją, nors uždaras valstybės modelis ir neskaidrus teisės aktų priėmimas, kai tautininkų režimo metais buvo neleista apskritai kritikuoti politinės valdžios, suteikė daugiau prielaidų korupcijai ir klaidingiems politiniams sprendimams.
Gal tas griaustinis 1920-08-31 reiškė įspėjimą, jog pirmai nuolatinei Konstitucijai nebus lemta veikti ilgai? Tačiau iš tikrųjų tokį dėsnį – kaip rodo naujausia Lietuvos istorija – lemia visuomenės brandumas: ar ji suvokia demokratijos privalumus ir geba pasirinkti naudodamasi rinkimų teise, ar vis dėlto tikisi valgomų ledų iš dangaus, dairosi „visagalio“ šeimininko ir „pono“, kuris būtų valstybės viršininkas?
Pacituosiu dainininką Vladimirą Prudnikovą, kuris prieš 10 metų, dar nebūdamas politiku ir atstovaudamas menininkams, minint Lietuvos Konstitucijos 80-ąsias metines, yra pareiškęs Seimo tribūnoje: „Konstitucijos diena, pripažinkime, – tai ne tik valstybingumo raidos ženklas. Tai idėjos, pilietinio pasirinkimo ir visuotinio pasididžiavimo šventė. Šventė tada, kai kiekvienas iš mūsų, piliečių, išdrįsta išdidžiai pacituoti Konstituciją, nes ji yra mūsų gyvenimo galimybių garantija. Ar išdrįsta pacituoti? Manau, dar ne. Šia proga pabandykime pasvarstyti, kodėl. Dažniausiai Lietuvos visuomenėje Konstitucijos įgyvendinimas siejamas su valdžios darbais. Kaip tik čia slypi mūsų, kaip piliečių, konstitucingumo sampratos klaida. Juk demokratiškai rinkta valdžia – tai tik gyventojų kultūros, išsilavinimo, papročių ir bendravimo atspindys. Tik atspindys. Vadinasi, ir tada, kai juokiamės iš valdžios, mes juokiamės iš savęs. Nors iš to juoko galima ir uždirbti, ir kitiems pramogą padaryti, bet tai irgi Konstitucijos laisvių taikymo galimybė. Tačiau naudodamiesi Konstitucijoje garantuota žodžio laisve ir kritikuodami esamas valdžios galias, mes, nepakenkdami demokratinės valstybės prestižui, negalime neigti valdžios apskritai reikalingumą. Ką gi, pagrindinis įstatymas suteikia daug prielaidų kūrybai – pozityviai, profesionaliai, mėgėjiškai; ir tokios kūrybos gradacija gali įgauti išraiškos politikos, ekonomikos, kultūros ir sporto srityse, nelygu koks visuomenės poreikis. Laisvė kurti, būti laisvam nuo cenzūros, nedrebėti būti apkaltintam dėl tariamų ideologijos klaidų (...)“.
Priminti pagrindinio įstatymo prasmei ir siekiant, kad pamatinis demokratiją įtvirtinantis žodis būtų nuolat minimas visuomenėje, būtent prieš 10 metų Vilniuje vienai gatvei buvo suteiktas Konstitucijos prospekto pavadinimas.
Autorius yra mokslo darbų žurnalo „Parlamento studijos“ redakcinės kolegijos pirmininkas.