„Areva-Siemens“ konsorciumas, patiekęs savo gamybos reaktorių, prašo suomių kantrumo, pabrėždamas, kad jų reaktorius bus ypač saugus, turės net 6 atsarginio aušinimo sistemas. Šiek tiek prakutę ekonomistai patys gali paskaičiuoti kiek, esant tokiam vėlavimui, pabrangsta ši Suomijos amžiaus statyba.
Paskutinės naujienos iš Jungtinės Karalystės taip pat įdomios – susitarta, kad Airija, turinti vėjo elektros perteklių, net 40 jūros vėjo elektrinių parkų elektros energiją per 3 GW pralaidumo kabelį perduos į JK tinklus ir pastaroji galės papildomai naudoti 10 TWh elektros energijos (o tai beveik metinis Lietuvos elektros energijos sunaudojimas). Negana to, baigiama studija jūriniu kabeliu importuoti pigią Islandijos elektrą, kuri gaminama panaudojant hidroelektrines arba neišsemiamą šios salos geoterminę energiją.
Nors šiaurinė Škotija nutolusi nuo Islandijos 1170 km, techniškai ir ekonomiškai visa tai įmanoma, projekto kaina yra trečdaliu mažesnė už panašios galios branduolinės jėgainės įrengimą (apie 2,3 mlrd. eurų), o eksploatacija visai paprasta. Elektros energijos kaina, įvertinus net ir didelius nuostolius tokioje ilgoje trasoje yra pakankamai patraukli, o lyginant su branduolinės jėgainės gaminama elektra ir be jokių branduolinio kuro atliekų. Beje, žmonijai pradėjus rūpintis Žemės sveikata, atsiranda nuostata, kad branduolinio kuro atliekų saugojimo problemų perkėlimas būsimoms kartoms yra tiesiog amoralus.
Niekas sklandžiai negali paaiškinti ir dėl šiuo metu veikiančios BRELL sutarties, pagal kurią Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija ir Lietuva elektros energetikoje paklūsta centrinės dispečerinės, esančios Maskvoje, nurodymams. Prie šios sutarties Lietuva prisijungė 2001 metais, nors tuo metu jau galiojo konstitucinis įstatymas, draudžiantis jungtis į posovietinės erdvės bet kokias sutartis. Visuomenei nėra žinoma, kokiomis sąlygomis Lietuva galėtų tą sutartį nutraukti. Manoma, kad šia sutartimi sumaniai manipuliuoja Maskva, planuodama per Lietuvos teritoriją, besinaudodama visa elektros energetikos infrastruktūra (įskaitant ir Kruonio HAE), persiųsti savo būsimos Baltyjsko AE elektrą jiems norimomis kryptimis.
Keistai atrodo ir planuojamas statyti Alytuje nuolatinės srovės intarpas Lenkijos-Lietuvos elektros energijos jungčiai, tarsi nenorima sinchronizuoti sistemų darbo su kontinentine Europa, o paklūstama rusų valiai išlikti Rusijos šiaurės vakarų energetiniame žiede. Visa tai sukelia dar didesnių abejonių, ar net pastatę VAE galėsime išeiti iš minėto energetinio žiedo, ar BRELL sutartis nenumato nepakeliamų reparacijų? Ką tik Lietuvą lankę europarlamentarai, nagrinėję Ignalinos AE uždarymo finansavimo klausimus, aiškiai parodė, kad Briuselyje ko gero rusiškas lobizmas veikia puikiai – rusiško kapitalo įmonės „Nukem“ interesai buvo apginti, lietuviai buvo priversti nusileisti. Kaip „Nukem“ tapo rusiška – atskira tema, tačiau kas gali paneigti, kad dalis VAE „komercinio“ projekto akcijų kada nors neatsidurs rusų rankose?
Aiškėja, kad laikyti VAE projektą komerciniu yra nerealu – kas beskaičiuotų būsimos VAE elektros kainą, ji gaunasi apie 30 ct/kWh, tuo tarpu Skandinavijos elektros rinkoje, į kurią ir mes orientuojamės, laikosi 12-18 ct/kWh kaina. Vidutinė elektros kaina biržoje Lietuvoje 2011 m. buvo 15,62 ct/kWh. Taigi, be valdžios dotacijų, kurias kaip visada apmoka mokesčių mokėtojas, neapsieisime.
Taip pat painiojami keli dalykai – skelbiama, kad būsimos branduolinės jėgainės kaina bus ypač pigi, net referendume siūloma pateikti tokį klausimą: „Ar norite pigios elektros?“. Be to dažnai kalbama, kad dabar dar sunku paskaičiuoti būsimos VAE elektros kainą, nes nežinomas nei kapitalo, nei palūkanų dydis. Papraščiausiai siūloma tikėti (kaip kažkada buvo siūloma tikėti, kad gyvensime komunizme).
Tačiau realybė galėtų būti tokia – po 12 metų VAE statybos (remiantis kad ir Suomijos pavyzdžiu) ir 18 metų kapitalo atsipirkimo, tai yra 2042 m., susiklosčius palankioms aplinkybėms (pavyzdžiui, jei nebus jokio ryškaus progreso vystant alternatyviąją energetiką) mes turėsime pigią branduolinę elektrą ir galbūt dar šiuolaikinė 30-mečių karta tą pajus. Tačiau patys kūrybiškiausi tos kartos metai jau bus praėję naudojant ne tik brangiausią mūsų regione elektrą, bet ir brangiausią regione šilumą, kurą automobiliams ar vandenį.
Elektros biržos „BaltPool“ duomenis, 1,12 ct/kWh, arba 15,9 proc. viso surinkto VIAP, skiriama atsinaujinančiai energetikai remti, 0,86 ct/kWh (12 proc.) strateginiams objektams, o likusi surinkto VIAP dalis skiriama Lietuvos elektrinei ir termofikacinėms elektrinėms ekonominio stabilumo parametrų palaikymui (visi tie objektai naudoja gamtines dujas). Strateginiams objektams pagal šį paskirstymą lieka apie 84 mln. litų, matomai iš šios sumos nemažai yra skiriama popieriui, ant kurio braižomi VAE planai. Iš visa tai, kas pateikta, matosi, kad iš esmės didžioji VIAP lėšų dalis, nors ir netiesiogiai, bet atitenka dujų tiekėjui, todėl biokuro naudojimo propaguotojai ir pyksta, kad vietoj to, kad remtumėm vietinių energetinių resursų plėtrą ir jų naudojimą, mes visi, VIAP mokesčio mokėtojai, remiame „Gazprom“.
Kita vertus, kaip buvo paminėta aukščiau, per VIAP mes visi, naudodami tarifų sistemą, remiame vėjo ar saulės pagrindu pagamintą elektros energiją. Tačiau lyginant su VAE projektu, atsinaujinančios energetikos objektams nereikia valstybinių investicijų ir po 12 metų visos tos elektrinės nustos gauti dotacijas per tarifą ir savo elektrą pardavinės rinkoje. Palyginus prognozuojamą 30 metų VAE statybos ir atsipirkimo laiką ir dar naudojant mokesčių mokėtojų lėšas (ar valstybės garantijas) su 12 metų atsipirkimu ir dotacijomis per tarifą, naudojant tik privatų kapitalą, akivaizdu, kam reikia teikti pirmenybę.
Latvijos ar Estijos energetikos specialistai iš esmės remia VAE projektą – tereikia įnešti sutartą sumą ir be jokių rūpesčių ar gyventojų įtikinėjimo gauni sutartą elektros energijos kiekį. Tačiau pasiūlius dalintis ne tik elektros energijos kiekiais, bet ir projekto rizika (ypač avarijų likvidavimo problemomis ar panaudoto kuro saugojimu), pasigirsta ir abejonių dėl dalyvavimo VAE projekte. O kaimynų abejonės ypač padidėjo priėmus Seime VAE koncesijos įstatymą, leidžiantį strateginiam investuotojui branduolinės jėgainės teritorijoje turėti zoną, kurioje nebus Lietuvos Respublikos jurisdikcijos. Investavai pinigus, o kur ir kaip jie sukasi, patikrinti bus galima tik per Londono arbitražą. Tikra „juodoji skylė“...
Bendra Lietuvos elektrinėse instaliuota galia, pastačius naują kombinuoto ciklo 455 MW energetinį bloką Elektrėnuose, yra 4476 MW, tai yra daugiau nei pakankama. Taip pat turime neblogai sutvarkytus elektros energijos tinklus, leidžiančius taikyti decentralizuotą energijos tiekimą, tuo užtikrinant ir energetinį saugumą. Tačiau problema yra tai, kad nemaža dalis elektrinių kaip pagrindinį kurą naudoja gamtines dujas. Taigi, ši turima instaliuota galia būtų pilnavertė turint dujų tiekimo alternatyvą – suskystintų dujų terminalą. Nors yra bandymų supriešinti šio terminalo statybą su biokuro naudojimo plėtra (atseit mažėjančios ar stabilesnės dujų kainos neskatins naudoti biokuro), vien Būtingės naftos terminalo pavyzdys rodo, kad einame teisingu keliu. O įrengus energetines jungtis su Švedija ir Lenkija, modernizavus Kruonio HAE bei įrengus kitas modernias energijos kaupimo technologijas , kartu su įrengtomis Latvijos ir Estijos elektros energijos alternatyvinėmis jėgainėmis, galime drąsiai prašytis sinchronizavimo su kontinentinės Europos energetiniais tinklais.
Tvirtinama, kad statant VAE atsiras apie 6000 darbo vietų. Tai yra tiesa, bet ar tai bus darbo vietos tik Lietuvos piliečiams? Priminsiu neseniai per vieną Lietuvos komercinę televiziją parodytą interviu su „Hitachi“ atstovu. Paklaustas, kaip bus organizuojami darbai, pasakė, kad objekte dirbs per 2000 iš Japonijos atsiųstų specialistų, o pagrindiniai mazgai, agregatai bus surinkinėjami Japonijos gamyklose, taigi, pagrindinė problema bus jų transportavimas.
Seimo priimtuose dokumentuose Lietuva įsipareigojo įrengti specialius kelius, sustiprintus tiltus ir kita, kas leis į VAE gabenti ypač sunkius ir didelių gabaritų krovinius. Deja, ši suma (artima 1 mlrd. litų) yra net neįtraukta į VAE statybų sąmatą. Specialių, bet laikinų privažiavimų įrengimas iš tiesų sukurs nemažai laikinų darbo vietų, tačiau išlaidos, nesukuriančios apčiuopiamos pridėtinės vertės, negali duoti teigiamų poslinkių krašto ekonomikai. Tikėti, kad vietiniai statybininkai ar energetikai laimės konkursus VAE objekte irgi darosi sunku, matant, kiek tarptautinių stiprių firmų tuo domisi.
Žinant, koks Lietuvai yra aktualus šilumos gamybos klausimas, belieka tikėti, kad biokurą naudojančių jėgainių statybos bumas yra neišvengiamas, o be šilumos gamybos ir elektros energijos gamyba jose didės. Kartu su paties biokuro gamyba tai realios ir ilgalaikės darbo vietos. Specialistai tvirtina, kad biokuro panaudojimo plėtra sukurtų apie 10 tūkst. naujų nuolatinių darbo vietų, o išvysčius ir energetikos įrenginių gamybą galima būtų prognozuoti dar 2-5 tūkst. darbo vietų. Naujai įrengtų biokuro jėgainių atsipirkimo laikas gana įvairus – svyruoja nuo 2 metų (Utena) iki 9 metų (Šiauliai). Tai gana patrauklios investicijos, o jei bus pakankamai patirties ir skaidrumo, atsipirkimo laikas bus palankiai optimizuotas.
Nors mūsų žemdirbiai giriasi, kad šiemet bus geras grūdų derlius, važiuojant per Lietuvą matosi, kad, kaip ir visada, mes vis tik užauginame didžiausią smilgų derlių – tiek daug dirvonų laukia nesulaukia žemdirbio rankos. Galime tvirtinti, kad rezervų ir maisto produktų gamybos plėtrai ir energetiniams augalams turime į valias! Taigi, turime viską ko reikia – puikų kraštovaizdį, derlingą žemę, miškus, ežerus, upelius, o taip pat gerai išvystytą elektros energetikos sistemą su pakankamomis galiomis ir... apsvaigusius nuo branduolinių svajonių politikus, su 17 mlrd. litų VAE projektu. Prasiskolinusios, o gal net savo teritoriją praradusios tautos perspektyva būtų be galo nemaloni. Be to, tik atsisakius ar bent nukėlus šio kontraversiško VAE projekto vykdymą vėlesniam laikui, atsiranda reali ir, ko gero, net ES palaikoma pozicija dėl branduolinių elektrinių šalia Lietuvos statybų stabdymo.
Autorius yra inžinierius energetikas, žurnalo „Energijos erdvė“ vyr. redaktorius.