Taigi ar Lietuvą pasieks banga, ar tik jos purslai - šiandien sunku pasakyti, nes krištolinio stebuklingo rutulio neturiu, tačiau niekaip negalėčiau sutikti su LPK optimizmu, kad Lietuvos žmonės gąsdinami be pagrindo. Mano abejonę dar labiau stiprina argumentai, kuriais remiantis pramonininkai daro savo išvadas. Tai, kad jau kelinti metai LPK atlieka didžiausių pramonės įmonių vadovų apklausą ir remiantis jų lūkesčiais modeliuoja būsimus scenarijus, yra neabejotinai gerai, nes šias apklausas galima lyginti su Lietuvos statistikos departamento atliekamų verslo tendencijų apklausų rezultatais. Lietuvos statistikos departamento (LSD) apklausų imtis atitinka verslo sektorių ir įmonių dydžių proporcijas ir šalies mastu, tegu pramoninkai neįsižeidžia, Lietuvos verslo tendencijas atskleidžia tiksliau nei LPK vykdomų 130 didžiausių apdirbamosios pramonės įmonių apklausa.
Kita vertus, bendroje Lietuvos BVP struktūroje apdirbamoji pramonė sudarė tik 18,78 proc. (LSD, 2010), o 130 didžiausių įmonių – tikėtina, dar mažiau, todėl remiantis šia apklausa daryti visos šalies verslo tendencijų apibendrinimus būtų švelniai tariant drąsu.
Tačiau lyginant verslo lūkesčių tendencijas, gautas LSD apklausų metu, matyti, kad Lietuvos verslas ir ypač pramonė kiekvienų metų (nuo 2006 iki 2012 metų), išskyrus lemtingus 2008 –uosius, pirmaisiais dviem metų ketvirčiais buvo linkusi verslo tendencijas vertinti optimistiškiau, tačiau tas optimizmas imdavo mažėti trečiąjį ir ketvirtą metų ketvirčiais (ž. paveikslą).
Panašios tendencijos – optimizmas metų pradžioje ir mažėjantis optimizmas metų pabaigoje - atsispindi ir LPK vykdytos 2011 metų analogiškos apklausos metu. Ir dabartinės apklausos rengėjai tai turėjo įvertinti, jei jau nevertino TVF perspėjimų apie euro krizės žalą Kinijos ir kitų šalių ekonomikai, ERPB prognozių dėl ekonomikos augimo lėtėjimo ar Vokietijos verslo pasitikėjimo ekonomika kritimo. Štai jei 130 pramoninkų būtų apklausti trečiąjį šių metų ketvirtį ir jų lūkesčiai dėl ateities būtų išlikę panašaus lygio kaip antrajame šių metų ketvirtyje, kurio duomenimis remiantis LPK daro pastabas politikams, dar tie duomenys būtų palyginti su Lietuvos statistikos departamento liepos – rugsėjo verslo tendencijų apklausų rezultatais, LPK argumentais tikėčiau daugiau.
Kitas šio atsargaus pesimizmo ir bravūriško optimizmo ginčo aspektas - tai nuoseklumo laikymasis. Tiek prezidentė, tiek pramonininkai čia elgėsi beveik panašiai. Politologai ir žiniasklaida jau pastebėjo, kad įspėjusi apie gresiančią antrąją krizės bangą ir atsakingą elgesį su savo ir šalies finansais, prezidentė lyg ir neprieštarautų nedideliam biudžetininkų algų didinimui, ką, ko gero, galima būtų įvertinti ir kaip tam tikrų „indulgencijų“ valdančiajai koalicijai suteikimą priešrinkiminių pažadų ir juos paremiančių veiksmų dalijimo periodu.
Pabrėžtina, kad valstybinio sektoriaus darbuotojų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis iki mokesčių 2012 metų pirmajame ketvirtyje, lyginant su 2008 m. tuo pačiu periodu yra 4,1 proc. didesnis, kai privačiame sektoriuje jis vis dar tesudarė 96,35 proc. 2008 m. pirmojo ketvirčio lygio (LSD, 2012). Todėl , jei krizė neįsisiūbuos, o realus atlyginimų sulyginimas su 2008 m. dėl infliacijos neįvyko ir yra rezervų, tai šalies mastu reikėtų kalbėti apie visų sektorių (valstybinio ir privataus) nuosaikų ir pamatuotą darbo užmokesčio didinimą, neišskiriant biudžetininkų.
Nuoseklumo trūksta ir pramonininkams. Pareiškę, kad šalyje viskas gerai ir antrosios krizės bangos horizonte nematyti (bent jau iš 130 bokštų), o politikų gąsdinimai vers žmones mažiau išlaidauti ir taip mažės vidaus vartojimas, kartu pramonininkai siūlo daugiau taupyti ir pabrėžia, kad lietuviai taupo per mažai. Kitas pramonininkų prieštaravimas - tai pripažinimas patiems sau, kad didžiausios grėsmės, kurias jie mato - brangstantys energetiniai ištekliai bei euro zonos fiskalinė krizė, t.y. perfrazuojant ir šiek tiek šaržuojant – „...pas mus viskas gerai ir jokios antros bangos nematome, tik va: brangsta ištekliai, euro zonoje fiskalinė krizė, lietuviai mažai taupo ir t.t.“
Be abejonės, vienas teigiamas dalykas iš pramonininkų pusės - tai raginimas politikams susilaikyti nuo perdėto ir nereikalingo vartotojų gąsdinimo. Ar tikrai jis nereikalingas ir ar galėtume jį vadinti gąsdinimu ar perspėjimu, matyt, parodys netolima ateitis, tačiau prisiminus, kaip trūko politikų perspėjimų ar tiesiog raginimų nustoti gyventi skolon prieš pirmąją krizės bangą, galvoji, kad gal ir gerai, kai politikai, vieną kartą nusideginę lūpas karšta kopūstų sriuba, ir pro kopūstų lauką eidami lūpą pučia.