Gerbiamieji, dirbame ypatingu laikotarpiu. Globalūs vėjai supina užsienio ir vidaus politikos ribas, dėl ko užsienio reikalų ministerija – visi mes – privalome būti ir vidaus politikos ekspertai. Esminiai šalies iššūkiai, pradedant krašto apsauga, energetika, ekonomika, baigiant aplinkosauga ir kultūra, dėsningai plečia ministerijos pareigas ir Jūsų dėka tampa arba netampa Lietuvos piliečiams – Tautai – reikalingais rezultatais.
Šiemet jie labai apčiuopiami. NATO gynybos planai Lietuvai ir neterminuota oro erdvės apsauga. Artimų kaimynų dalyvavimas mūsų energetikos projektuose. Analogų neturintis eksporto, turizmo ir tranzito augimas. Strategines gaires papildęs Šiaurės-Baltijos dėmuo. Sėkminga pirmininkavimo tarptautinėms organizacijoms patirtis. Pasirengimas perimti Europos Sąjungos vadžias. Iš mirties taško išjudinta istorinės atminties politika. Šie ir kiti darbai rodo, kad Lietuva atsirenka ir realizuoja prioritetus. Daugelis Jūsų už tai nusipelnote didelės padėkos.
Bet susitikimo tikslas kitas. Laikas brėžti tolesnių tikslų gaires. Pradėsiu nuo keturių gyvybinių valstybės poreikių. Tada nurodysiu Lietuvos politinę laikyseną kaimynystėje, regione, Europoje ir pasaulyje.
I. Lietuvos gyvybiniai poreikiai
1. Energetika ir transporto infrastruktūra
Kaip visi žinome, gyvybė prasideda nuo širdies ir kraujotakos. Nuo to, kas varinėja po kūną energiją. Lietuva kenčia sunkiausią Europos Sąjungoje – 80-ties procentų energetinę priklausomybę nuo vienos šalies monopolijų.
Sulyginčiau tai su žmogaus organizmą sekinančia ilgamete priklausomybe nuo rūkymo. Yra kam rūkymas patinka, bet dabar Lietuva tvirtai apsisprendusi. Metas mesti. Mūsų išeitis – regioninė Visagino atominė elektrinė, elektros ir dujų jungtys su Europos Sąjunga per Švediją ir Lenkiją, suskystintų dujų terminalas, energijos gamybos ir tiekimo atskyrimas pagal III-ąjį ES energetikos paketą. Esu tikras, jau po 2,5 metų realiai sumažės kiekvieno namų ūkio išlaidos energijai. Sutvirtės šalies politinis savarankiškumas. Grįš sveikas, saugus, europietiškas ūkio pulsas.
Išlaikyti tarptautinę paramą mūsų energetiniam saugumui yra besąlyginis prioritetas. Jis turi toliau atsispindėti ES energetikos politikoje ir finansinėje perspektyvoje. Džiugu, kad kartu pasiekėme garantijas iki 2015 m. panaikinti energetikos izoliaciją. Kad iškovojome aiškią JAV paramą branduoliniam ir NATO akredituotam Lietuvos energetiniam saugumo centui. Kad pritraukėme žinomą japonų investuotoją elektrinės statyboms. O šimtamilijoninės ES investicijos į Baltijos energijos jungčių planą duoda ryžto spręsti kitus rūpesčius.
Kurių yra: Lietuvos pasienyje planuojamos nesaugios Astravo ir Karaliaučiaus jėgainės. Mes nepasisakome prieš Maskvos ir Minsko teisę plėtoti atominę energetiką, bet reikalaujame saugumo Lietuvos žmonėms. Tai išsakyta jau ir Europos Sąjungos lūpomis. Kiti žingsniai – griežtinti branduolinės saugos standartus ir jų privalomumą Tarptautinės atominės energijos agentūros, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, Jungtinių Tautų ir kitų organizacijų instrumentais. Bei sumaniau atkreipti pasaulio dėmesį į Černobylio atmainas, kurias nukenksminti dar nevėlu.
Kita tema – transporto infrastruktūra. Ne be mūsų diplomatų indėlio per Lietuvą, bet ne Lietuvos sąnaudomis mezgamas pelningas tranzito tinklas. Rytų-Vakarų koridorius, trečdaliu išaugęs traukinio „Vikingas“ ir 7 kartus išaugęs NATO ISAF krovinių tranzitas, taip pat projektai „Saulė“, „Merkurijus“, „Rail Baltica“ plečia ne tik ekonomines, bet ir geopolitines Lietuvos arterijas. Nemažinkime tempo. Įsitvirtinkime Šiaurės-Baltijos tranzito ir logistikos centru. Gyvybės, o ne pasyvumo erdve.
2. Ekonomikos plėtra
O kad gyvybė augtų, augti turi ekonomika, žmonių gyvenimo lygis. Rekordinis metinis eksporto (28,9%) ir turistų srauto (20,3%) prieaugis Lietuvos ūkiui pernai leido įkvėpti oro, o pagal BVP augimą (5,8%) atsidūrėme tarp Europos lyderių. Biudžetą maitino ir didesnės užsienio investicijos, kuriančios naujas darbo vietas ir stabdančios emigraciją. Pernai į Lietuvą grįžo trigubai daugiau (14.000) lietuvių nei 2010 m.
Bet mano pateiktos strateginės gairės – diversifikuoti eksportą ir individualizuoti investicinius siūlymus pagal šalių poreikius, lieka aktualios. Plečiame verslo ryšių geografiją naujose rinkose, rengiame verslo misijas, prisidedame prie tokių renginių kaip Pasaulio Lietuvių Ekonomikos Forumas Čikagoje ir seminaras Maskvoje dėl ES Rinkų prieigos strategijos. Bet kad atsilaikytume globalioje konkurencijoje ir nenutoltume nuo strateginės šalies raidos vizijos 2030, turime aiškiau nešti vieningą žinią partneriams, ką Lietuva moka ir gali pasiūlyti.
Nuo pat atėjimo į ministeriją siekiu, kad mūsų atstovybės taptų ekonominės diplomatijos centrais. Bet jų efektyvumas priklausys ne nuo pavienių iniciatyvų, o nuo koordinuotų, kiekvienai šaliai pritaikytų lietuviškų „verslo planų“ pagrįstumo. Šiuo tikslu prieš mėnesį pirmąkart surengėme bendrą ekonomikos atstovų užsienyje ir garbės konsulų suvažiavimą. Priminsiu pagrindinį jame išryškėjusį ekonominės diplomatijos iššūkį: visos Lietuvos ūkiui atstovaujančios grandys turi sukonkretinti savo uždavinius ir glaudžiau derinti veiksmus, kad išgautume sinergiją.
3. Konsulinės paslaugos ir globali Lietuva
Įvardinau porą gyvybinių reikmių valstybės kūnui. Dabar – apie valstybės sąmonę – Lietuvos piliečius. Mes turime rūpintis, kad kiekvienas lietuvis, kur bebūtų, jaustųsi saugus visateisis žmogus. O išeiviai visame pasaulyje didžiuotųsi būdami lietuviais. Tam reikia tobulinti konsulinį aptarnavimą ir faktinį lietuviams užsienyje telkti skirtos programos Globali Lietuva turinį.
Konsulinę tarnybą šiandien kreipiame ūkiškumo, mobilumo kryptimi. Konsulato perkėlimas į elektroninę erdvę, budinti konsulinės pagalbos linija, konsulinės misijos (2009 m. jų buvo tik dvi, pernai jau 17, o šiemet numatoma 35) ir modernizuotos atstovybės yra to įrodymai. Artimiausios užduotys – siekti atidaus Europos Sąjungos Vizų kodekso taikymo ir Baltarusijos sutikimo atsiverti vietiniam eismui. Taip pat būtina dar dėmesingiau aptarnauti savo piliečius, kad išvengtume vis dar pasitaikančių nesusipratimų.
Numatome ir apdairią konsulinio tinklo plėtrą. Pavyzdinės priemonės – susitarimai su išoriniais paslaugų teikėjais dėl piliečių aptarnavimo, taip pat su užsienio valstybėmis – dėl piliečių atstovavimo ten, kur savų atstovybių neturime. Ir atvirkščiai. Be to, įvertindami užsienio lietuvių bendruomenių gausą ir ekonominių, politinių ryšių poreikį su kitų žemynų šalimis, atidarome generalinį konsulatą Brazilijoje.
Pora žodžių apie Globalios Lietuvos programą. Mūsų politinė, finansinė ir logistinė parama lietuvių bendruomenių veiklai bei tokioms iniciatyvoms kaip Pasaulio Lietuvių Jaunimo Susitikimas tapo labiau apibrėžta, orientuota į rezultatą. Nauji bendradarbiavimo memorandumai su diasporos profesionalų tinklu (Global Lithuanian Leaders), Pasaulio Lietuvių Jaunimo Sąjunga bei šiandien atliekami lietuvių užsienio šalyse padėties tyrimai padės rasti būdus, kaip pagerinti jų įtraukimą į valstybės gyvenimą. Kaip protų nutekėjimą paversti našia protų apykaita ir sustiprinti išeivių indėlį atstovaujant Lietuvai. Tik primenu: globalių tarpinstitucinių užmojų neįgyvendinsime, jei dalis programos dalyvių mąstys lokaliai ir vengs prisidėti finansiniais, administraciniais bei kūrybiniais resursais.
4. Istorinės atminties politika
Gerbiami kolegos, valstybinei sąmonei reikia atminties – istorijos pažinimo. Būdama Tautos tęstinumo sąlyga, istorinė atmintis yra ir politinės raiškos ar net kovos dėl įtakų zona. Ji stiprina ryšius ir įvaizdį pasaulyje. Bet kai atmintį žaloja propaganda, žalojamas bendruomenių mąstymas, taigi ir nacionalinis saugumas.
Šiame lauke Lietuvos veiksmai turėtų būti labiau koordinuoti. Kol kas istoriją vieni naudoja kaip antklodę saviems tikslams pridengti, kiti tiki, kad praeitis yra faktų saugykla, kurioje teisingumas ir tikros Lietuvos patirtys švyti visiems ir savaime. Tai klaidingas požiūris. Kurį šiandien taisome.
Europos Sąjungoje įsteigę bendrą sąžinės ir atminties platformą, siekiame vieningo požiūrio į istorinę tiesą. Pernai pasiekėme persilaužimą santykiuose su žydų bendruomenėmis. Holokausto atminties projektai, parama nukentėjusiems nuo nacizmo padidino Lietuvos autoritetą pasaulyje ir atvėrė takus verslo bei kultūros ryšių plėtrai su Izraeliu, JAV, ES šalimis, Pietų Afrika ir Lotynių Amerika, kur gyvena gausios litvakų bendruomenės. Kita vertus, lipdome solidarų požiūrį ir į sovietinio totalitarizmo nusikaltimus. Siekiame, kad visoje Europoje jų neigimas būtų kriminalizuotas.
Svarbi sudėtinė istorijos politikos strategijos dalis yra ir šiandien vykdoma istorijos išorinės propagandos stebėsena bei prevencija. Taip pat suaktyvinome lietuviškos paveldosaugos bei praeities įamžinimo projektus ir iniciatyvas.
Greitai pasirodys glausta Lietuvos istorijos knyga. Pirmininkavimo ES proga ji patraukliu stiliumi parodys pasauliui, kad Lietuva gimė ne iš atsitiktinumo, o sąmoningo, brandaus ir nuoseklaus mūsų protėvių apsisprendimo kurti savo ir savo valstybės ateitį savarankiškai. Taip pat ruošiame specialų Lietuvos istorijos žinyną diplomatams, kuris padės adekvačiai reaguoti į tarptautinėje erdvėje pasitaikantį faktų iškraipymą ir taip apginti Lietuvos garbę ir įvaizdį.
Žinoma, sėkmingai istorijos politikai reikia pilietinės paramos ir institucijų vienybės. Todėl mes ir toliau aktyviai tarsimės su partneriais bei visuomenės autoritetais, kad Lietuvos kūno ir sąmonės poreikiai būtų suderinti.
II. Laikysena tarptautinėje politikoje
Ponios ir ponai, įvardinau keturias gyvybines mūsų valstybės reikmes. Akivaizdu, kad globalizacijos ir tarpusavio priklausomybės amžiuje nei vienos iš jų neišpildytume be tarptautinio Lietuvos pripažinimo ir aktyvaus bei našaus bendradarbiavimo. Tam reikia atsakyti į klausimus, kokia Lietuvos laikysena tinkamiausia kaimynystėje, regione, Europoje ir pasaulyje?
1. Dora kaimynystė
Pirmu atveju populiariausias yra tautologinis atsakymas, kad kaimynystė turi būti gera. Leiskite jį patikslinti. Kaimynystė yra abipusis ryšys, padedantis sugyventi ir realizuoti gyvybinius nacionalinius poreikius. Tam reikia abipusio noro, abipusio šalių poreikių pripažinimo, abipusio ryžto laikytis visiems bendrų taisyklių. Šią prieigą vadinčiau doros kaimynystės politika.
O pamatinė jos prielaida yra atsakinga ir etiška laikysena visų pirma savo piliečių ir kaimyninių visuomenių atžvilgiu. Žmogiškas padorumas politikoje nėra oksimoronas. Priešingai – vertybinė politika yra vienintelė patikima, pragmatinė ir ilgalaikė išeitis tokioms valstybėms kaip Lietuva. Kaip tai atrodo praktikoje? Pradėsiu nuo vidinių Lietuvos kaimynų Europos Sąjungoje.
Su Latvija mus jungia ne tik baltiškos šaknys, bet ir gyvybiniai teritorinio, energetinio, ekonominio, tapatybinio, informacinio saugumo iššūkiai. Neseniai su latvių vadovais sutarėme dėl daugiau nei 100 naujų bendradarbiavimo iniciatyvų. Tikiuosi, jos padės kurti bendrašalę baltišką politiką. O atspirties tašku renkamės ne tik energetiką, bet ir kultūrą, jaunimo mainus, bendros, tarpininkus eliminuojančios informacinės erdvės plėtrą.
Lenkijos atveju džiugina, kad tokių gerų dvišalės prekybos ir turizmo rodiklių mūsų istorija dar nematė. Mūsų šalis suartina greitai atsirasiančios elektros ir dujų jungtys. O lenkų naikintuvai šiandien saugoja Lietuvos oro erdvę. Tik laiko klausimas, kada mūsų strateginių ryšių formulėje neliks jokių neigiamų ženklų. Svarbiausia – prasmingai išnaudoti paramą kultūros, istorijos projektams, jaunimo mainams. O tautinių mažumų klausimus spręskime atsisakydami nusistatymų ir grįždami prie faktų. Doros kaimynystės keliu.
Švedija. Tai klestinti šalis, su kuria mus jungia Baltija. Kiek keista, kad tik pastaruoju metu ją atrandame savo kaimyne. Švedai yra mūsų sąsaja su Skandinavija. Tai lieptas į vieningos Baltoskandijos viziją. Juo verta žengti ekonomikoje, politikoje ir išnaudoti švedų paramą dorai kaimynystei.
Santykiuose su išoriniais kaimynais neatsakytų klausimų yra daugiau. Su Baltarusija Lietuva turi ilgiausią bendrą sieną, bet kad ji jungtų, o ne skirtų mūsų žmones, privalome remti tautos savivaldos siekius ir plėtoti skaidrumu, atvirumu, o ne diktatu grįstus verslo ryšius. Šiandien režimas neužtikrina nei Baltarusijos suverenumo, nei žmonių gerovės, nei demokratijos perspektyvų, nei regiono stabilumo. Grėsmingas Astravo projektas, ginkluotė Lietuvos pasienyje ir opozicijos priespauda prieštarauja vertybėms, ant kurių stovi visa Europa. Situacijai keisti privalome siekti vieningos vertybinės ES pozicijos. Bei užtikrinti tikslinę paramą bundančiai visuomenei, ypač jaunimui.
Lietuvos ir Rusijos santykius gerina kylanti ekonominio bendradarbiavimo kreivė. Bet komplikuoja puolamoji ginkluotė ir atominiai planai Karaliaučiuje bei Astrave, nepripažintas okupacijos faktas ir galios politikos projektai Eurazijoje. Mūsų išeitis – atsieti energetiką ir ekonomiką nuo destruktyvios politikos. O tokie praktiniai darbai leidžia žengti ir prie vertybinių: tiek artėjančiame Lietuvos-Kaliningrado Tarybos posėdyje; tiek Tarpvyriausybinėje komisijoje; tiek NATO finansuojamame Lietuvos ir Rusijos projekte, skirtame mažinti „Galimų naftos išsiliejimų Baltijos jūroje neigiamas pasekmes“; tiek mano siūlyto Pasitikėjimo forumo veikloje, dėl kurios jau buvome sutarę aukščiausiu lygiu. Dėl Rusijos turime dar glaudžiau kalbėtis su Šiaurės šalimis. Ir siekti vieningos ES pozicijos už prodemokratišką, taigi ir prorusišką Rusijos raidą.
Apibendrinant, mūsų kaimynystės instrukcijos yra paprastos: išsaugokime padorumą, neperženkime sveikos konkurencijos ribų ir reikalaukime to paties iš kaimynų.
2. Sumanumas regione
O regioninėje politikoje esminis Lietuvos bruožas turi būti sumanumas. Visų pirma jį sieju su atgimusia Šiaurės kryptimi. Baltoskandija, apimanti 5 Skandinavijos ir 3 Baltijos šalis, yra puiki erdvė Lietuvos politinei ir ekonominei raidai. Šiemet koordinuojame Šiaurės-Baltijos aštuntuko veiklą, vykdome daugybę dvišalių ir daugiašalių projektų. Su regiono šalimis planuojame aukščiausio lygio susitikimus ir konsultacijas. Tikslas aiškus: praktiniais darbais spartinti regiono suartėjimą.
Regioninis sumanumas reiškia ir gebėjimą lanksčiai suderinti naujus bendradarbiavimo formatus. Akcentuočiau Šiaurės-Baltijos aštuntuko konsultacijas su Didžiąja Britanija ir JAV. Lietuvai gyvybiškai svarbu, kad šis „šiaurinis lankas“ vieningai pasitiktų amžiaus iššūkius ir taptų nedaloma saugumo bendruomene. Šiandieninis Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus atvykimas į Lietuvą – tai paskata ir įrodymas, kad esame teisingame kelyje. Pastaruoju metu šį šiaurės lanką vis dažniau papildo ir Vokietija. Su ja pagrindinė mūsų sąsaja kol kas yra ekonomika ir klausimai Europos Sąjungos virtuvėje. Bet ilgainiui matome glaudesnių konsultacijų potencialą ir kitomis temomis, tokiomis kaip ES kaimynystė.
Turime būti atviri ir kitiems regioniniams formatams. Numatome aktyvią veiklą Baltijos ministrų taryboje, Baltijos jūros valstybių taryboje, artimiausiu metu planuojame susitikimus su Beniliukso valstybėmis bei Vyšegrado šalimis.
Bene svarbiausia regioninio sumanumo instrukcija yra harmonizuoti mūsų suaktyvintą Šiaurės politiką su strateginiais ryšiais Vidurio Europoje ir parama Rytų Europos eurointegracijai. Atsisukdami į sektino ekonomikos modelio ir socialinės atsakomybės skandinavų šalis, mes nebandome keisti Lietuvos tapatybės ir negalime nutolti nuo kitų ilgamečių mūsų draugų.
Strateginis Lietuvos tikslas – telkti demokratinių valstybių žiedą Rytų Europoje – išlieka nepakitęs. Mes stipriai prisidedame, kad Rytų partnerystės programos šalys, ypač Moldova, Gruzija, Ukraina, neišklystų iš teisingų reformų kelio. O darbams tęsti kitąmet Vilniuje numatome Rytų partnerystės Viršūnių susitikimą. Kad jis būtų našus, ypač pravartu išnaudoti Šiaurės šalių paramą. Ir mes turime konkrečių planų, kaip ją sustiprinti. Taip pat numatome JAV-Šiaurės ir Baltijos šalių ekspertinį susitikimą Baltarusijos tema. Šie pavyzdžiai rodo, kad dvi regioninės – Šiaurės ir Rytų – aktyvumo kryptys nesikerta, o papildo, sustiprina viena kitą.
Paskutinis ir ypač sektinas regioninio sumanumo pavyzdys yra Lietuvos pirmininkavimas didžiausiai pasaulyje regioninei organizacijai ESBO. Jo metu telkėme pasaulio dėmesį į mums rūpimus dalykus – demokratiją, energetinį saugumą ir regioninius konfliktus. Vilniuje surengėme didžiausią politinį renginį savo istorijoje – ESBO Ministrų tarybos susitikimą.
Lietuvos politinių ryšių geografiją praplėtėme į tolesnius Viduržemio jūros ir Azijos regionus. Mūsų pirmininkavimo rezultatus tiek tarptautiniai partneriai, tiek Seimas savo rezoliucijoje pripažino „kaip visos valstybės ir šalies diplomatinės tarnybos sėkmę toliau įtvirtinant Lietuvą kaip patikimą, aktyvią ir atsakingą tarptautinės bendrijos narę“.
3.Pusiausvyra Europoje
Subalansuota Lietuvos laikysena reikalinga ir Europos politikoje. Ypač žinant, kad kitąmet pirmininkausime Europos Sąjungos Tarybai. Galėčiau vardinti begalę pasirengimo darbų. Pradedant parengtu tarpinstitucinės veiklos planu, darbotvarkės formavimu, biudžeto, personalo, logistikos sprendimais, baigiant komunikacija ir politinių prioritetų apsibrėžimu. Klausimų daug, ir šiai temai skyrėme atskirą suvažiavimo dieną. Dabar tik priminsiu: pirmininkavimas – tai istorinis šansas prisistatyti pasauliui ir praplėsti Lietuvos akiratį. Proga patiems diskutuoti ir aktyviai prisidėti modeliuojant Europos Sąjungos ateitį.
Šiandien Sąjunga yra akistatoje su ekonominiais, monetariniais, valdymo, pasitikėjimo, solidarumo iššūkiais. Už jų glūdi fundamentali dilema: Europos integracija versus valstybių suverenitetas. Klausimas: kaip ją spręsti Lietuvai? Pradėkime nuo fakto, kad mūsų politinė bendruomenė yra ir bus tik Lietuva. O vienintelė logiška erdvė Lietuvos raidai yra klestinti, tradicijai ir demokratijai ištikima Europa. Šiandien jai trūksta vienybės. Bet tie, kas tikisi solidarumo dengiant skolas, turi atminti, kad solidarumo reikia ir formuojant atsakingą fiskalinę politiką.
Lietuva šiuo klausimu yra nuosekli ir savo pavyzdžiu rodo, kad ūkio augimui reikia biudžetinės drausmės. Būtent dėl to pritarėme Fiskalinės drausmės paktui. Bet jo gali neužtekti. Nors Lietuva šią kadenciją yra žymiai geriau pasirengusi žemyno recesijai, nuosmukis žinomose eurozonos šalyse gali atsiliepti Lietuvos eksportui, taigi ir vartojimui, taigi ir kiekvieno piliečio piniginei. Tad nenuostabu, kad perbraižant Europos geometriją, vis garsiau siūloma kurti bankų, fiskalinę ar dar glaudesnę politinę sąjungą. Mums šiuo atveju reikia gerai žinoti, kas naudinga Lietuvai ir kas yra mūsų artimiausi sąjungininkai. Mano siūlymas Lietuvai – laikytis pusiausvyros. Išlaikyti valstybinį, tautinį, kultūrinį savarankiškumą. Bet remti integraciją ekonomikoje, energetikoje ir siekti vienodų išorinės politikos standartų Rytų Europos atžvilgiu. Be to, greitiems sprendimams reikia maksimaliai išnaudoti jau galiojančias Sąjungos sutartis, neskubant jų perrašyti. Pavyzdžiui, mokesčių politika ir toliau turi būti Lietuvos nacionalinio apsisprendimo dalykas.
Kalbant apie sąjungininkus, džiugu, kad daugeliu klausimų sutariame su Šiaurės lanko šalimis. Sustiprinome dvišalį dialogą ir su Vokietija, su kuria, beje, planuojame ir Baltijos šalių susitikimą. Galima prabilti apie tam tikras Europos Sąjungos šiaurinės koalicijos apraiškas. Politinis jų vardiklis yra atsakomybė, o geografija apima istorinę Hanzos lygos erdvę. Tačiau mes nežadame šiame regione ištirpti ir neatsisakome šiandieninės sėkmingos ryšių plėtros su tokiomis šalimis kaip Prancūzija ar Italija. Optimali eurodilemų išeitis Lietuvai yra laikytis Šiaurės, bet neprarasti pusiausvyros.
4. Atsakomybė pasaulyje
O pasaulio mastu tiek mums, tiek visai Europai būtina saugoti ypatingus strateginius ryšius su JAV. Šiandien spekuliuojama, kad tarptautinė sistema tampa daugiapolė. Kad supervalstybė silpsta, o naujos galios Rytuose artina Vakarų dekadansą. Tačiau praleidžiamas faktas, kad visais esminiais kietosios ir minkštosios galios parametrais Amerika yra ir ilgą laiką bus nepavejama supervalstybė. Jos užsienio politika stabilizuoja tarptautinį sugyvenimą ir remia demokratiją visuose pasaulio regionuose. Bet suprantu Amerikos poziciją, kad ji negali ir neprivalo viena pati už visus atremti globalių grėsmių. Būtų neteisinga toliau reikalauti, kad JAV dengtų visus Europos saugumo kaštus. Atsakomybės pasaulyje turi imtis kiekvienas, įskaitant ir mus. Čikagoje iškovotos naujos NATO saugumo garantijos yra įrodymas, kad ilgametis diplomatinis solidarumas ir savalaikis aktyvumas tokiuose įtampos taškuose kaip Afganistanas, Irakas ar Balkanai didina Lietuvos saugumą.
Žvelgiant į ateitį, pagrindinė geopolitinė Lietuvos saugumo sąlyga lieka demokratinio žiedo Rytų Europoje įtvirtinimas per Europos Sąjungos ir NATO paramą bei atvirų durų politiką. Lietuvos geopolitinį potencialą labiausiai stiprina Šiaurės-Baltijos santalka ir tokie formatai kaip regioninės saugumo konsultacijos su JAV ir Didžiąja Britanija. Toliau palaikykime NATO pajėgumų nedubliuojančią Europos saugumo ir gynybos politiką. Bei sumaniai tobulinkime vystomojo bendradarbiavimo programą pagal mūsų pačių šiemet atnaujintus teisinius pamatus. Programos potencialą rodo pastarieji metai, kai Gore ribotais ištekliais pritraukėme žymią japonų ir JAV paramą mūsų projektams. Tolesnis tikslas – per metus perleisti atsakomybę už saugumą vietos valdžiai ir koncentruotis į socialinei šalies raidai reikiamą pagalbą.
Žinoma, atsakomybė pasaulyje prasideda nuo atsakomybės savo piliečiams ir kaimynams. Bet geografija nėra vienintelis artumo kriterijus. Lotynų Amerika, Azija, Afrika ir Okeanija – tai erdvės, kuriose mūsų nebuvo. Kinija, Japonija, P. Korėja, Indija, Brazilija, Persų įlankos ir kitos šalys – tai nauji partneriai, kuriems šiandien padedame atrasti Lietuvą. Nauda grįžta investicijomis, turizmo plėtra, ekonomikos ryšiais, politine parama daugiašaliuose formatuose.
Be abejonės, pagrindinis jų yra Jungtinės Tautos. Būtent šioje daugiašalėje arenoje kuriamos ir perkuriamos sisteminės tarptautinio sambūvio taisyklės. Ir Lietuva negali likti šio proceso užribyje. Kovoje už taiką, demokratiją, tvarų augimą, lygiateisiškumą, pagarbą žmogui negalime būti neutralūs. Be šių vertybių šiandien nebūtų ir pačios Lietuvos. Arba ji taptų svetimų politinių mainų objektu. Šiemet garbingai pasirodėme Generalinės Asamblėjos pirmininko rinkimuose. Toliau rengsimės kitų metų rinkimams į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą. Šiam ir kitiems numatomiems darbams reikės visų mūsų išmonės, atkaklumo ir koncentracijos.
***
Išmonės, atkaklumo ir koncentracijos. Būtent to Jums ir linkiu šiais diplomatijos metais. Nes be Jūsų indėlio, ilgos kalbos apie valstybės kūno ir sąmonės reikmes neteks prasmės. Lietuvai reikia proto, stuburo, stiprių nervų – būkite jais ir rodykite pavyzdį kitiems. Dėl to tvirtai remiu įsibėgėjančią diplomatijos personalo reformą. Proporcingas vertinimas už darbo rezultatus, skaidri rotacija, švari reputacija, laiko sąnaudas karpanti interneto komunikacijų plėtra. Tikiuosi, šiai politinei linijai pritariate. Tikiu, jos nebus atsisakyta ir ateityje.
Žinau, kad dirbdami kartu, užtikrinsime teigiamą balansą ne tik Šiaurės ir Vidurio-Rytų Europoje, bet ir Lietuvos energetikoje, ekonomikoje, žmonių piniginėse ir nuotaikose. Tai esminis doros kaimynystės, sumanumo regione, pusiausvyros Europoje ir atsakomybės pasaulyje tikslas.
Metinis pranešimas diplomatinių atstovybių vadovų suvažiavime / 2012 07 18