Programos „Atnaujinkime miestą – atnaujinkime būstą“ koordinatorius K. Nėnius teigė, kad Vilniaus miesto savivaldybė nėra nusistačiusi ribos, kiek daugiabučių rengiasi atnaujinti, tačiau Vilniuje jau surinkta kelios dešimtys paraiškų, kurios bus analizuojamos, rengiami projektai. Paprastai įgyvendinant investicinius projektus, viskas būna atvirkščiai - pirmiausiai atliekama analizė, energetinis auditas, parengiamas projektas, tik po to pildoma paraiška paramai gauti. Jei iki šiol to nebuvo padaryta, įdomu, kuo remiantis ir kieno vardu užpildytos paraiškos? Ir apskritai, kokia šio projekto rengėjų kompetencija?
Vilniaus miesto savivaldybės įsteigta viešoji įstaiga „Atnaujinkime miestą“ ketina skolintis, o „Vilniaus šilumos tinklai“ garantuos savo turtu, t.y. visų mūsų Vilniaus miestiečių turtu. Jei skolinsis, vadinasi mokės palūkanas. „Atnaujinkime miestą“ mokės atlyginimus darbuotojams, patirs ir kitas išlaidas, o jos tikrai bus įskaičiuotos į renovacijos kainą. Butų savininkai privalės mokėti ir namo bendrijai ar administratoriui už administravimo paslaugas. Jeigu viską sudėtume, butų savininkai bus priversti sumokėti visą paskolą, tik žymiai brangesnę, nei skolinantis tiesiogiai iš banko.
Kadangi programos apimtis nežinoma, neaišku ir kiek lėšų reiks jai įgyvendinti. Vilniaus šilumos tinklų turtas jau išnuomotas „Vilniaus energijai“ arba tiksliau „Dalkiai“, šio turto neįmanoma išskaidyti dalimis, dėl šios priežasties jis nėra tinkamas užstatas, todėl bankai šioje programoje greičiausiai nedalyvaus. Paprasta ekonominė logika sako, kad vienintelis būdas VšĮ „Atnaujinkime miestą“ gauti paskolą – skolintis iš turto nuomininko, t.y. „Vilniaus energijos“/Dalkios. Jei nepakaks turimo turto už paraiškas laiduoti ar Vilniaus šilumos tinklai bus perleisti šilumos tiekėjui?
Pagal siūlomą modelį butų savininkai pagal išankstinį įsipareigojimą turėtų mokėti už šilumą fiksuotą ir ne mažesnę, nei dabar moka, sumą 10-15 metų. Tiesa, visai neaišku, kaip toks įsipareigojimas bus įformintas, nes visus namo atnaujinimo darbus privalės administruoti namo administratorius arba bendrija. Koks bus jų tarpusavio santykis ir VšĮ „Atnaujinkime miestą“ vaidmuo taip ir liko neaišku.
Teigiama, kad renovacijai atlikti reikalingi rangos darbai bus perkami viešųjų pirkimų konkurso būdu. O jei rangos darbų pirkimo konkursą laimės ne šilumos tiekėjas? Tuomet konkursą laimėjusi įmonė skolinsis papildomai ir butų savininkai už renovaciją bus priversti mokėti antrą kartą? O gal Vilniaus miesto savivaldybė garantuos, kad rangos darbų viešųjų pirkimų konkursą laimės šilumos tiekėjas?
Ir čia labai svarbus dar vienas aspektas. Seime sudaryta darbo grupė, kuriai vadovauja Birutė Vėsaitė, ir kurioje aktyviai dalyvauja Vilniaus savivaldybės atstovai, parengė Nacionalinę Energinio efektyvumo programą. Vienas iš pagrindinių programos tikslų yra užtikrinti, kad įgyvendinus šilumos taupymo priemones ir sumažėjus vartojimui, tai neturėtų įtakos šilumos tiekėjo finansiniams rodikliams. Jei siūloma programa bus patvirtinta, už šilumą mažiau nemokėsime ir po renovacijos. Taip, taip teisingai perskaitėte, kad vienas iš nacionalinių Energetinio efektyvumo programos tikslų, kad sumažėjus vartojimui tai neturėtų įtakos šilumos tiekėjo finansiniams rodikliams. Tai iš kur tada atsiras sutaupymai?
Vis dėlto K. Nėnius teigia, jog esminis tikslas - kad visi vilniečiai mažiau mokėtų už šilumos suvartojimą ir gyventų komfortabiliai. Įdomu ar į komfortabilumo sąvoką įeina ir sąskaita už šilumą? Peršasi išvada, kad šiam tikslui pasiekti tiesiog pasirinkta netinkama priemonė. Vilniaus savivaldybei turėtų būti žinoma, kad nemažai daugiabučių namų butų savininkų nuosavomis lėšomis renovavo šiluminius mazgus. Turėdami galimybę patys valdyti daugiabučio namo šilumos mazgą, jie vien dėl to sutaupo apie 20% šiluminės energijos. Tad šiuo požiūriu išties tenka sutikti su K. Nėnium - tokiems projektams biurokratinės kliūtys yra milžiniškos. Pagrindinė jų - tai įstatymo reikalavimas šilumos sistemos renovaciją suderinti su šilumos tiekėju.
Žymiai greičiau ir mažesnėmis sąnaudomis galima kontroliuoti vartojimą ir tuo pačiu mokėti mažiau už šilumą, investavus į informacinėmis technologijomis pagrįstas šilumos punktų valdymo sistemas. Tik viena problema – tokių sistemų niekaip nenori įsileisti šilumos tiekėjas ir įdomu kodėl?
Turėtume sutikti su K. Nėnium, kad jei Energetikos ministerija panaikintų nuostatą, reikalaujančią suderinti su šilumos tiekėju šiluminės sistemos renovavimą, tai būtų puiki paskata miesto gyventojams investuoti į pastatų atnaujinimą. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybė nesiima inicijuoti šių teisės aktų pakeitimų.
Ir pabaigai šiek tiek apie ekonominę logiką. Privati įmonė savo prigimtimi yra pelno siekiantis ūkio subjektas, tad ji visada bus suinteresuota didinti tiek kainą, tiek pardavimų apimtis. Renovacija yra investicija į vartojimo mažinimą, tad kaip gali šilumos tiekėjas pats siekti parduoti mažiau šilumos ir gauti mažiau pajamų? Vilniaus savivaldybės vaidmuo yra subalansuoti interesus – sudaryti miestiečiams sąlygas kontroliuoti vartojimą, bet iki šiol tas nėra padaryta ir kyla nepatogus klausimas, tai kam vis dėlto tai naudinga?