Prieš imdamasis mokyti Prezidentę, Viktoras praktikavosi Briuselyje.
Nesėkmingos Viktoro pamokos Europarlamente
Šio darbo Viktoras griebėsi ne iš gero gyvenimo. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra kreipėsi į Europarlamentą, kad šis atimtų Viktorui kaip europarlamentarui teisinę neliečiamybę, nes jis yra įtariamas padaręs kai kurias kriminalines veikas. Čia ir prasidėjo Viktoro pamokos Europarlamentui. Pamokų esmė tokia: aš nekaltas, kalta Lietuva. Įprasta, kad kuom nors (dažniausiai korupcija) įtariami politikai sako esą nekalti, nes kalti kiti. Bet Viktoras žengia toliau. Be visų kitų jis kaltina ir Lietuvos valstybę. Galime pastebėti, kad net Henytė (Henrikas Daktaras) valstybės nekaltina.
Viktoras sakė, kad prieš jį Lietuvoje „vyksta politinis puolimas“, kad jis yra „to puolimo auka“, „koordinuotos valstybės atakos auka“.
Viktoras Europarlamente kalbėjo, esą yra „daugybė faktų“, įrodančių, kad jis persekiojamas dėl to, jog yra tautinių mažumų atstovas (rusas). Viktoras teigė, jog Rusija esą jam suteikusi „politinio persekiojimo aukos statusą“.
Galime prisiminti, kad bėgdamas nuo teisėtvarkos Viktoras buvo išvykęs į Maskvą, kur jis, kaip skelbė žiniasklaida, juodino (dergė) Lietuvą. Ir tada Rusija, ko gero, jam tokį statusą suteikė. Tos pačios metodikos Viktoras griebėsi ir Briuselyje: esą Lietuvoje nėra demokratijos, su juo norima susidoroti.
Buvo net susuktas specialiai europarlamentarui skirtas filmukas. Filmukas buvo apie tai, kaip geram Viktorui Lietuvoje blogai.
Bet filmukas ir kiti pamokymai europarlamentarams nepadarė gilesnio įspūdžio. Jie didele balsų persvara anuliavo Viktoro teisinę neliečiamybę. Nuskriaustajam beliko konstatuoti, kad su juo buvo pasielgta „kaip Stalino laikais“.
Neradęs demokratijos Briuselyje, Viktoras pradėjo skleisti „demokratijos“ idėjas pačioje Lietuvoje. Čia jis savo mokymo auka pasirinko šalies prezidentę. Jis pradėjo rašyti jai atvirus laiškus. Prezidentė Viktorui kol kas neatsakė.
Viktoras: ar prezidentė galėtų man patarti?
Taip kultūringai pradėjo Viktoras pirmąją pamoką. Bet mokytojas greit savo mokinę paėmė „ant trumpo“. Jis tarė prezidentei: „Užbaikite pagaliau šį spektaklį, kuris vadinamas Darbo partijos byla ir „juodąja buhalterija“. Galima suprasti, kad prezidentė šį spektaklį pradėjo, jį režisuoja ir tik nuo jos priklauso spektaklio hepiendas (laiminga pabaiga). Kad ir kaip ten būtų, Viktoras reikalauja prezidentės nutraukti baudžiamąją bylą, tai yra reikalauja, kad prezidentė peržengtų savo kompetencijos ribas ir sulaužytų priesaiką.
Trumpai ir aiškiai nurodęs, ką Jos Ekscelencijai reikia padaryti, Viktoras nuosekliai išdėsto, kas Lietuvoje dirba prieš jį ir jo partiją. O dirba visi, kas tik netingi. Pirmiausia Viktoras pažymi, kad byla prieš jį ir jo partiją buvo sufabrikuota pagal paties Valdo Adamkaus „bei finansinių ir monopolinių grupuočių užsakymą“.
Į juodą darbą įsijungė visos Lietuvos juodosios jėgos, – ne vien prokuratūra pasidarbavo tam, kad sužlugdytų DP: dirbo ir Valstybės saugumo departamentas, ir Valstybinė mokesčių inspekcija, ir Finansinių tyrimų nusikaltimų tarnyba, ir Vyriausybės nariai. Prie šių akcijų viešais pasisakymais, o gal ir kitokiais veiksmais, prisidėjo Konstitucinio Teismo pirmininkas ir Lietuvos teisėjų asociacijos pirmininkas. Pagaliau Viktorą ir jo partiją žlugdė visokie „ekspertai, komentatoriai, politologai ir parsidavėliai“. Pastaruosius Viktoras įvardina vienu žodžiu – „aviganiai“.
Dar Viktoras pamini buvusias Darbo partijos darbuotojas – kasininkę ir buhalterę. Jos, anot Viktoro, abi buvo prokuratūros (gal ir VSD) agentės ir padėjo prokurorams klastoti įvairius dokumentus, kuriuos Viktoras vadina „tualetiniais popieriukais“. Tų popieriukų agentės priklastojo su pareigūnais už 24 milijonus litų. Ir štai dabar Viktoras, jo pavaduotojas, Darbo partija sėdi teisme kaltinamųjų suole. Žiauru.
Viktoras yra tikras, kad Prezidentė gerai žinojo, kas ką rezga prieš jį ir DP. Bet iki šiol Prezidentė galėjo sakyti nieko nežinanti. Dabar, po atvirų Viktoro laiškų, Prezidentė yra pastatyta prieš faktus. Ji, pastebi Viktoras, nebegalėsianti pasiteisinti tautai, kad patarėjai jos nesupažindino su DP skriaudikais. Bet Viktoras nėra tikras, ar Prezidentė ką nors sugebės padaryti gero.
Viktoras piešia prezidentės moralinį portretą
Piešdamas šį portretą, Viktoras nenuklysta į smulkmenas. Jis keliais drąsiais potėpiais išryškina tuos Prezidentės politinio profilio bruožus, kurie yra reikšmingi, gelbstint ar negelbstint demokratiją (Viktorą, jo pavaduotoją ir jo partiją) Lietuvoje.
Pirmu brūkštelėjimu Viktoras parodo, kad prezidentė yra „puiki finansų specialistė“, kitaip sakant, gera buhalterė, bet tik tiek. Daugiau nieko nei teigiamo, nei prezidentiško Viktoras jos asmenyje neranda. Viktoro žodžiais, Jos Ekscelencijai „nepakanka drąsos ar sąžinės užbaigti šią niekšybę“, t. y. bylą prieš Viktorą. Jei jai trūksta drąsos – tai ji yra bailė, jei jai trūksta sąžinės – tai Jos Ekscelencija yra nesąžininga. Be to, kaip pastebi Viktoras, Prezidentė yra neveiksni, nes ji nenutraukia tos nelemtos bylos.
Bet tai dar ne visa prezidentės charakteristika. Prezidentė, ko gero, pasiduoda pašalinių įtakai, pirmiausia, matyt (o gal ir ne pirmiausia), „Tėtušio“. Pastarasis, anot Viktoro, „beveik nakvoja prezidentūroje“. Taigi Viktoro tapomame portrete Prezidentė yra baikšti, ne itin sąžininga, neveiksni, galimas daiktas, „Tėtušio“ veikiama asmenybė. Bet čia dar ne viskas.
Viktoras Prezidentei meta nedviprasmišką užuominą: „Leiskite Jums priminti (...) „Mažeikių naftos“, „Lietuvos dujų“, „Elektros skirstomųjų tinklų“ nuostolingą privatizavimą ar 70 mln. litų PVM grąžinimą. Kai kuriais atvejais Jūs buvote finansų ministre (...). Nenoriu nieko erzinti ar įžeidinėti“.
Taigi Viktoras nenori Jos Ekscelencijos „erzinti ar įžeidinėti“, tačiau nori pasakyti, kad ir ji, ko gero, esanti ne šventa, bent jau ne šventesnė už Viktorą. Jeigu Jos Ekscelencija taiko Viktorui blogus standartus, tai tegul prisitaiko tuos standartus ir sau. Viktoras sako, jog „dvigubų standartų taikymas demokratinėje valstybėje yra nepriimtinas“. (Šioje Viktoro užuominoje galima pastebėti tam tikrą prieštaravimą: Prezidentei, skirtingai negu Viktorui, niekada nebuvo pareikšti jokie įtarimai, kaltinimai, ji niekada nesėdėjo kaltinamųjų suole).
Nusivylęs Briuseliu, situacija Lietuvoje bei Prezidente, pastebėjęs, kad teisingumo ir demokratijos požiūriu Lietuvoje situacija blogesnė negu Baltarusijoje ar Ukrainoje, Viktoras nenusivilia savim, jis nekapituliuoja, neemigruoja. Jis kovoja.
Viktoras: mano biografija švaresnė nei visų tų teisingumo ieškotojų
Viktoras nuosekliai atskleidžia savo asmenybės iškilumą (didingumą). Pirmiausia, jis gimęs ne Žemaitijoje ar Aukštaitijoje, o Šiaurėje. Kaip rašė vienas rusų poetas, „gal kad šiaurėj gimiau aš ant vėjo / pasipasakot noras užėjo“. Ir Viktoras pasakoja.
Viktoras sako, kad šiais visuotinio nesąžiningumo laikais jis asmeniškai niekada nėra vogęs, suprantama, nėra ėmęs ar davęs kyšių, suprantama, visada mokėjęs visus mokesčius. Jis nieko nėra padaręs blogo, bet gero padaręs daug. Jis užsiiminėjo labdara, vystė skaidrų verslą, mokėjo darbuotojams atlyginimus, kūrė darbo vietas. Už gerus darbus jam net ordino niekas nedavė. Priešingai, už gerą jam teko kentėti.
Kažkas Viktorui į balkoną įmetęs granatą. O vieną kartą policija sulaužiusi jam keturis šonkaulius. Jį naktį bandę pagrobti saugumiečiai. Jam buvo uždėti antrankiai. Jis buvo uždarytas į areštinę. Jam buvo uždrausta susitikinėti su rinkėjais. Prieš jį buvo organizuojamos valstybinio masto atakos. „Tačiau manęs visa tai nepalauš, – sako Viktoras“.– Mane galima tik užgrūdinti“.
Jis sako: „Aš nebijau nieko, nes esu nekaltas“. Arba sako: „Kai nieko nepavogei, tai kovoti lengva“ (čia jis kalba apie save).Viktoras sako skriaudėjams: „Prisiminkite visiems laikams (...) jokios klastos su manimi nepraeis“.
Viktoras neatsisako ne tik savo kovos, bet ir savo kovos metodų. Jei prezidentė neužbaigs spektaklio, jis juodins Lietuvą. Viktoras sako parengsiąs specialius stendus, kaip jis neteisingai yra kaltinamas, ir tuos stendus pastatysiąs prie ambasadų, prie Europarlamento, prie Europos teismo, prie Europos Komisijos ir kitur. Lietuva gaus, ko ji nusipelno. Viktoras sako: „Lietuvos vardas dar skambės Europoje – ir labai garsiai“. Lietuvai bus žiauriai gėda. Vargu ar Viktoras tikisi ką nors laimėti. Europarlamente jis jau juodino Lietuvą, bet pralaimėjo. Kodėl nepabandyti dar kartą ar bent nepagąsdinti?
Pedagogui ir šiaip smalsiam piliečiui gali kilti klausimas, kokia čia pedagogika, kai mokytojas akivaizdžiai žemina mokinę, nekukliai deklaruoja savo pranašumus, nepagarbiai atsiliepia apie valstybę, šalyje neranda nieko šviesaus, išskyrus save. Kur čia pakastas šuva? O šuva pakastas negiliai ar net visai nepakastas.
Viktoro laiškai skirti ne Prezidentei ir netgi ne smalsiam piliečiui. Prezidentė čia pasirinkta tik kaip literatūrinė priemonė didesniam efektui sukurti. Tik pagalvokite,– Viktoras nebijo ne tik Kubiliaus, ne tik Konstitucinio ir kitų teismų, ne tik VSD, STT, FNTT ir t. t. Viktoras duoda pylos pačiai Prezidentei! Pagaliau Lietuvoje atsirado drąsus žmogus.
Šios pamokos artėjančių rinkimų proga skirtos patikliam rinkėjui. Na ir kas, kad rinkėjas šiek tiek klaidinamas, na ir kas, kad rinkėjas šiek tiek nuteikinėjamas (kurstomas) prieš savo valstybę, na ir kas, kad valstybei daroma šiokia tokia žala.
Viktoras žvelgia į Lietuvą labai elementariai – kaip į agurkų lysvę: agurkai rudenį išrinks jį Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovu.