R.Sadauskas-Kvietkevičius. Ar vietinių „kunigaikštukų” įsigalėjimas nekelia grėsmės Mindaugo suvienytos valstybės projektui?

Jei kada emigruosiu iš šitos šalies, tai tikrai ne dėl to, kad pasigesčiau čia teisybės ar galimybių užsidirbti, bet tik dėl pobjaurio klimato. Per visus šiuos metus tik šią savaitę buvo tokie orai, kuriems nedvejodamas galiu spausti „patinka”. Kitu metu – tik galima pakęsti.

Fantastiškas šilumos ir trumpalaikio lietaus derinys, padoriai sušilęs vanduo meldais kvepiančiame Snaigyno ežere, byrančios nuo kotelių pernokę žemuogės girios laukymėse ir tiesiog ore tvyrantis jausmas, kad gyvenu geriausiame iš galimų pasaulių, lydi jau visą savaitę. Gal todėl, kad ir gimęs esu būtent tokiu metų laiku, kaip, beje, ir Lietuvos valstybė. Nepriskirčiau savęs tai patriotų rūšiai, kurie romantizuoja Karaliaus Mindaugo laikus, iš vienos ikikrikščioniškų laikų šukės priskaldo visą civilizaciją ir dalyvauja aukojimuose seniesiems dievams, kurių buvimu patys netiki. Kitu kraštutinumu pavadinčiau ne Mindaugo karūnavimo, o jo nukirsdinimo dieną švenčiančius kairiuosius anarchistus, kuriuos jau nuo paties Valstybės dienos pavadinimo ištinka alerginė sloga.

Žiaurus net ir savo giminaičiams bei klastingas pirmasis Lietuvos valdovas, savo atsimetimu nuo Krikšto pasmerkęs ką tik suvienytą valstybę politinei bei kultūrinei atskirčiai ir alinantiems karams su visa Vakarų Europa, panašesnis ne tiek į minkštus nūdienos Lietuvos lyderius, kiek į LDK paveldą taip pat po truputį besisavinančios Baltarusijos diktatorių. Vadintis broliams ir brolėnams galvas kapojusio karaliaus tradicijos paveldėtoju Aliaksandras Lukašenka išties vertesnis, bet pagal pastangas bloginti santykius su kaimynais, nuo jo neatsilikti stengiasi ir mūsų politikai.

Antai lenkai jau neslėpdami teigia laukiantys, kada Lietuvoje po Seimo rinkimų ateis kita dauguma, „perkrausianti” mūsų šalių santykius. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė čia jau nieko negalės nuveikti. Ir ne todėl, kad pats premjeras tų geresnių santykių nenorėtų ar būtų kažin kokiu nacionalistu. Veikiau atvirkščiai, kelių raidžių dokumentuose arba dvikalbių gatvių lentelių problematika premjerui, sutelkusiam dėmesį į makroekonominius rodiklius ir iš Angelos Merkel šypsenos buriančiam apie eurozonos ateitį, yra tik neskaudžiai durianti rakštis minkštoje vietoje. Bet pabandyk ją ištraukti – iškart nesavu balsu ims rėkti pusė partijos elektorato. O prieš rinkimus juos trolinti nesveika, dar ims ir nueis pas tautininkus ar kokį ten Lietuvos sąrašą.

Lenkų viltys, kad kitas Lietuvos Seimas jiems bus draugiškesnis, tikėtina, turėtų išsipildyti jau vien todėl, kad lietuvių-lenkų santykių problemas nuolat aštrinantys tautininkų lyderiai į jį negalės patekti Tėvynės Sąjungos sąraše. O atskirai... Na, pamenate, kiek jie gavo balsų 2000 ir 2004 m.? Didesnės sėkmės sociologai nežada ir dabar, bet kuo toliau į dešinę, tuo mažiau tikinčių sociologijos mokslu, kaip, beje, ir kitais mokslais, pradedant medicina bei baigiant astronomija. Todėl lenkams ne taip svarbu, ar laimės dabartinės valdančiosios koalicijos partijos, ar opozicija. Kalbėtis su Lietuva bus lengviau.

Karaliaus Mindaugo sugalvotas vieningos Lietuvos valstybės projektas vos nežlugo dėl neseniai suvienytų vietinių kunigaikštukų pasipriešinimo. Pasakysite, kam aš čia tai primenu, laikai juk ne tie, o Europos vietos savivaldos chartija išvis suteikia vietos bendruomenėms dar daugiau galių tvarkyti reikalus savarankiškai, negu tai sureguliuota mūsų šalyje. Būtent, bendruomenėms, o ne vietiniams kunigaikštukams.

Būdamos nacionaliniais dariniais ir visas jėgas atiduodamos bendrųjų šalies reikalų tvarkymui, šiandieninės valdančiosios koalicijos partijos nesismulkina dairytis, kas vyksta savivaldoje. Jų skyriai rajonuose primena filatelistų ar žvejų-mėgėjų būrelius ir suaktyvėja tik prieš rinkimus pagal nuleistus iš Vilniaus įsakymus veikti. Kitu metu premjeras gali tapšnoti per petį ir žerti komplimentus Seime jį kasdien ėdančios partijos merui, o savo bendrapartiečius „neperspektyvioje” savivaldybėje palikti donkichotiškoms kovoms su administracinius resursus savo galiai stiprinti naudojančiais „kunigaikštukais”.

Net ir į politinius antausius išmokta nereaguoti. Jei velionio Algirdo Mykolo Brazausko premjeravimo laikais kažkuris meras būtų išdrįsęs „bausti” tuomet valdžiusios koalicijos Seimo narius, prisiteisdamas žalos atlyginimą už tai, kad anie, pavyzdžiui, išdrįso suabejoti vietinės rinkliavos teisėtumu, jo vadovaujama savivaldybė biudžetą galėtų formuoti iš pernykščių lapų, o ne valstybės dotacijų, ES fondų lėšos plauktų pro šalį... Druskininkiečiai dar pamena, kaip Ūkio ministru anuomet buvęs Viktoras Uspaskichas buvo pristabdęs europinių pinigėlių skyrimą Druskininkų vandens parko projektui kaip „neperspektyviam”. A.Kubilius šiuo požiūriu yra demonstratyviai etiškas – provincijos merų neskirsto į savus ir svetimus. Va, dėl Vilniaus su A.Zuoku tai dar galima susiremti. O kiti – pernelyg smulku. Tik iš tos smulkmės žmogus prie žmogaus, rajonas prie rajono ir susideda Lietuvos valstybė. Mindauginės epochos terminais šnekant, atsibus vieną rytą premjeras ir pamatys, kad jau visi jo laisvieji valstiečiai kažkieno baudžiauninkais tapo, o ištikimiausi draugai ant kuolų susmaigstyti.

Geriausias kriterijus, norint atskirti, kur matome gerai besitvarkančią vietos bendruomenę, o kur jos modelį imituojantį oligarchinį darinį, yra duomenys, kaip investicijos į infrastruktūrą įtakoja vietos gyventojų socialinę padėtį. Jeigu įmerkti šimtai milijonų, o socialiai remtinų gyventojų skaičius tik didėja, tai gal, „Hamleto” žodžiais tariant, „...kažkas negerai Danijos karalystėje”.