Reformos laimėjimų – jokių, o praradimų – begalė. Tiesa, ir buvęs sveikatos apsaugos ministras Algirdas Čaplikas, ir dabartinis – Raimondas Šukys mano, kad pertvarka pavyko puikiai, kad „sutaupė“ milijonus... Klausimas, tik kieno sąskaita? Bet kas gi jiems belieka – tik ginti savo idėją, net kai visiems akivaizdu, jog ji nepasiteisino.
„Pagerinta“ paslaugų kokybė ir prieinamumas
Vyriausybė savo programoje prieš ketverius metus įsipareigojo racionaliau valdyti ir finansuoti sveikatos sistemą, siekdama pagerinti paslaugų prieinamumą ir kokybę. Jau kad pagerino, tai pagerino... Žmonės regionuose miršta, nesulaukę greitosios pagalbos automobilio, moterys pakelėse pagimdo, vaistų trūksta, bet Vyriausybės galvoms tai atrodo normalu. Svarbiausia juk – sutaupytos lėšos. O viena kita nelaimė – ne bėda...
„Pagerintas“ sveikatos paslaugų prieinamumas nebent popieriuose, nes pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros sistemos įstaigų darbas stringa.
Pakliūti pas gydytoją poliklinikoje įmanoma tik užsirašius iš anksto, pavyzdžiui, prieš savaitę, tris... Jei pasiseka. Kartais gali tekti laukti ir mėnesį. Tiesa, per tiek laiko ir skaudama kūno dalis gali nukristi, bet argi tai kam svarbu? Kaip nėra svarbu ir tai, jog poliklinikose kiekvienas iš mūsų sugaišta bent po valandą, nes eilės prie kabinetų milžiniškos, nesvarbu, kad rankose laikome talonėlį su konkrečiu vizito laiku.
Matyt ministrui, poliklinikų steigėjams ir vadovams nėra svarbu ir tai, kad net su talonėliu rankose pacientai miršta prie gydytojų kabineto durų, kaip kad įvyko jau ne vienoje poliklinikoje. Na, o jei dar gyvas ir nori išsitirti greitai ir efektyviai – mokėk... Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, prieš porą metų Lietuvos gyventojai už sveikatos paslaugas per metus iš savo kišenės sumokėjo 1,7 mlrd. litų. Šių dienų kainomis šis skaičius, matyt, viršytų 2 mlrd. Paradoksas – 2000 metais visas PSDF biudžetas siekė 1,8 mlrd. litų. Tad ko verta visa sistema, jei ji akivaizdžiai neatitinka pacientų poreikių?
Dar liūdnesnė situacija su planinėmis operacijomis, čia jau prasideda žaidimas rusiškos ruletės principu – išgyvensi iki operacijos ar ne? Kitaip situacijos nepavadinsi, kai, pavyzdžiui, širdies vožtuvo keitimo reikia laukti ne vieną mėnesį. Tad kur tas paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimas? Taip ir liko popieriuje. Jautriau reaguoti į pacientų, įstaigų skundus SAM nepriverčia nei Seimo Sveikatos reikalų komiteto sprendimai, nei gausybė mano raginimų ir raštų, nei žiniasklaidos kritika.Visada tik formalus atsirašinėjimas ir savo pozicijos gynimas bet kokia kaina.
„Išgyvendinta“ biurokratija ir korupcija
Išgyvendintas nebent vienas dalykas – žmonių tikėjimas sveikatos apsauga. Biurokratija kaip buvo, taip ir liko, tad nieko keisto, kad, pavyzdžiui, šeimos gydytojai didžiąją dalį savo laiko, skirto pacientui priimti, sugaišta popieriams pildyti. Popierius tapo svarbesnis už žmogų. Tokia tad SAM politika, įkaitais pavertusi ir gydytojus, ir pacientus.
Korupcija sveikatos priežiūros įstaigose klesti kaip ir prieš ketverius metus, pučiasi ne dienomis, o valandomis. Pacientai prieš operacijas perka reikalingus vaistus ir priemones, kuriuos maloningai nurodo ligoninių personalas, taip pat be kalbų neoficialiai susimoka už viltį, kad jais bus geriau rūpinamasi. Korupcija ne tik neišnaikinta, ji akivaizdžiai bujoja pačiomis įvairiausiomis formomis.
Vyriausybė, savo programos 718 punkte prisižadėjusi išgyvendinti korupciją ir nelegalius mokėjimus sveikatos sistemoje bei pakeisti juos oficialiomis priemokomis už paslaugas ir dalį šių lėšų skirti medikų atlyginimams didinti, nepadarė nieko, kad šis pažadas būtų įvykdytas. Iš ligonių ir toliau reikalaujama susimokėti už tai, kas jiems ir taip priklauso.
Negana to, SAM finansuoja sveikatos priežiūros paslaugas net neturėdama paslaugų kaštų analizės. Didieji ministerijos „strategai“, paskendę balų ir koeficientų paieškose, bando visus įtikinti, kad 1 litas yra tas pats, kas 89 centai! Dar daugiau – kai kurioms įstaigoms atsiskaitymuose litą jie prilygina 70 centų! Būtent taip SAM finansuoja paslaugas. Tokią politiką galima vadinti tik genocidine, nes trūkstama lėšų dalis yra perkeliama ant pacientų pečių. Taip ir įsisuka uždaras ratas, kuomet visi yra nepatenkinti – ir paslaugų teikėjai, ir jų gavėjai. Džiaugiasi tik tie, esantys aukštai, ant pinigų maišo, kurį, reik manyt, metų gale paliks tuštutėlį.
„Ypatingas“ dėmesys vaikų sveikatai
Ypatingą dėmesį Vyriausybė pažadėjo skirti ir vaikų sveikatai. Rezultatai: privalomasis vaikų sveikatos patikrinimas prieš Rugsėjo 1–ąją tapo eiliniu popieriniu patikrinimu, kai pažyma išrašoma, nes taip reikia, o į patį vaiką vos bepažvelgiama, išsikviesti gydytoją namo, sergant vaikui, tapo keblu, nes net karščiuojantį vaiką reikia vesti į polikliniką ir ten laukti eilėje kartu su sveikais vaikais.
Tad apie kokį dėmesį vaikų sveikatai galime kalbėti, kai naujagimiai, sergantieji ir atėję pasitikrinti profilaktiškai vaikai verčiami kartu laukti bendrose eilėse? Ar normalu, kad gydytojas, išrašydamas pažymą, kad vaikas sveikas, prieš tai, reikia manyt, net neskiria jam visų profilaktinei sveikatos patikrai reikalingų tyrimų, o jau po kelių mėnesių specialistai vaiko organizme aptinka didžiausią auglį? Kai vaikai, sergantys retomis genetinėmis ligomis, pasmerkiami mirčiai, nes jų gydymas valstybės biudžetui kainuoja per brangiai? Tad kaip vaikai tikrinami prieš Rugsėjo 1–ąją, jei šeimos gydytojas nepastebi jau dvejus metus progresuojančios išsėtinės sklerozės paaugliui? Tokiu kolegų „darbu“ baisisi net visko matę specialistai.
Šie pavyzdžiai – gydytojų veiklos ribojimo kvotomis ir nemotyvuotais koeficientais rezultatas - aiškus sveikatos apsaugos reformos žlugimo įrodymas. Kas tai – aplaidumas, abejingumas ar laiko stoka? Ar išdrįstų sveikatos apsaugos ministras tvirtinti, kad sveikatos apsaugos sistema pati neserga?
SAM reorganizacijos veikiamos povandeninių srovių
Tai, kad SAM nusispjauti į įstatymus ir pacientų teises – akivaizdus faktas. Šios ministerijos darbo braižas – skubinti reorganizacijas, tenkinant suinteresuotų grupių interesus – kelia šiurpą. Neatsižvelgiama nei į įstatymus, nei į žmones. Eilinis to pavyzdys - Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie SAM reorganizacija, kai ji buvo prijungta (tiksliau – panaikinta) prie Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie SAM.
Po reorganizavimo veikianti įstaiga – Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba - vykdo asmenų licencijavimą sveikatos priežiūros veiklai ir kontroliuoja kaip tie asmenys laikosi teisės aktų, reglamentuojančių sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, reikalavimų. Abejotina, ar šios reorganizuotos įstaigos funkcijos gali būti suderinamos.
Įstatymų projektai Seime buvo pateikti po pusmečio 2012 m. birželio 5 d., nors reorganizacija įvyko dar 2012 m. sausio 1 d., t.y. visos Valstybinės medicininio audito inspekcijos teisės ir pareigos nuo šios dienos perėjo Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai, taip pat LRV priėmė dalį poįstatyminių aktų.
Poįstatyminiai teisės aktai gali būti priimami tik remiantis Seimo priimtais įstatymais. Jų paskirtis - sukonkretinti ir užtikrinti įstatymų nuostatų įgyvendinimą. Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsnio pakeitimo ir 79 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projektas Nr. XIP-3603 pateiktas Seime pažeidžiant teisės teorijoje suformuotą teisės aktų hierarchiją, nes dalis įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų buvo priimti anksčiau nei įstatymas. Tačiau ar tai rūpi reformos vykdytojams? Panašu, kad laikomasi principo – visos priemonės geros tikslui pasiekti, juolab, kad neparankūs žmonės atleisti, o reikalingi įtaisyti į jų vietas.
Buldozeriu per žmonių sveikatą
Pozityviai vertinti dabartinės sveikatos apsaugos sistemos neįmanoma, tai buldozerinė reforma, nes pirmiausia buvo atlikti politiniai, struktūriniai pakeitimai, o ne sisteminiai sprendimai. Nebuvo įvertintas nei žmonių sergamumas ar mirštamumas, nei pacientų srautai, nei sistemos kokybė, o klaidų vis daugėja. Niekaip nepriverčiu SAM sukurti klaidų ir nepageidaujamų įvykių prevencijos sistemą, kuri ženkliai pasitarnautų gydytojų teikiamų paslaugų kokybei. Susidaro įspūdis, kad specialiai viskas daroma atvirkščiai.
Esant tokiam sausam aritmetiniam požiūriui kenčia eiliniai Lietuvos piliečiai, diena iš dienos susiduriantys su bejausme sistema, ignoruojančia žmogiškumą ir besivadovaujančia tik skaičiais, jie praranda pasitikėjimą visa sistema ir joje dirbančiais žmonėmis. Reikia gi sugebėti per ketverius metus, liberalcentristams vadovaujant SAM, vieną gerbiamiausių, šimtmečius egzistuojančią, gydytojo profesiją taip diskredituoti, kad prarastas ne tik gydytojo autoritetas, bet ir įskaudinti ir paniekinti pacientai. Tad nieko nuostabaus, kad profesionaliai paruošti specialistai nenori dirbti tokioje stresų pilnoje sistemoje, kaip ir, beje, autoritetingi bei pripažinimą pelnę gydytojai, mieliau besirenkantys svečias šalis.
Be sisteminių sprendimų nieko nepakeisi, visos reformos tebus juodos katės ieškojimas tamsiam kambary. Tik sisteminiai sprendimai gali suderinti gerokai surūdijusį ir išklerusį sveikatos apsaugos sistemos mechanizmą. Itin jautriam sveikatos apsaugos sektoriui svarbūs klausimai turi būti ne tik nuodugniai išanalizuoti bei aptarti, bet ir pokyčiai diegiami taip, kad pacientai nepajustų jokių trikdžių. Tik jautriai ir atsakingai dirbant galima subalansuoti darnią visų grandžių veiklą ir grąžinti gerą medicinos darbuotojų vardą bei pagarbą pačiai svarbiausiai sveikatos sistemos daliai – žmogui.