Praėjusį savaitgalį Romoje susitikę Italijos, Vokietijos, Ispanijos ir Prancūzijos valstybių vadovai pristatė vienas kitam derybines pozicijas ir iš esmės sutarė, kad išeitis iš krizės slypi glaudesnėje Europos integracijoje. Deja, Romos susitikimas neatsakė į klausimą, kaip tai bus pasiekta. Kuomet kanclerė Angela Merkel akcentuoja glaudesnę politinę sąjungą ir drastišką deficito ir įsisikolinimų mažinimą, prancūzijos prezendetas Francois Hollande'as kalba apie tai, kad bet koks suverenumo perdavimas turi būti nulemtas didesnio solidarumo. Italijos premjeras Mario Monti ir Ispanijos premjeras Mariano Rajoy teigia, kad be solidarumo ir glaudesnės integracijos euro laukia apokalipsė.
Europos Sąjungos vadovai turi atsakyti į keletą esminių klausimų ieškodami išeities iš šios politinės ir ekonominės krizės.
Siekiant atsakymų reikia modeliuoti Europos Sąjungos ateitį trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu. Trumpuoju laikotarpiu reikia atrasti balansą tarp taupymo, finansinės disciplinos bei augimo ir užimtumo skatinimo. Kalbant apie ilgalaikį laikotarpį derėtų diskutuoti apie ES kompetencijų kaitą, Europos valdymo modelius bei demokratiją Europos Sąjungos viduje.
Finansinės disciplinos ar augimo skatinimo dilema
Rinkimai Prancūzijoje ir Graikijoje išryškino besikartojančią tendenciją dėl vidinių rūpesčių ir nepriteklių kaltinti užsieniečius, Briuselio biurokratus, imigrantus. Tai patvirtina, kad per šešiasdešimt metų kurta Europos idėja išlieka trapi ir jai kylančios grėsmės yra realios. Augantis populizmas ir nacionalizmas Europoje primena kodėl Europos Sąjunga buvo sukurta ir kokią alternatyvą ji siekia sukurti kontinente.
Augančios euroskeptikų gretos Europos Sąjungos valstybėse narėse neturi skaitlingų jiems oponuojančių federalistų. Europos Sąjungos lyderiai audžia savo pareiškimus atsargiai, nenorėdami per daug susisieti su Briuseliu. Be aiškios idėjinės konfrontacijos lieka mindžiukavimas. Diskusijos nebuvimas palieka daug erdvės nesusipratimams ir sukuria esamos padėties neišvengiamumo ir kontrolės dėl savo ateities praradimo įspūdį.
Poreikis atrasti priešnuodžius Europą krečiančiai krizei yra esminis visų Europos politikų prioritetas. Prioritetas, kuris reikalauja svarstyti visus, net pačius nepopuliariausius sprendimus, ar sprendimus, kurie trumpuoju laikotarpiu gali būti pragaištingi politikams. Vokietijos kanclerė Angela Merkel šios savaitės pradžioje pasiekė susitarimą Bundesrate dėl Vokietijos žemių skolų bendrinimo (mutualisation). Berlynas teigia, kad turtingi vokiečiai perveda pinigus sunkiau besiverčiantiems vokiečiams. O ar jau dabar turtingos ES šalys neperveda pinigų mažiau turtingoms? Ar šių dienų Europos Sąjungos šalys nėra pasiekusios tokio integracijos lygio, kad finansinė keturių penkių valstybių griūtis sugriautų visos ES perspektyvas ekonomikos atsigavimui? Neabejotinai tokiam sutarimui europiniame lygmenyje sąlygos yra, bet ironiška, kad federalinėms žemėms galima, o Graikijai, Italijai ar Ispanijai - ne.
Vienas iš pasiūlymų, dėl kurių bus deramasi Briuselyje, tai Europos skolų išpirkimo fondas. Šis fondas surinktų visas Europos Sąjungos šalių narių skolas bei skolintųsi tarptautinėse rinkose už mažesnes palūkanas. Kai kurie tokio fondo modeliai teigia, kad subendrinus skolas Vokietija mokėtų nepilnu procentu didesnę palūkanų normą, o tuo tarpu Graikijai ar Italijai toks fondas suteiktų iki trijų procentų mažesnes palūkanas. Europos skolų išpirkimo fondas derintų drausmę ir solidarumą. Šalis narė galėtų gauti skolos finansavimą iš šio skolų fondo jei laikysis finansinės drausmės, o stiprios ekonomiškai šiaurės šalys pagelbėtų sunkumus patiriančioms pietų Europos šalims ir suteiktų taip gyvybiškai reikalingas žemesnes palūkanas.
Politikams paprasta rinkėjus įtikinti, kad finansinė drausmė ir taupymas yra blogai, o ekonominis augimas yra gerai. Kas nesutiktų. Deja, tai yra dvi to paties medalio pusės. Vyriausybė negali investuoti į ekonomikos augimą, jei ji moka dideles palūkanų normas už paskolas, skirtas valstybės skoloms padengti. Metinis deficitas turi būti kryptingai mažinamas karpant nereikalingas išlaidas, kad sutaupytos lėšos galėtų būti investuojamos į darbo vietų kūrimą ir ekonomikos augimo skatinimą. Kai kurioms Europos Sąjungos šalims tai labai skausmingas ir ilgas kelias. Po ES finansinės drausmės sutarties ratifikavimo ES jau nebeatsiejama nuo biudžetinės drausmės taisyklių laikymosi ir atsakingo ilgalaikio biudžeto planavimo.
Italijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovai Romoje savaitgalį sutarė ir dėl poreikio investuoti vieną procentą Europos Sąjungos BVP investiciniams projektams. Tai teisingas žingsnis, skatinantis ekonomikos augimą, tačiau šiam tikslui reikia mobilizuoti visus esamus Europos Sąjungos resursus, įskaitant Europos Sanglaudos Fondą ir Europos Socialinį Fondą. Svarstytinas pasiūlymas laikinai atsisakyti valstybės narės kofinansavimo dalies, įgyvendinant darbo vietų kūrimą ir ekonomikos inovaciją skatinančius projektus. Europos Investicijų banko kapitalo padidinimas galėtų paskatinti platesnio mąsto investicinius projektus, kur viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė jau dabar pozityviai stimuliuoja skirtingų ES šalių ekonomiką.
Kompetencijų pasidalinimas
Pasitelkus minėtas priemones galima tikėtis trumpalaikio poveikio krizei sustabdyti, tačiau reikia kardinalių pokyčių Europos Sąjungos struktūroje, kurie galėtų užtikrinti šių priemonių išliekamąją vertę.
Dabartinė krizė jau dabar žymiai pakoregavo kompetencijų pasiskirstymą tarp Europinio ir nacionalinio lygmens. Šio pasiskirstymo rezultatas - anksčiau neįsivaizduojamas krizėje atsidūrusių šalių finansinis gelbėjimas (bailout), iš pradžių dvišaliai, o vėliau europiniai finansinės paramos planai (Europos finansinio stabilumo fondas - EFSF ir Europos stabilumo mechanizmas - ESM), bei aktyvi Europos Centrinio Banko (ECB) pozicija superkant valstybių skolas bei suteikiant bankams didžiules likvidumo injekcijas.
Kaip atsvara tokiai intervencijai ES įgijo teises aktyviau prižiūrėti nacionalinių biudžetų formavimą. Galiausiai Europos Sąjungos šalys priėmė Finansinio stabilumo sutartį. Tačiau besitęsianti krizė reikalauja dar didesnio žingsnio integracijos link. Monetarinę sąjungą turi papildyti fiskalinė sąjunga, kurios sudedamosiomis dalimis turėtų tapti skolų naštos pasidalijimas bei ES vykdoma išankstinė nacionalinio biudžeto kontrolė. Tuo pačiu turėtų būti sukurta Europos Sąjungos bankų sąjunga, kurią sudarytų europiniai bankų išpirkimo mechanizmai, indėlių garantavimas bei europiniai bankų priežiūros mechanizmai.
Europos valdymas
Pastaruosiuos tris metus krizės valdymo vaidmenį išlaiko Europos Sąjungos Taryba. ES valstybių narių reprezentatyvi struktūra nėra europinio intereso institucija per se. Sunku įsivaizduoti 27 valstybių vadovus susitariančius dėl sankcijų vienam iš kolegų sėdinčių prie stalo. Todėl savo laiku pirmieji pažeidę Stabilumo ir augimo paktą vokiečiai su prancūzais išlipo sausi iš balos. Tai rodo struktūros nesugebėjimą atlikti nešališko stebėtojo, galinčio sankcionuoti prasikaltusius veikėjus, funkcijų. ES Taryba yra svarbiausia institucija nacionalinių interesų derinimui, bet ilgainiui be europinio intereso viršenybės pasiekiamas mažiausias bendrasis vardiklis, kuris gesina gaisrus, o ne naikina stichijos priežastis. Tam tikru laikotarpiu ES Taryboje vyravo „Merkozy“ duopolija, vėliau buvo kalbama apie vokišką diktatūrą, praėjusios savaitės ketveriukės susitikimas Romoje rodo nenusistovėjusio diskusijų formato kaitą.
Krizė taip pat parodė, kad Europai trūksta raumenų įgyvendinant sutartus principus bei sankcionuojant tų principų nesilaikančias šalis. Atsirado poreikis nešališkiems ir nepolitizuotiems apsaugininkams, galintiems įspėti, o esant pažeidimams - nubausti neklaužadas valstybes nares. Tokie nešališki stebėtojai buvo pasitelkti Graikijoje, o Mario Monti technokratinė vyriausybė vis dar stovi prie Italijos vairo.
Galiausiai, krizė atvedė prie Finansinio stabilumo sutarties, kurią pasirašė 25 iš 27 valstybių narių. Tokiu būdu skirtingas integracijos lygmuo Europos Sąjungoje jau egzistuojančios monetarinės sąjungos atveju buvo išplėstas į fiskalinę drausmę. Šiuo ir toliau stiprėja ES šalių narių integracijos diferenciacija, jau dabar egzistuojanti monetarinės sąjungos atveju.
Demokratija Europos Sąjungoje
Europos finansų krizė jau pasiglemžė ne vieną Europos Sąjungos šalių vyriausybę - Suomijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Graikijoje, Airijoje. Rinkimų rezultatai šiose šalyse baudė krizės metu valdžiusias partijas ir tokiu būdu Europos lygmeniu priimami sprendimai tiesiogiai sąlygojo nacionalinę politinę diskusiją. Spalio mėnesį savo verdiktą tars Lietuvos rinkėjas. Akivaizdu, kad bet kokią tolesnę Europos Sąjungos šalių narių politinę, ekonominę, socialinę integraciją turi lydėti demokratinio legitimumo didėjimas.
Stiprėjantis Europos Parlamentas turi atrasti veikiantį metodą bendradarbiauti su nacionaliniais parlamentais, ypač, kiek tai susiję su Finansinio Stabilumo Sutarties įgyvendinimu. Abipusis įtarumas, o dažniausiai pašiepimas neprisideda prie konstruktyvaus problemų sprendimo, o kartais, atvirkščiai, esamas problemas suaštrina.
Tuo pačiu, augantis poreikis sustiprinti Europos Komisijos, kaip europinio intereso gynėjos, pozicijas reikalauja demokratinio mandato. Todėl Europos Komisijos nariai įgytų didesnį politinį legitimumą, jei būtų išrinkti Europos Parlamento tiesioginiuose rinkimuose. Taip, pavyzdžiui, Europos Parlamento rinkimus laimėjusios politinės jėgos atstovas pretenduotų tapti Europos Komisijos pirmininku ir formuotų Europos Komisiją iš išrinktų Europos Parlamento narių tarpo. Toks procesas reikalautų ir ES Tarybos pritarimo, ir Europos Parlamento patvirtinimo.
Auganti skolų našta, neadekvatūs įsiskolinimo kaštų skirtumai tarp Europos Sąjungos šalių, didėjantis nedarbas ir ekonomikos stagnacija, visos šios problemos negali būti išspręstos taikant vieną priemonę. Griežto taupymo politika ir investicijos į ekonomikos augimą nėra prieštaraujančios viena kitai priemonės. Tačiau jų įgyvendinimas reikalauja naujos Europos Sąjungos vizijos. Vizijos, kuriai reikia kompetencijų aiškumo, valdymo efektyvumo ir demokratinio legitimumo.