Daugiausia teigiamų balų surinko ir aukščiausias vietas užėmė atsakingai demokratijos tradicijas puoselėjančios šalys – Jungtinė Karalystė (21), Vokietija ir Ispanija (20), Švedija (18). Pačias žemiausias vietas, kas nė kiek nenustebino, išsidalino Rusija ir Moldavija (- 4,5), Armėnija, Azerbaidžianas, Makedonija ir Ukraina (- 4). Lietuva surinko 3 balus, aplenkdama savo artimiausius kaimynus – Baltarusiją (- 1), Latviją (1), Estiją ir Lenkiją (2).

Ataskaitoje pateikti faktai rodo, kad Lietuvai skaičiuojant 22-uosius nepriklausomos demokratijos metus, šalyje vis dar pažeidžiamos žmogaus teisės. Kodėl lietuvių tauta Konstitucijos preambulėje deklaruodama, kad siekia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės diskriminuoja savo piliečius? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra – vieni nurodo penkiasdešimt metų trukusią sovietinę okupaciją ar net prisimena carinės Rusijos jungą ir spaudos draudimą, kiti cituoja Biblijos tiesas bei vertybes, nors tuo pat metu daugelis didžiuojasi, jog buvome paskutiniai pagonys Europoje, šimtmečiais priešinęsi krikštui, kas lėmė ekonominę ir kultūrinę izoliaciją bei atsilikimą nuo Vakarų Europos. 

Jau seniai yra įrodyta, kad homoseksualumas nėra liga, o protu nesuvokiami metodai, kurie buvo naudojami „gydant“ homoseksualius žmones, pavyzdžiui, gydymas testosteronu arba estrogenu (kuris paveikia libido, bet ne seksualinę orientaciją), psichoanalizė, psichikos chirurgija (tiesioginė intervencija į smegenis), elektrošokas, cheminė kastracija, malda, kalėjimas – nedavė jokių siekiamų rezultatų, ir tik mirties bausmė, kuri iki šiol taikoma Afganistane, Irane, Mauritanijoje, Saudo Arabijoje, Somalyje, Sudane, Jungtiniuose Arabų Emiratuose ir Jemene užtikrintai mažina homoseksualių žmonių skaičių tose šalyse. 

Moksliškai patvirtinta, kad lytinę tapatybę ir seksualinę orientaciją žmogus atsineša gimdamas, o ne pasirenka pagal nuotaiką ar kažkokius kitus kriterijus, ir juo labiau neužsikrečia stebėdamas gėjų eitynes ar klausydamas pasakų apie du princus. Nėra jokių įrodymų, kad socialinė aplinka po gimimo gali turėti nors menkiausią įtaką žmogaus lytinei tapatybei ir seksualinei orientacijai. Atvirkščiai – egzistuoja nenuginčijami įrodymai, kad aplinka šioje srityje yra absoliučiai bejėgė prieš gamtą (liūdnai pagarsėjęs Džono-Joanos-Džono atvejis). 

Šiuo metu daugiau negu pusėje Europos Sąjungos valstybių galioja įstatymai įteisinantys homoseksualių žmonių santuoką arba partnerystę, o tai reiškia, kad tose šalyse kiekvienas žmogus turi teisę sukurti šeimą. Homoseksualios poros Lietuvoje, neturėdamos teisės juridiškai įregistruoti savo šeimos, susiduria su tiesiogine diskriminacija netekdamos įvairių įstatyminių teisių ir garantijų, kurias turi kiti šalies piliečiai. Tiesiogiai pažeidžiama šių asmenų konstitucinė teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narius (31 str.), gauti našlystės pensijas (52 str.). Taip pat homoseksualios poros negali gauti vienkartinės išmokos mirus sugyventiniui, privalo mokėti paveldėjimo mokesčius, o iš gyvenimo draugo gavus dovaną, kurios vertė viršija 8 tūkst. litų, privalo susimokėti gyventojų pajamų mokestį. 

Atrodytų, būtų labai paprasta pasekti labiau pažengusių valstybių pavyzdžiu, kuriant tokią šalį, kurioje kiekvienas galėtų jaustis oriai ir saugiai. Deja, negalime, nes kai kurie iš mūsų prarastų per amžius puoselėtą išskirtinai tautinę vertybę jaustis reikšmingu – ką nors uždraudžiant, demonstruojant savo neišmanymą, rodant nepagarbą kitiems, šokinėjant per tvoras ar paprasčiausiai nepaisant kelių eismo taisyklių. 

Homoseksualių asmenų santuokos arba partnerystės įteisinimas Lietuvoje tik laiko klausimas, bet panašu, kad ir vėl būsime paskutiniai. Bet vis tiek būsime. O kol kas, kaip kažkurioje internetinėje svetainėje šmaikščiai žodžius sudėliojo vienas komentatorius, jaučiamės reikšmingi, nes esame Didžioji Europos centrinė pelkė.