Jau kuris laikas žmogus, o vertinant platesnės grupės emocinę būseną – ir nemaža dalis Lietuvos visuomenės, gyvena netikrumo sąlygomis. Tas netikrumas, užklupęs sulig pasauline ekonomikos krize, nėra susijęs su nepritekliumi, nes juk niekada anksčiau negyvenome geriau. Na, neskaitant to trumpo periodo muilo burbule, kuris triukšmingai sprogo, smarkiai pagadindamas orą.
Šis netikrumas daugiau susijęs su išblukusia artimiausios ateities perspektyva, kai nežinai, kas bus rytoj, o ši būsena vargina, nes verčia gyventi nuolatinėje įtampoje. Šioje įtampoje gyvenąs pilietis darosi piktas, jam ima stigti pasitikėjimo kitu žmogumi, pamažu užvaldo nihilizmas, netikėjimas šviesia savo gyvenimo perspektyva, kas drauge skatina ir pesimistinę pasaulėžiūrą.
Liūdna, bet daliai mūsų piliečių regisi, kad jų gyvenimas esti sudainuota kantata, o saldžiais gyvenimo vaisiais galės mėgautis nebent jų vaikai ar šių vaikų vaikai. Taip žmogus tarsi nė negyvena savo paties gyvenimo, bent jau čia ir dabar, o tik atlieka kažkokią logistinę, tarpinę funkciją – „vargstu tam, kad mano vaikai galėtų gyventi.“
Prislėgtą visuomenės emocinę būseną papildo ir nusivylimas valstybe, kuris yra senas antrosios Respublikos faktas.
Šiuose kontekstuose Kauno pedofilijos byla, kaip tyrimo objektas, yra paranki medžiaga, nes tiek išryškino nepasitikėjimo valstybe mastą, atskleidė visuomenės nuovargį, bet ir dar kartą demaskavo mūsų tamsybiškumą bei polinkį ne racionaliu argumentu, bet kumščiu (ar batu) spręsti savo problemas.
Nusivylimo valstybe simboliais (būtent – simboliais), žinoma, tapo Drąsius Kedys bei Neringa Venckienė – bebaimiai kovotojai už tiesą, nepabūgę susiremti su blogiu plikomis rankomis (ar šūviais iš „Berettos“).
Violetinė: naujieji stabai banditiškais siluetais
Tinkamos istorijos atkarpos tinkamoje geografinėje platumoje atsidūrę Drąsius Kedys, vėliau ir Neringa Venckienė, tapo kovos simboliais su visuomenės nepasitikėjimo epopėjų pasiekusia degradavusia valstybe (išskirti kursyvu – maga nors tu ką). Šie žmonės tapo išbandymu ir mūsų demokratijai – mažiau institucine (deja ir šia), daugiau kultūrine prasme. Demokratija, kaip normatyvas, kaip teorinis konstruktas yra viena, demokratinis mentalitetas, reiškiąs nuolatinį interesų derinimą, pagarbą įstatymui bei kitai nuomonei kasdienėse individo praktikose, yra visai kita nata.
Dabar tik belieka sulaukti Seimo nario „bilieto“, kaip sako N. Venckienė. Pastarieji du vieši šios ponios pasisakymai sufleruoja, kad gerbiamai teisėjai bent dalis šios istorijos yra kažkoks makabriškas žaidimas.
Pačios prezidentės „flirtas“ su abejomis konfliktuojančiomis pusėmis, panašu, pakenks jos pačios pasitikėjimo reitingui, kuriam ji ypač jautri. To jautrumo, tos savotiškos priklausomybės būti aukštai vertinamai visuomenėje priežastys suprantamos, nors tai ir yra atskira (tabu) tema.
Visuomenei svarbiau turėtų būti ne tai, kiek Dalia Grybauskaitė nuoširdžiai ištikima N. Venckienės pusei vadinamojoje pedofilijos byloje. Visuomenei daug svarbiau turėtų būti tai, kokią „meškos paslaugą“, ignoruodama teisinius bei etinius (antrarūšė mūsiškės moralės klasika...) principus, šalies vadovė daro valstybei, gal net valstybingumui, teisės sistemai ir piliečių tikėjimui Temidės pajėgumu ginti tiesą ir žmogų. Šiaip jau pirmiau, matyt, tiesą, tik paskui žmogų, nes bet kuris žmogus visuomet gali atsidurti abejose tiesos pusėse.
Ironiškai skamba ir N. Venckienės rypavimai apie supuvusią teisės sistemą tokiuose kontekstuose, kur jos brolis, vertinant turimą informaciją, buvo siejamas ne šiaip su smulkiu banditizmu, bet su organizuotu nusikalstamumu. Panašios reputacijos žmonių, susijusių artimais giminystės ryšiais su minima teisėja, kiek žinau, buvo ir daugiau. Tad šalies teisės elitui priklausančios apygardos teismo teisėjos ir jos de facto jau buvusio vyro advokato šeimos, artimais giminystės ryšiais susijusios su, tikėtina, aukštos prabos nusikaltėliais, lūpose pareiškimai apie korumpuotą teisės sistemą Lietuvoje skamba mažų mažiausiai komiškai ir, matyt, turėtų būti traktuojami kaip karti autoironija.
Natūralu, kad nereikėtų ir stebėtis, jog kitaminčiams susidorojimu grasinantieji banditai (artimi bičiuliai, su kuriais bičiuliaujamasi šeimomis?) yra aistringi D. Kedžio ir N. Venckienės bendražygiai – tokie žmonės paprasčiausiai įpratę savo reikaliukus tvarkyti kumščiais ir batų spyriais. Tokios praktikos yra mafijinio visuomenės modelio pavyzdžiai – pavogė tavo mašiną, eini ne į policiją, o pas Henriką Daktarą.
Kai kuriose pasaulio vietose dar ir šiandien taip tvarkomasi, kur valstybė ar atskiri administraciniai jos vienetai yra praradę legitimumą ir turi „failed state“ statusą (tinkamo lietuviško vertimo paprasčiausiai nėra). Prie šios būsenos buvome grėsmingai priartėję ir aš dar nežinau, kas dėsis po artimiausių Seimo rinkimų.
Žalia: miniai galima
Sprogstamąją galią Lietuvoje įgauna ir traumuota, vergo grandines bučiuojanti, didele dalimi mankurtinė Lietuvos visuomenė. Reikšminga tos visuomenės dalis kai kurių pilietinės visuomenės nešėjų, tokių kaip Darius Kuolys, neskaniai maišoma su pilietine visuomene, tėra paprasčiausia rėkianti minia, kažkodėl gavusi mandatą skirstyti teisingumą pagal savo skonį. Beviltiška minėti, kad tas skonis švelniai tariant, sutrikęs. Panašiai kaip tūlam valstiečiui, visą gyvenimą mitus bulvinius patiekalus, kas nors pakiša keturdantės pūsliažuvės (jap. fugu) ar puvenomis trenkiančių anties kepenėlių (pran. foie gras). Britku, nors tu ką.
Minia, skirtingai nei pilietinė visuomenė, yra kaip ta spalvotojo metalo plokštelė – gali svirti tiek į vieną, tiek į kitą pusę, nelygu, kas reikiamu metu užims manipuliatyvią galios poziciją. Minia nuo pilietinės visuomenės skiriasi dar ir tuo, kad ji ne tik nekritiška ir pasiduodanti manipuliacijai, ji dar ir mirtinai pavojinga, nelyginant galvijų banda. Į tokią geriau žvelgti per patrankos šūvį, nebent esi depresuotas suicidas, įkyriai ieškantis dingsties visiems pademonstruoti savąjį skausmą dramatiška charakiri forma.
Tamsybės ir tuštumos spalvos
Turime savęs klausti, ką Lietuvai reiškia visas šis kraupus violetinis skandalas? Man, jis reiškia du nepatogius dalykus.
Pirma, mūsų jauna ir į ekscesus linkusi visuomenė grėsmingai renkasi regreso, ne pažangos kelią. Antra, bankrutuojant Bažnyčiai atsiveriančią dvasios tuštumą Lietuvoje užpildo netikri pranašai ir jie kelia grėsmę ne tik juo tikinčiajam.
Pradėsiu nuo pirmojo ir vėl pasitelkdamas S. Freudo mintis, anot kurio, žmonija sukūrė 3 mąstymo sistemas, didžiąsias pasaulėžiūras – animistinę (mitologinę), religinę ir mokslinę. Kiekviena jų būtent tokia tvarka atspindi ir chronologinę seką žmonijos galvosenos tobulėjimo prasme.
Gerokai įsibėgėjus sekuliarizacijos procesams Lietuvoje, ir tą tik įrodo didėjanti ideologinis katalikų Bažnyčios smurtas, išduodąs jos pačios desperaciją, logiškai turėtume judėti link trečiosios – mokslinės sistemos.
Barbarizmas itin aktualus kalbant apie anksčiau minėtas 3 mąstymo sistemas, kurių kontekste esminė – visagalybės kategorija. Pasak S. Freudo, animistinės fazės žmogus visagalybę tapatina su savimi, religinės – perduoda dievams, mokslinės fazės – pripažįsta savo menkumą bei susitaiko su gamtos neišvengiamybe. Nesunku, matyt, spėti, kurioje fazėje šiandien (pakeliui į Seimą) gyvena N. Venckienė ir jos bičiuliai.
Pastarosios kontekste ta gamta labai sąlygiška prasme galėtų būti teisės sistema, kuriai neveikiant ar funkcionuojant netobulai, reikia demokratinio ir teisinio proceso būdu ją tobulinti, tačiau drauge privalu pripažinti jos autoritetą. Antai Lietuvoje teisė per dažnai taikoma selektyviai – „laikausi tik tų įstatymų, kuriuos laikau teisingais ir kurių laikymasis atitinka mano interesus.“
Kabėdamas apie mokslinę pasaulėžiūrą S. Freudas laikėsi nuomonės, kad „mokslas prasideda tik žmonėms suvokus, kad jie nepažįsta pasaulio ir todėl turi ieškoti būdų jam pažinti.“ Panašiai yra ir su teisės sistema – žmogus pripažįsta, kad nežino, kur slypi tiesa, todėl ir leidžiasi į savotišką kelionę tai tiesai rasti.
Galiausiai, grįžtu prie antrojo argumento apie besiveriančią dvasinę tuštumą, kuri tampriai susijusi su žmogaus, vienintelio sutvėrimo Žemėje supratimu, kad tavo gyvenimas yra laikinas.
Šiandien, tiesa, egzistuoja aibė įvairiausių „iškūnijimo" mechanizmų, plastinė chirurgija bei įvairiausios grožio procedūros bando įveikti patį žmogaus senėjimo procesą, bet supratimas, kad esi tik dulkė, mažas niekas milžiniškame pasaulyje – neapleidžia. Šis supratimas, sąmoningas ar besislepiąs pasąmonės sluoksniuos, prislegia ir yra atsakingas už ilgesio radimąsi – reikia kažko gerokai didesnio už tave patį. Ankstesnėse visuomenėse tą „kažką didesnio“ atstodavo totemas, paskiau šventosios giraitės, dievai, Dievas, bet šiandieninėje visuomenėje ši erdvė traukiasi.
Tuštumą gali užpildyti ir į šiandien mus užvaldžiusią panaši masinė psichozė, stojusi racionalaus, pilietinio, demokratinio ir teisinio sprendimo vieton. Tokia masinė psichozė yra tikrų tikriausia kolektyvinė terapija ir nors jokių problemų ji, žinoma, nesprendžia, bet yra „vertinga“ pati savaime, nes padalintas skausmas sopa mažiau.
Esama nuomonės, ir aš esu linkęs jai pritarti, kad Dievą modernioje visuomenėje lygiaverčiai gali pakeisti menas. Dar Erichas Frommas yra sakęs, kad daliai žmonių, ypač tų, kurių reprodukcija dėl vienų ar kitų priežasčių negalima, pėdsaką palieka kūryboje.
Galbūt daliai primityvesnių gyvybės formų kūrybos vieton stoja kova ir protestas, kurie yra vertybė patys savaime, nesvarbu, už ką kovojama, net nesigilinant į tai, ar yra ką ginti. Toks žmogaus elgesys primena psichiatro Alfredo Adlerio pavyzdį, kai viršijęs liestiną greitį ir suvažinėjęs kitą žmogų vairuotojas teisinasi, kad turėjo skubėti, nes buvo susitaręs. Bet toks elgesys, pasak vieno didžiausių psichiatrijos autoritetų, tik ir demonstruoja, kad esama žmonių, kuriems jų smulkmeniški asmeniniai poreikiai taip užgožia kitų džiaugsmą ir skausmą, kad jie net nepastebi, kokią grėsmę kelia savo elgesiu.