Ne vėliau kaip iki rinkimų ministras pažadėjo šio valdžios gerokai primiršto, bet eiliniam rinkėjui taip skausmingo sektoriaus reformą. Iš pasirodžiusios informacijos ir rengiamų dokumentų projektų aiškėja, kad galvojama atskirti šilumos gamybos ir tiekimo veiklas. Tai padarius, ministro žodžiais „mes galėtume žymiai skaidriau ir užtikrinant konkurenciją garantuoti šilumos tiekimą vartotojui ekonomiškai pagrįstomis kainomis“.
Liberalų sąjūdis taip pat prieš rinkimus pasiskelbė ardysiąs vertikalias ir horizontalias monopolijas šilumos ūkyje. Principas – toks pat.
Analogija su europiniais elektros ir dujų sektoriais
Nors frazė apie ekonomiškai pagrįstas šilumos kainas skamba kiek mislingai, tačiau į ministro sumanymą reikia pasigilinti. Juk tikriausiai siekiama, kad visiems būtų geriau. Įskaitant ir šilumos vartotojus, kuriems tenka kantriai atlaikyti visas esamų ir būsimų reformų pasekmes.
Idėja akivaizdžiai pasiskolinta iš ES direktyvų, nustatančių elektros ir dujų sektorių liberalizavimą. Išradingi lietuviai sugalvojo išplėsti direktyvos taikymą ir šilumos tiekimo sistemoms, kurios savo dydžiu yra nepalyginamos su transeuropiniais energijos perdavimo tinklais su daugybe prijungtų energijos gamintojų.
Kaip atrodo tipiško miestelio šilumos ūkis ? keli kilometrai šilumos perdavimo trasų ir 2-3 katilinės, iš kurių paprastai tik viena veikia, o kita arba techniškai nusenusi, arba stovi rezerve. Dideliuose miestuose trasų kilometražas daug didesnis, o katilinių gali būti dvigubai daugiau, įskaitant ir kogeneracines jėgaines. Reformatorių vizijoje atskyrus tas kelias katilines nuo tinklo, jos ims tarp savęs konkuruoti ir jų parduodamos šilumos kaina pradės mažėti.
Šilumos ūkio reforma mieste N
Modeliuokime situaciją. Mieste N šilumos tiekimo tinklas atskiriamas nuo 2 katilinių ir perduodamas į „Lietuvos energijos“ nuosavybę, o abi katilinės lieka savivaldybės dispozicijoje. Kadangi savivaldybei pelnas iš šilumos gamybos nėra svarbiausiu tikslu, tam, kad katilinės konkuruotų, reikia jas arba parduoti, arba jų valdymą perduoti pelno siekiantiems ūkio subjektams, pavyzdžiui, išnuomoti. Tarkime, tokiais subjektais tampa Jonas ir Petras.
Jeigu šilumos gamybos kainos išliks reguliuojamos kas šiandien yra privaloma net nepriklausomiems gamintojams, tai dviejų katilinių darbe jokios konkurencijos nebus. Abiejų katilinių šilumos gamybos įrengimai bus jungiami ir stabdomi prisitaikant prie apkrovos ir pirmiausiai jungiant tuos laisvus įrengimus, kurie gamina šilumą pigiausiai. Dar teks kontroliuoti, kad žalingi išmetimai neviršytų leidžiamų. Tokį katilinių darbo režimą visai paprasta įgyvendinti visam šilumos ūkiui esant vienose rankose ir jam jokių reformų ir atskyrimų nereikia. Be to, kalbėti apie konkurenciją, kai kainos nustatomos pagal detalią metodiką, neapsiverčia liežuvis.
Todėl reformatoriams teks panaikinti šilumos gamybos kainų reguliavimą ir taip įgyvendinti esminę konkurencijos sąlygą. Tačiau išliks kiti trikdžiai, smarkiai komplikuojantys sklandų rinkos veikimą – mažas šilumos gamintojų skaičius, dideli įėjimo į rinką kaštai ir mažas vartotojų poreikio šilumai eląstingumas. Paskutinė ypatybė reiškia, kad vartotojų poreikio šilumai nei atidėti, nei pakeisti kuo nors kitu praktiškai neįmanoma. Tą galima pailiustruoti pavyzdžiu iš medicinos srities. Jei patyrėte apendicito priepuolį ir jums reikalinga skubi operacija, tai negalite jos nei atsisakyti, nei gaišti laiką pigiausio chirurgo paieškoms.
Jonas, Petras ir investuotojas
Tarkime, Jono katilinė dirba medienos skiedromis ir jos gaminamos šilumos savikaina yra 14 ct/kWh. Tuo tarpu Petras gamina šilumą iš dujų su savikaina 20 ct/kWh. Dar įsivaizduokime, kad šilumos tiekėjas (mūsų pavyzdyje tai bus „Lietuvos energija“, kuriai priklauso tinklas) superka šilumą iš Jono arba Petro trumpalaikiais – vienos arba kelių parų kontraktais. Operatoriaus darbas, derinant reikalingą šiluminę galią su kintančia apkrova ir superkant šilumą vos iš 2 rinkos dalyvių, atrodo keistokai, jei nepasakyti juokingai.
Kiek gi pasiūlys Jonas? Jis puikiai žino savo konkurento galimybes ir siūlys truputį mažiau už Petro mažiausią galimą kainą - kokius 19 ct/kWh. Nepasinaudoti rinkos galimybėmis ir siūlyti mažiau būtų tiesiog kvaila. Jei Jono gaminamos šilumos nepakanka, papildoma apkrova galės būti dengiama tik Petro įrengimais, kuris atsidurs monopolisto vaidmenyje ir galės diktuoti bet kokią kainą, nesipykstančią su sveiku protu. Juk nepirkti šilumos vartotojai praktiškai negali. Ir tiesiog neįtikėtina, kad abu mažytės rinkos dalyviai nesuderins savo veiksmų tarpusavyje, ypač tokiame švogerių krašte kaip Lietuva.
Užuodę medų, turėtų sukrusti potencialūs konkurentai. Reikalinga nauja katilinė, gaminanti šilumą pigiau. Bet ji nemažai kainuoja – apie 1 mln lt/MW. Nei vienas investuotojas nedės milijonų į neaiškų ir didelės rizikos verslą be tam tikrų garantijų. Ar tai būtų suskystintų dujų terminalas, ar atominė elektrinė, ar katilinė, investuotojas norės ilgalaikių garantijų nemažai daliai savo produkcijos pagal principą „pirk arba mokėk“.
Tačiau tokių garantijų investuotojui šilumos supirkėjas pateikti negalės, kadangi tai pažeistų kitų rinkos dalyvių teises. Dėl tos pat priežasties atsirastų sunkumų, jei valstybė nutartų paremti investuotoją, subsiduodama dalį jo investicijų.
Jei investuotojas projektuotų pagamintos šilumos kainą 17 ct/kWh, ar jis gali būti tikras, kad tai bus konkurencinga kaina? Negali, kadangi Jonas gali sumažinti savo šilumos kainą iki 16 ct/kWh ir vis dar gauti pelną. Gali atsitikti, kad pastatyta naujoji katilinė iš viso stovės be darbo. Iš šilumos kainų „karo“ vartotojai išloštų, tačiau toks scenarijus mažai tikėtinas, nes vargu ar atsirastų tokių neatsargių investuotojų.
O ką darytų šilumos tiekėjas, jei koks nors nepatenkintas supirkimo kainomis šilumos gamintojas atsisakytų parduoti šilumą pavyzdžiui žiemą kokioms 2 savaitėms, o jį pakeičiančių pajėgumų nėra ? Juk rinkoje neparduoti nedraudžiama.
Šiluma – ne elektra
Liberalizuota europinė elektros rinka iš principo skiriasi pirmiausiai savo dydžiu. Į vieningą tinklą dirba šimtai stambių ir virš tūkstančio mažesnių generatorių. Tinklo operatorius nuolat balansuoja galios poreikį su pasiūla ir paklausos-pasiūlos pagrindu sudaro trumpalaikius kontraktus.
Tai daug arčiau teorinio tobulos konkurencijos modelio – pakankamai daug nedominuojančių ūkio subjektų, tokių, kad kiekvieno jų įėjimas ar pasitraukimas iš rinkos nedaro įtakos kainai. Nežiūrint savo didumo, ši rinka akivaizdžią naudą davė tik stambiems elektros vartotojams dėl jiems pastebimai sumažėjusių elektros kainų, o ar ji buvo naudinga gyventojams, vertinama nevienareikšmiškai. Išryškėjo ir esminiai trūkumai: rinkos fragmentacija pagal nacionalines teritorijas ir tai, kad orientuota į trumpalaikį rezultatą rinka nestimuliuoja efektyvių ilgalaikių investicijų.
Problemas nuolat kelia ir antikonkurenciniai rinkos dalyvių veiksmai. Periodiškai pranešama apie atskleistus „džentelmeniškus“ susitarimus tarp stambių elektros kompanijų ir joms pritaikomas sankcijas.
Konkurencijos galimybių reikia ieškoti kitur
Jei net didžiulėje elektros rinkoje liberalizavimo rezultatai vertinami nevienareikšmiški, tai mažose šilumos sistemose taikyti analogijas ir tikėtis pozityvių rezultatų neverta. Dėl šilumos ūkio specifikos konkurenciją jame galima padidinti specialiai pritaikytais būdais. Paminėsiu dvi galimybes.
Pirma tai investuotojų pritraukimas naujų katilinių statybai arba esamų modernizavimui pagal schemą „pastatyk/modernizuok – valdyk – perduok“. Investuotojas pastato naują arba modernizuoja esamą katilinę, gamina ir parduoda šilumą sutartais kiekiais ir kainomis nustatytą laikotarpį ir po to perleidžia katilinę savivaldybei už simbolinę kainą. Esminiu elementu yra koncesijos sutartis, kurią tenka rengti labai kruopščiai. Konkurencija realizuojama ne pačioje rinkoje, o įėjime į rinką ir tam jokių atskyrimų ar skaldymų nereikia.
Antra galimybė – įrengti alternatyvią/papildomą šilumos gamybą pas pačius vartotojus. Specializuota įmonė savo arba vartotojo lėšomis įrengia pas vartotoją nedidelės galios šilumos gamybos įrenginius, pavyzdžiui, dujų katilus, šilumos siurblius ar saulės kolektorius ir juos eksploatuoja. Jais pagaminta šiluma pakeičia dalį iš šilumos tiekimo sistemos perkamos šilumos, kurios perkama atitinkamai mažiau. Šilumos tiekėjui nustatoma prievolė mažo šilumos gamintojo prašymu supirkti papildomais įrenginiais pagamintą ir į vartotojo sistemą perduotą šilumą už kainą, neviršijančią tarkim 90% nuo į vartotojo įvadą patiektos šilumos kainos. Kartu šilumos tiekėjas įgyja teisę pasiimti sau dalį kainų skirtumo, pavyzdžiui 30%.
Tokioje schemoje laimi ne tik vartotojai dėl sumažėjusios šilumos kainos, bet dalį sutaupymų gauna ir šilumos tiekėjas. Padidėja pastato šildymo saugumas (net ir visai nutraukus šilumos tiekimą, šiluma gaminama vietoje iš kitų šaltinių), decentralizuotoje schemoje daug geresnės galimybės panaudoti aplinkos energiją (saulės, oro, žemės), sumažėja vartotojo priklausomybė nuo monopolinio šilumos tiekėjo ir paskatos jam atsijungti nuo miesto šilumos tinklų. Silumos kainos sumažėjimas vartotojui vertinamas nuo kelių procentų iki maždaug pusės įvairiuose variantuose.
Reikalingi įstatymo papildymai dėl mažos šilumos gamybos pas vartotojus jau įregistruoti Seime.
Drąsių žmonių šalis
Ar nereikėtų energetikos ministrui prieš planuojamas reformas pasiaiškinti ar kur nors yra įgyvendintas ir veikia jo sumanytas mechanizmas? Aš tokių atvejų nežinau. Sumanymas atskirti valdymo lygmenyje katilines nuo tinklo ir joms pritaikyti konkuruojančios rinkos principus atrodo neapgalvotu ir žalingu. Jis padidintų valdymo grandžių skaičių ir valdymo išlaidas, sumažintų sistemos patikimumą ir greičiausiai padidintų šilumos kainas vartotojams. Tokius siūlymus derėtų kuo greičiau pamiršti ir vietoje jų užsiimti realiais sprendimais.
Beje, šis atskyrimas sąnaudų apskaitos lygmenyje jau yra įgyvendintas nuo 2003 m.
Lietuva išties drąsių žmonių šalis. Nors šalies energetikos problemos akivaizdžiai viršija ministro A.Sekmoko jėgas, konservatorių statytinis iki šiol tebesilaiko poste. Gaila, kad ministrui trūksta savikritiško savo sugebėjimų įvertinimo, o aptingusi Seimo opozicija neparodė jam didesnio reiklumo. Per kadenciją nieko nenuveikta šilumos fronte, nors būtent per šildymo sąskaitas žmonės pajunta didžiausias Lietuvos energetikos bėdas. Nusikratyta daugiabučių namų renovacijos problemos, kurią iš pradžių buvo planuojama perduoti naujai steigiamai Energetikos ministerijai. Vietoje šių kasdienių, neįdomių ir jau ganėtinai įkyrėjusių problemų, kurios niekaip nenori išsispręsti savaime, pasilikti vien amžiaus projektai – dujų terminalas ir atominė. Juk už juos greitai atsiskaityti nereikia.
Klaustukai dėl reaktoriaus
Šie projektai – atskira tema. Vertinant dujų terminalą, esminiu faktoriumi bus dujų poreikis ateityje. Reikėtų atsižvelgti, kad nei gamtinės, nei suskystintos dujos kaip kuras neturi jokių perspektyvų šilumos tiekimo sistemose, tačiau daugiau jų bus deginama šildymo tikslais pačiuose pastatuose. Tuo tarpu atominė jėgainė galėtų tapti tvirtu šalies energetikos stuburu. Jei ne pasirinktas reaktorius, kuris atrodo neįprastu sprendimu mūsų šalies situacijai.
Pirma, jis yra labai didelės galios. Tokių galingų reaktorių pasaulyje yra tik apie 10 iš daugiau kaip 400 veikiančių reaktorių. Kam mažai Lietuvai toks rekordinės galios monstras ? Ar bus tokios galios poreikis baziniame režime? Ir atsivežti tokią techniką visai ne paprasta, teks laužyti kelius ir tiltus.
Antra, tas reaktorius vienas. Pasaulyje labai nedaug elektrinių su vienu reaktoriumi – tai retos išimtys. Ir tai suprantama, - keli reaktoriai pagerina elektrinės manevringumą, palengvina blokų stabdymus remontams, mažiau reikia rezervinės galios. O ir nelaimės atveju pasekmės būtų mažesnės negu avarija viename galingame reaktoriuje.
Manau, kad mūsų siruacijai daug geriau tiktų 2 reaktoriai po 500-600 MW..
Susidaro įspūdis, kad planuojamas reaktorius buvo gamintas stambiai elektros rinkai, o mūsų energetikai surado jį atsitiktinai po įvykių Japonijoje. Paprastai reikalingus reaktorius reikia gamintojui užsakyti gerokai iš anksto ir dar palaukti eilėje.
Ir negaliu atsikratyti jausmo, kad ministras taip spėriai apsprendė Lietuvos atominę ateitį vien bandydamas atsižymėti ir parodyti, kad bent kažką nuveikė savo kadencijoje.
Žmogau, tarkis
Atominė jėgainė mūsų šaliai yra toks unikalus ir brangus projektas, kad viskas turi būti suprojektuota optimalioje konfigūracijoje. Nerūpestingumas ar skubėjimas čia nepateisinami. Todėl reikia tik sveikinti diskusijos ir abejones, specialistų gausiai reiškiamos viešojoje erdvėje. Įdomu, su kuo tarėsi energetikos ministras dėl reaktoriaus?
Vargu ar buvo tartasi iš viso. Tarp valdininkų įsigalėjo šventas įtikėjimas savo sugebėjimais, besiribojančiais su genialumu. Problemos šilumos ūkyje? tai jos buvo iki manęs. Man viskas aišku kokius radikalius sprendimus reikia padaryti. Išardyti monopolijas vertikaliais kirčiais ir horizontaliais pjūviais. Atskirti gamybą nuo perdavimo ir paskelbti konkurenciją. Uždrausti šilumos tiekėjui rodytis daugiabutyje.
Šilumos ūkio įstatymas pasižymi kažkokiu magišku patrauklumu. Kiekvienas jį bent pamatęs patiria proto nušvitimą ir pateikia pasiūlymus esminiams jo pakeitimams. Teikia buvę bankininkai, informatikai, vadybos specialistai ir žurnalistai. Jaunos teisininkės, vargu ar kada buvusios šilumos punkte, nurodo kas šiuos punktus turėtų prižiūrėti ir kokios temperatūros šilumnešį reikia paduoti į įvadą.
Kaip tariamasi Energetikos ministerijoje matyti iš jau seniai ir tyliai pasimirusios Šilumos tarybos. Nors įstatymu nustatyta, kad Šilumos taryba teikia energetikos ministrui pasiūlymus svarbiais valstybės šilumos ūkio strategijos klausimais, tačiau šiandien ministerijoje ją sunkiai beprisimena. Kam ministrui taryba, jei jis viską žino?
Prieš metus Nacionalinė vartotojų federacija pateikė LR Prezidentės institucijai pareiškimą su kritišku blogėjančios padėties šilumos ūkyje vertinimu ir siūlymais nedelsiant sudaryti darbo grupę ir parengti konkrečių veiksmų planą. Pareiškimas su nurodymu sudaryti tokią grupę, išnagrinėti vartotojų pasiūlymus ir parengti veiksmų planą buvo perduotas Vyriausybei, o iš ten - Energetikos ministerijai. Nebeturėdama kur dingti, ministerija sudarė darbo grupę ir sukvietė į pirmą posėdį, kuriame dalyviai apsikeitė bendromis kalbomis ir buvo pavaišinti kava. Tuo darbas baigėsi. Vartotojų pasiūlymų nei pateikti, nei svarstyti neprireikė.
Nežinau ko moko aukštosios mokyklos būsimus vadybos specialistus net 4 metus. Atrodo, kad svarbiausių vadovo darbo principų „žmogau, domėkis savo darbu ir tarkis su kitais“ taip ir neišmoko.
Reikia ministro ataskaitos
Manau, kad iš energetikos ministro A.Sekmoko reikia pareikalauti atsiskaityti už jo besibaigiančios kadencijos rezultatus šilumos ūkyje, atsakant ir į tokius klausimus:
1) Kodėl iki šiol neparengti šilumos kainodaros principai ?
Šilumos tiekėjo pelnas tebeskaičiuojamas nuo turto vertės, taip skatinant pirkti brangius įrengimus ir darbą. Dabartinė šilumos kainodara nemotyvuoja tiekėjo keisti kurą pigesniu. Įmonės vadovų ir personalo atlyginimai nesusieti su šilumos kainų pokyčiais taip, kad įmonė būtų materialiai skatinama atpiginti šilumą vartotojams.
2) Koks ministerijos indėlis į daugiabučių renovaciją, modernizuojant jų šildymo ir karšto vandens sistemas? Kas nuveikta, įdiegiant individualios apskaitos priemones daugiabučiuose?
Visuotinai pripažįstant šių problemų svarbą, šiandien renovacija pirmiausiai suprantama kaip namo „apvilkimas kailiniais“. Tai ir nenuostabu, nes už renovaciją atsakinga Aplinkos ministerija. Tačiau negalima nusišalinti nuo energetinių sistemų modernizavimo, kuriomis Aplinkos ministerija neužsiima. Šie darbai daug pigesni, bet dažnai ne mažiau svarbūs ir efektyvūs už „kailinius“.
3) Kokius reikšmingus taikomųjų tyrimų darbus ministerija inicijavo ir finansavo šilumos ūkio tematikoje?
Čia daugybė aktualios tematikos – nuo atsinaujinančių šilumos šaltinių integravimo į pastatų šildymo sistemas ir „protingo“ šių sistemų valdymo iki individualių šilumos apskaitos priemonių įdiegimo senos statybos daugiabučiuose ir pavyzdinių koncesijos sutarčių.
4) Kodėl jau baigiamame įgyvendinti kombinuoto ciklo bloko projekte Elektrėnuose nebuvo numatytas šilumos nuėmimas miesto šildymui? Kodėl ministerija laiku nekoregavo projekto?
Dujomis kūrenamas naujas modernus blokas didžiulius šilumos kiekius išmes į ežerą, nors sustabdžius senuosius blokus, nebebus kuo šildyti miesto gyventojų. Todėl staiga praregėję energetikos strategai susigriebė papildomai statyti biokuro katilinę, kainuosiančią „tik“ 100 mln. Lt. Už šitokius neapsižiūrėjimus ir valstybei padarytus nuostolius atsakingi vadovai turėtų arba netekti postų, arba bent jau būti apdovanoti griežtais papeikimais. Gal ministerija jau numatė personalijas ?
Reikia piliečių judėjimų
Didžiausios mūsų energetikos problemos – žmonėse. Aukštus vadovų postus užima netinkami žmonės.
A.Brazausko ir G.Kirkilo vyriausybių laikotarpiai pažymėti aukštų pareigūnų korupcijos pėdsaku, padariusiu didžiulę žalą šalies energetikai. A.Kubiliaus vyriausybėje energetikų pėdsakai kitokie – neišmanymas, neveikimas, darbo imitavimas. Diskutuoti kurie blogesni nesinori. Ar mūsų valstybėje nebėra tinkamų žmonių?
Tinkamų tikriausiai dar yra, tačiau žmones į vadovų postus skiria mūsų pačių išrinkti politikai. Išeitų, kad išsirenkame ne tuos politikus. O kaip galėtume kitaip?
Ateiname į rinkimų klausimą, kuriame gero irgi nedaug. Laisvą ir demokratinę Lietuvą valdo tos pačios partijos ir personos, o rinkimų fronte nieko naujo, išskyrus kiekvienus rinkimus pagyvinančius vis kitokius marginalus. Apie kokias rinkimų naujoves galima kalbėti, kad netgi nuolatinio rinkimų prievaizdo – Z.Vaigausko – Seimo pirmininkei nepavyko pakeisti, – garbė jai bent už bandymą pajudinti sustabarėjusią rinkimų sistemą. Sunerimęs Seimas slaptu balsavimu grąžino status quo, taip kad stagnacija Seimo rinkimuose garantuota dar 4 metams. Tampa labai akivaizdu kas iš tiesų rūpi Seimo nariams – valstybė ar jie patys.
O juk Seimo rinkimų mechanizme problemų ne mažiau kaip energetikoje. Per daug narių renkama pagal partijų sąrašus, pakaktų ir 50 vietoje 70, atitinkamai sumažinant ir Seimo narių skaičių.
Būtina radikaliai išgyvendinti didžiąją blogybę – rinkimų sąrašų formavimą partinėse užstalėse. Partiniai sąrašai turėtų būti sudaromi ne partijos viršūnėlių dalybomis, o visų partijos narių balsavimu pagal formalizuotą procedūrą, kurią turėtų prižiūrėti VRK. Yra nemažai nuomonių, kad partinių sąrašų iš viso reikia atsisakyti.
Apriboti Seimo nario nuoseklių kadencijų skaičių ne daugiau 3. Po to nariui reikėtų sugrįžti į eilinį gyvenimą ir įsitikinti, kad jo kurti įstatymai buvo žmonėms naudingi. Arba žalingi. Praleidęs vieną kadenciją ir įgijęs gyvenimiškos patirties, buvęs narys gali vėl kandidatuoti. J.Razma ar Č.Juršėnas tikrai ne patys blogiausi parlamentarai, bet vargu ar jie bežino kokiais rūpesčiais gyvena eilinis pilietis už Seimo sienų.
Kodėl kandidatų negali kelti visuomeninės organizacijos? Kodėl kandidatui neprivaloma didelėmis raidėmis išdėstyti kokius naudingus visuomenei darbus be atlygio jis yra nuveikęs, kokias iniciatyvas iškėlęs ir kodėl jis veržiasi valdyti valstybę? Kam taip gausiai valstybė finansuoja partijas? ar tam, kad partiečiai galėtų surengti pasilinksminimus prie ežero su alaus statinėmis ir keptais paršeliais? Kodėl Seimo narys gali eiti pareigas vyriausybėje?
Kad žmonės nesiveržtų į Seimą kaip materialinės gerovės šaltinį, reikia apkarpyti materialines paskatas ir privilegijas, kurias gauna Seimo narys. O tiems, kurie už „gerus darbus“ savo kadencijos metu neteko rinkėjų pasitikėjimo (tam reikia surinkti nustatytą skaičių nepasitikėjimą pareiškusių rinkėjų parašų), uždrausti visam laikui kandidatuoti toje rinkimų apygardoje.
Problemų daugybė ir vargu ar jas išspręsime, nepažadindami pilietinio žmonių sąmoningumo. Reikia jungtis į savanoriškus piliečių judėjimus. Kitos išeities nematyti.