Prieš šiuos rinkimus istorija juokingai kartojasi. Tik šiuokart gudrauti ėmė valdančiosios Tėvynės sąjungos parlamentaras, mėgstantis paporinti apie vadinamosios tradicinės šeimos vertybes ir kitaip atkreipti į save dėmesį.
Grįžęs iš Anglijos, šis jaunas ir perspektyvus 2008–2012 m. kadencijos Seimo narys per radiją pranešė, kad, draugų nuomone, Lietuvoje jis esąs „kaip didelė žuvis mažame tvenkinyje“. Tai skamba išdidžiai, pripažinkime. Ypač kai politikas šitaip kalba apie save.
Tapęs Seimo nariu Mantas Adomėnas apie šeimos vertybes pasakė daugybę gražių dalykų. Pasmerkė merkantilinį požiūrį į šeimos gyvenimą ir skyrybas. Tačiau įgyvendino savo nuostatas gan specifiškai, girdamasis glamūriniuose žurnaluose savo naujo būsto naujoje santuokoje interjeru. Aistringai kalbėdamas apie spintą iš kažin kokio retos rūšies beržo. Beje, gaila beržo, jei šis – tikrai nykstantis.
Kritikuodamas Tėvynės sąjungos šeimos politikos kritikus M. Adomėnas sako, jog „kiekvieno požiūris į šeimą neišvengiamai nuspalvintas asmeninės patirties“, tad „debatai dėl šeimos nemaža dalimi yra mūsų sulaužytos ir žaizdotos visuomenės atspindys, kai asmeninės nesėkmės kuriant šeimą, savo pačių ar iš arti pažįstami nelaimingumo atvejai, kylantys iš sugriuvusios šeimos, neištikimybės, smurto šeimoje priverčia prarasti tikėjimą laimingos ir tvirtos šeimos idealu.“
Ak, kaip gražu: „neprarasti tikėjimo tvirtos ir laimingos šeimos idealu“! Gal būtų laikas suvokti, jog tai – privataus gyvenimo sfera ir kad šeimas (valstybės lygiu) laimingesnes daro ne valdančiųjų moralizavimas, o socialinės gerovės politika? O gal Tėvynės sąjungos išvaldyta ketverių metų kadencija su visu jos moralizavimu apie santuoką padarė šeimas Lietuvoje tvirtesnes ir laimingesnes?
Deja, jokių apčiuopiamu rezultatų valdantieji Lietuvos konservatoriai šioje srityje nepasiekė. Gražūs politikų postringavimai apie šeimos idealą pagražina nebent patį idealą, bet ne tikrovę. Tuomet tenka griebtis seniai išbandytos Tėvynės sąjungos taktikos – ieškoti „kaltųjų“, „priešų“ ir „neteisingai mąstančiųjų“.
Daugiau nei 20 tūkst. spaudos ženklų jūra vilnijančiame, nors ir grynai poleminio žanro „komentare“ M. Adomėnas mėgina įrodinėti, kad priešas – V. Laučius. Esą „suvisai neigiu moralės ir politikos ryšį“, esu nepakankamai įsigilinęs į Aristotelio etikos ir politikos disciplinų vienovę ir tik „kitados vadinau save konservatoriumi“.
Gaila, kad gerbiamam M. Adomėnui teks atsakyti gana trumpai. Tiesiog reikėtų gerbti skaitytoją, kuris išsamių diskusijų apie Aristotelį ir jo skirtingas interpretacijas veikiau ieškotų moksliniuose veikaluose nei žinių portaluose. Jei noras ginčytis dėl aristotelinės etikos ir politikos būtų buvęs tikras ir nuoširdus, tai juk esama nemažai kavos ir arbatos puodelių, prie kurių galima buvo visa tai dešimtkart aptarti.
Pirma: ne „kitados vadinau save konservatoriumi“, o esu konservatorius ir mąstau ne postmodernistų ar liberalų, o klasikinės, aristotelinės politikos sampratos principais. Joks etikečių klijavimas šios aplinkybės nekeičia. Jei M. Adomėnas įsivaizduoja esąs „tikras“ konservatorius dėl savo aršios tarnystės Tėvynės sąjungai su jos šeimos politika, tai tegul ir vadovaujasi Naglio Puteikio ar Vincės Vaidevutės Margevičienės „konservatizmu“.
Antra: neneigiu politikos ir moralės ryšio, bet turiu pagrindo abejoti, ar pats M. Adomėnas yra pakankamai įsigilinęs į Aristotelį, jei galvoja, kad ta apgailėtina muilo opera, kurią jo partijos bendražygiai vadina šeimos politika, kažin kaip kyla iš Aristotelio mokymo. Sunkiai įsivaizduoju Aristotelio valstybininką, kuriam asmeninio ūkio, vadinasi, šeimos reikalai rūpėtų labiau nei politinės, vadinasi, viešosios erdvės reikalai su jiems taikomomis dorybėmis – išmintimi, teisingumu, santvarda ir drąsa.
Teigdamas, kad šeima „tiek Aristotelio mąstyme, tiek mūsų Konstitucijoje laikoma valstybės pagrindu“, M. Adomėnas nieko nauja apie mūsų Konstituciją nepasako, bet štai Aristotelio mintį iškarpo gan drastiškai. Jei kalbame apie valstybės atsiradimą, tai jos pradžia laiko atžvilgiu (bet tai dar anaiptol ne valstybė!), „pagrindu“ tik labai sąlygine prasme, turėtume laikyti ne šeimą, o ūkį: moterį, vergą, jautį ir šeimininką („Politika“, 1252b). O jei kalbame apie valstybės esmę ir tapatumą, tai pagrindas yra ne ūkis, o politinė santvarka.
Politinės bendrijos laimei, pagal Aristotelį, reikalingi du atraminiai principai: teisingumas ir draugystė (philia). Tačiau vadinamųjų Lietuvos konservatorių draskymasis dėl 38 Konstitucijos straipsnio ir to, ką jie vadina šeimos politika, nė vienam iš šių principų deramai nepasitarnauja. Šiuo atžvilgiu Tėvynės sąjungos ideologinis įkarštis sietinas ne su Aristoteliu, o su savų rinkėjų mobilizavimu.
Kai buvo pripažinta, jog neatsisakęs su Seimo nario pareigomis nesuderinamos veiklos M. Adomėnas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą ir per plauką išvengė apkaltos, jis tai aiškino „kerštu“ už jo poziciją dėl Gruzijos. Tad šiuokart net nenustebčiau, jei kitokia nei jo nuomonė apie konservatizmą ir Aristotelį jam irgi atrodys kaip „kerštas“. Sakoma, kad valdžia gadina. Įdomu – ar gadina tik moralines, ar drauge ir intelektines dorybes? Tikėkimės, kad pažeidžia tik moralę, nes kitaip juk neverta nė ginčytis.