Pradžią šiai atakai prieš mūsų tautą davė 1940 m. birželio 15-oji – būtent tada baigėsi 22 metus trukęs nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimo tarpsnis ir prasidėjo svetimųjų okupacija, kuri tęsėsi pusę šimtmečio. Kai kurie Lietuvos geopolitinį kontekstą ir viešąjį gyvenimą stebintys bei istorijos fatalizmu tikintys pažįstami prieš 7–10 metų užsimindavo: o juk ateis ir 2012-ųjų birželis, irgi bus praėję 22 nepriklausomybės metai...
Savižudiškas lengvabūdiškumas
Naujienų portale delfi.lt publicistas Vidmantas Valiušaitis straipsnyje „Kodėl Lietuva nesipriešino 1940-aisiais?“ (2011-06-15) cituoja kunigo Justino Lelešiaus-Grafo dienoraštį, kurį šis rašė 1947 metais. Dienoraštį rado enkavedistai bunkeryje, prieš tai nukovę Tauro apygardos partizanų kapelioną.
J. Lelešius-Grafas rašo: „Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? <...> Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių? <...> Budri bolševikų akis didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės greitai panaudojo savo juodiems darbams. Juos traukė į komunistinius ratelius. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. <...> Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo.“
Stojus okupacijai, represijų patyrė daugybė lietuvių iš įvairių socialinių sluoksnių. Aktyviausiai bolševikai medžiojo visuomenės aktyvistus ir patriotiškai nusiteikusius žmones. Vis dėlto tebėra atviras klausimas – negi to meto visuomenėje niekas dar iki 1940 m. birželio nejautė ir nesuprato artėjančios grėsmės? Juk per 22 nepriklausomybės metus Lietuvoje užaugo ir subrendo gana daug laisvų ir šviesių žmonių.
Pasirodo, suprato. Iš to paties V. Valiušaičio straipsnio: „Geografas, įžvalgus geopolitikos žinovas prof. Kazys Pakštas kolegai geografui prof. Steponui Kolupailai 1960-02-04 laiške rašė: „1938 m. rudenį pradėjau valdžios atstovus įtikinėti (tik žodžiu, gan intymiai) susirūpinti planinga ir ne vieša evakuacija kai kurių kultūrinių turtų ir studentų, iš kurių turėtų būti paruošti kandidatai į būsimus diplomatus tam 25 metų (ar net ilgesniam) periodui, kai Lietuva bus Rusijos kolonija. Siūliau savas sugestijas tiems žygiams gerai užmaskuoti, kad nekiltų panika. Bet kai kurie ministeriai ir tada jau sakė, kad reikėtų mane areštuoti už panikos kėlimą.“
„Visą 1939 m. pavasarį, – rašė K. Pakštas 1941-aisiais, jau būdamas Amerikoje, – slankiojau po ministerių kabinetus, įkalbinėdamas pradėti pasiruošimą nelaimei sutikti, ruošti naują Lietuvos prisikėlimą. Teorinio pritarimo buvo ir šen, ir ten; bet visi buvo nusistatę darbus pavesti mažesniems, kurie yra įpratę savo valia nieko nedaryti. Rezultatai žinomi.“
Beje, geografu netikėjo ne tik politikai, bet ir įtakingi finansininkai. Antai, Jonas Vailokaitis, vienas turtingiausių prieškario Lietuvos žmonių, Ūkio banko direktorius, K. Pakštui sakė: „Jei žinočiau, kad Tavo šiurpi pranašystė išsipildys, duočiau Tau vieną milijoną“ [lietuviškai akcijai Vakaruose remti – V. V.]. „Bet jis netikėjo, nedavė, viską prarado, buvo išvežtas Sibiran, kur žuvo“, – rašo Juozas Eretas.
Apsisprendimas neprovokuoti
Baisesnę situaciją nei praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio antra pusė turbūt sunku įsivaizduoti – Lietuvą supo trys dideli kaimynai ir su visais jais netrūko problemų.
Istorikas Nerijus Šepetys sako, kad nėra gero istorinio teksto apie tai, kas vyko mūsų šalyje 1940-ųjų birželį. Jo manymu, įtaigiausiai tuos įvykius atspindi pora romanų: Jurgio Gliaudos „Agonija“ ir Juzefo Mackevičiaus „Kelias į niekur“, romanas lenkų kalba apie lenkišką ir žydišką Vilnių. Abiejuose kūriniuose pasakojama, kad žmonės gyveno įprastą gyvenimą, dirbo kasdienius darbus, nors žinojo, kad grėsmė didelė. Susipriešinimo ar suirutės nebuvo, laikytasi nuostatos neprovokuoti.
1940 m. vėlyvą pavasarį Vokietija užėmė Daniją, Belgiją, Olandiją ir sutiko nebent simbolinį pasipriešinimą. Tarkim, Belgijos kariuomenė tikrai nebuvo drastiškai mažesnė už Trečiojo Reicho, kaip Lietuvos, Latvijos ar Estijos, palyginti su Sovietų Sąjungos. Belgijos karaliaus protestas buvo panašus į Lietuvos prezidento Antano Smetonos.
Niekas niekada iki tol nebuvo atlikęs tokio masto operacijos kaip Sovietų Sąjunga 1940-ųjų birželį, kai ne tik buvo užimta nepriklausomos Lietuvos teritorija, bet ir vėliau organizuotas radikalus socialinis perversmas. Vakarų Ukrainoje ir Vakarų Baltarusijoje (1939 m. užimtose Rytų Lenkijos srityse), kaip ir Suomijoje, sovietai taip nesielgė.
Pasak N. Šepečio, Maskvai paskelbus paskutinį ultimatumą, Lietuvoje buvo dislokuotas šiek tiek Lietuvos kariuomenę viršijančių sovietų armijos dalinių skaičius, į mūsų šalį judėjo nauji pulkai.
Prie Lietuvos sienos dislokuoti sovietų desantiniai daliniai, kad mūsų kariuomenė negalėtų pasitraukti, buvo parengtas vieno lietuvių dalinio parodomojo sunaikinimo planas, jei būtų bandyta priešintis. Buvo nebent galimybė Marijampolės pėstininkų pulką atitraukti į Vokietiją, bet Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas iš anksto buvo pareikalavęs Berlyno pulko nepriimti.
Istoriko teigimu, ką nors pakeisti geopolitinėje plotmėje buvo galima nebent tol, kol egzistavo Lenkijos valstybė. Galima buvo mėginti su ja kaip nors susitaikyti ir kurti bendrą Lenkijos ir Baltijos šalių frontą. Bet Lenkija buvo sunaikinta ir Lietuvą iš dviejų pusių supo pora agresyvių, sunkiai prognozuojamų ir iki galo pasiryžusių eiti kaimynių.
Lietuvoje buvo apsispręsta būtent taip, nes dar prieš karą tikėta, kad karą galų gale laimės Vakarų sąjungininkai ir vėliau sugrąžins tai, ką bus atėmę laikini okupantai. 1940-ųjų pradžioje Lietuvoje viltasi, kad per daug neerzinant agresyvios kaimynės karą kaip nors pavyks išbūti, nes priešintis, vadinasi, susinaikinti.
Publicistas V. Valiušaitis mano kitaip ir sako, kad nors Lietuva neturėjo galimybių išlošti, bent simbolinis pasipriešinimas galbūt būtų suteikęs teisę į kitokį režimą, nei buvo įvestas (Suomija karą pralaimėjo, bet santvarka joje nebuvo pakeista).
V. Valiušaičio manymu, jau 1926 m. perversmas davė pradžią prastoms visuomeninėms tendencijoms, nes ardė politinę tradiciją, o ką jau kalbėti apie tai, kad po 1926-ųjų politinis gyvenimas Lietuvoje iš esmės susivedė į asmeninio tautininkų lyderių Antano Smetonos ir Augustino Valdemaro konflikto peripetijas.
Esama įtarimų, kad kai kurie perversmai (1928 ar 1934 m.) tam ir rengti, kad iš kariuomenės būtų išvalyti ryžtingesni karininkai, kurie rėmė A. Valdemarą.
Politinis elitas neturėjo laiko rūpintis visuomene, taigi nekeista, kad pagieža augo. Dar 1933 m. filosofas Juozas Šalkauskis privačiame laiške prezidentui A. Smetonai rašė, kad visuomenė nuo valstybės valdymo nušalinta, reikia reformų, piliečiai turi dalyvauti priimant visai tautai svarbius sprendimus.
Tokia Lietuvos politinio gyvenimo sumaištis (perversmų bandymų po 1926 m. iš viso buvo 13) jau tada glumino pasaulį, Lietuvoje dirbęs švedų diplomatas savo raporte 1936 m. rašė, kad jei ši valstybė ir toliau kels nerimą Europai, visi labai ramiai stebės, kaip ji dingsta iš Senojo žemyno žemėlapio. Lenkų agentas irgi 4-ajame dešimtmetyje rašė, kad autoritarinis režimas paglemžė visuomenės valdymą tokiu laipsniu, kad visi nustojo domėtis politika. Žmones apėmė apatija.
Naikinantis smūgis elitui
Pasak N. Šepečio, mes nežinome, kaip 1939 ir 1940 m. sandūroje mąstė verslo elitas. Kai okupantai atėjo, dalis elito nelabai grabiai mėgino su jais kalbėtis, gelbėti tai, ką įmanoma, tiesa, greitai paaiškėjo, jog tai beprasmiška, tada dalis atsitraukė, liko tie, kurie iš tiesų kolaboravo su okupantais.
Patriotiškai ir pilietiškai mąstančių žmonių netrūko, jie stengėsi ką nors daryti, kurti pogrindinius socialinius ryšius – tai patvirtina ir 1941 m. birželio sukilimas, ir pokario rezistencija.
Tarpukario verslių žmonių sluoksnis išsiskyrė ypatybe, kurios neturi šiandieniai Lietuvos verslininkai, – jie nesiveržė į viešumą. Pasiturinčių žmonių gyvenimas sukosi gana siauroje draugijoje, to meto bulvarinė spauda mažai rašė apie vakarėlius ir balius. Tą sluoksnį buvo lengva sunaikinti, jis nukentėjo pirmiausia.
N. Šepetys sako neradęs jokių įrodymų, kad kuris nors lietuvių verslininkas būtų pasiruošęs gresiančioms represijoms. Buvo turtingų žydų šeimų, kurios tikėjosi, kad, esant naujai valdžiai, padės išlikti jų bolševikuojantys vaikai atskalūnai. Arba sunku pasakyti, ką galvojo turtingi ūkininkai, Antano Sniečkaus giminės. Bet nei vienų, nei kitų nebuvo pasigailėta – vieni neteko visos nuosavybės, kitus išvežė į Sibirą.
V. Valiušaičio teigimu, dažniausiai kooperatyvų sąjūdžio išauginti gana negausūs Lietuvos verslo elito atstovai nesuprato grėsmės masto. Užsienio prekybą kontroliavę stambūs verslininkai nelietuviai, dažniausiai žydai, kaip ir jų pasiturintys gerbiamų profesijų tautiečiai (advokatai, notarai ir pan.), buvo išsilavinę žmonės, bet juos irgi buvo užvaldęs sutrikimas.
Vienas žymiausių Klaipėdos lietuvių Martynas Anysas savo atsiminimuose rašo, kaip skirtingai elgėsi to krašto žydų tautybės gyventojai: vieni skubiai išpardavė turtą ir traukėsi, kiti ryžosi likti. Trečius sulaikė užaugintas verslas, kuriam palaikyti reikia didelių finansinių bei organizacinių išteklių ir kurį ne taip paprasta užbaigti.
Sovietai ne tik atėmė turtus ar įtaką, bet ir stengėsi paversti įtakingus Lietuvos visuomenės atstovus menkais ir niekingais. J. Mackevičiaus romane „Kelias į niekur“ pasakojama, kaip 1940-ųjų vasarą, rudenį, žiemą Lenkijos karininkai ar valstybės tarnautojai prisitaikė prie lietuvių atėjimo ir gyveno visavertį gyvenimą (turėjo verslą, vaikščiojo į tarnybą), bet, atėjus sovietams, jie neteko visko.
Žmones nebūtinai represavo, tiesiog viską atėmė ir dar paskelbė uzurpatoriais. Bendravimą pakeitė įtarumas, skundai ir baimė. Žmonės galbūt tikėjosi papildomų mokesčių, apribojimų, bet kad į tavo namą įkels svetimus žmones, kad jie naudosis tavo geru kaip savu, ir tu dar būsi savo turto nuomininkas – to niekas tikrai nesitikėjo. Moksliškai to, kas Lietuvoje vyko 1940 m. vasarą, neįmanoma nei rekonstruoti, nei paaiškinti.
Tada ir dabar
Panorėjus šis birželis gali būti vertinamas ir simboliniame kontekste – nepriklausomi gyvename 22 metus dabar, tiek pat jų nugyvenome tarpukariu. N. Šepečio manymu, palyginti su to meto visuomene, dabar Lietuvoje solidarumo daug mažiau. Todėl bet koks išorinis smūgis būtų stipriau jaučiamas ir greičiau viską suardytų.
Šia prasme sunku suprasti gana gausiai atstovaujamą žmonių grupę, kuri skelbiasi pasirengusi revoliucinėms permainoms – kad kažkas iš išorės kažką nubaustų, įvestų tvarką ir pan. Per savo istoriją patyrę tiek bėdų, kaip tik turėtume branginti saugų ir ramų gyvenimą.
Šia prasme dabartinė Lietuva yra patekusi į prastesnę padėtį nei prieškariu, nes nesugebėjo užmegzti tokių glaudžių socialinių ryšių, kokie buvo tada.
V. Valiušaitis nelinkęs suteikti simbolio rango skaičiams ir sako, kad jam didesnį nerimą kelia gyvenimo tėkmė dabartinėje Lietuvoje.
Publicisto teigimu, skirtumas tarp tuometės ir dabartinės Lietuvos tas, kad, nepaisant klaidų politikoje ir ūkiniame gyvenime, tarpukaryje buvo užauginta savo šaliai ir aiškioms vertybėms įsipareigojusių žmonių karta. Jie laikė save lietuviais, kurie verti savo valstybės.
Ir dabartinėje Lietuvoje yra puikių žmonių, bet informaciniame lauke jie ignoruojami. Todėl nemažai jaunų žmonių nesupranta savo tapatybės – kad yra Lietuvos valstybės piliečiai, kurie turi pareigų savo valstybei, kaip ir valstybė turi pareigų jiems.
Galima nebent pridurti, kad didžiausi mūsų priešai yra konformizmas ir savų interesų kėlimas aukščiau bendruomenės, ignoruojant istoriškai daugelyje pasaulio vietų patvirtintą tiesą, kad asmeniui (kad ir koks įtakingas būtų) gerai tada, kai gerai visiems ar daugumai piliečių. Kai įtakingi žmonės ar jų grupės vien žaidžia sau, ne taip sunku užvaldyti visą naciją. Ir nėra labai didelio skirtumo – tankais 1940-aisiais ar „bendromis“ energetikos įmonėmis monopolininkėmis dabar.