Tokiu būdu Ūkio ministerija perėmė iniciatyvą iš šį projektą kuruojančios Energetikos ministerijos ir užpildė spragą visuomenei ir Seimo nariams pristatytame „verslo plane“, kuriame šių skaičiavimų nebuvo pateikta..

Dabar, gavus konkrečius skaičiavimus, jau galima dalykiškai diskutuoti ar skaičiavimuose naudojamos prielaidos yra pakankamai realistiškos, ar ne. Aišku, galima būtų kelti klausimą kodėl tokie vertinimai neatsirado anksčiau, leidžiant šioms diskusijoms prasidėti ne likus kelioms dienoms iki svarbių sprendimų Seime priėmimo. Matyt atsakymas būtų - dėl to, kad toks gabus viceministras, kaip gerbiamas Adomas Audickas, dirba Ūkio ministerijoje, o ne Energetikos ministerijoje.

Todėl dar kartą padėkoję viceministrui už indėlį dalykiškos diskusijos pradžiai, pradėkim nagrinėti pateiktą modelį.

Visų pirma - modelyje priimta prielaida, kad 60 proc. visos investicijos į atominę elektrinę bus atliekama iš paskolos, kurią mes grąžinsime per visą elektrinės tarnavimo laikotarpį - iki 2080 metų.

Pamenate daug kartų energetikos ministro ar premjero išsakytas mintis, kad paskola bus grąžinama per keliolika metų, o po to, kaip džiaugėsi Seimo narys Kęstutis Masiulis, - turėsime pigią (7-10 ct/kWh) elektrą? Užmirškite visą tai! Skolą atidavinėsim beveik iki šio šimtmečio pabaigos .

Iš esmės tai nėra blogai, išskyrus žinoma tą atvejį, jei Europos Sąjunga po kokių 20-30 metų, didžiausiose ES šalyse esamiems atominiams reaktoriams pasiekus techninio tarnavimo laikotarpio pabaigą, greitai besivystant naujoms žaliosioms technologijoms ir atsitikus dar kokiam incidentui vienoje iš Pasaulyje veikiančių atominių elektrinių, nesugalvos atsisakyti atominės energetikos ir uždrausti elektros gamybą atominėse elektrinėse ir importą iš atominių elektrinių.

Tačiau kyla klausimas ar mes turėsime galimybę gauti lengvatinius eksporto skatinimo kreditus iš Japonijos ir JAV bankų su teise juos grąžinti iki 2080 metų? O jei numatomas paskolos refinansavimas (tai reiškia paskolų grąžinimas, skolinantis iš kitų, galimai brangesnių, šaltinių) - ar realu ateityje rinkoje pasiskolinti už modelyje numatytas 3,9 proc. realias metines palūkanas? Gal būt - reikia diskutuoti apie tai su solidžiausiai Lietuvos ekonomistais. Bet tikrai nepriiminėti sprendimų vien tik tikintis, kad viskas bus taip gerai, kaip parašyta ant popieriaus.

Ar iš viso tokių naujų prielaidų įvedimas turėtų reikšti, kad anksčiau pateiktas verslo planas jau nebegalioja ir į jį nebereikia kreipti dėmesio?

Modelyje numatyta, kad „Hitachi GE“ pasiseks pastatyti ir paleisti atominę elektrinę 2021 metų sausio 1-ai dieną ir nei diena vėliau. Numatoma, kad elektrinė bus pastatyta už 5 milijardus eurų ir šis biudžetas nebus viršytas nei litu. Ir greta įdėtas paaiškinimas, kodėl taip įvyks, skirtingai nuo daugelio atominių elektrinių statybų atvejų, tą užtikrins „Hitachi“ patirtis, statant atomines elektrines Japonijoje. Ką gi - reikia tik tikėtis, kad „Hitachi“ patirtis, dirbant su japoniškais subrangovais, stabilioje ekonominėje ir reguliacinėje Japonijos aplinkoje taip pat sėkmingai leis išvengti biudžeto augimo bei atsilikimo nuo planuojamų grafikų ir dirbant visiškai kitokioje - Lietuvos aplinkoje. Man asmeniškai, turinčiam projektų vystymo Lietuvoje patirtį, tai atrodo, švelniai tariant ,pernelyg optimistiška. Bet galima diskutuoti apie tai. Situacija visiškai pasikeistų, jei „Hitachi“ prisiimtų teisinę atsakomybę ir rizikos kaštus už galimą vėlavimą. Bet vargu ar to galima tikėtis, nes projektas gali vėluoti visiškai ne dėl „Hitachi“ kaltės.

Modelyje numatyta, kad atominė elektrinė nuo jos paleidimo dienos visus 60 metų veiks idealiu režimu, 90 proc. laiko dirbant pilna galia. Čia jau, skirtingai nei kalbant apie projekto įgyvendinimą, tikimasi, kad „Hitachi“ nesėkmės Japonijoje su lūžtančiomis ABWR reaktorių turbinomis Hamaoka ir Shika atominėse elektrinėse ir kitomis problemomis , nebesikartos. Gal būt. Bet vis dėl to siūlyčiau neskubėti ir panagrinėti detaliau kokios buvo tų ABWR reaktorių eksploatavimo problemų priežastys ir kaip bus užtikrinta, kad jos nebesikartotų Lietuvoje. Investicija pernelyg didelė, kad nekreiptume į tai dėmesio.

Modelyje paimta prielaida, kad atominės elektrinės gamybos kaštai (be nuosavo kapitalo kaštų ir paskolos grąžinimo) bus 7 ct/kWh, nors iki šiol visą laiką buvo teigiama, kad jos turėtų būti kažkur 7-10 ct/kWh ribose. Modelis nepateikia informacijos - kiek šiuose 7 ct/kWh sudaro branduolinio kuro kaina, kiek elektrinės priežiūra, eksploatacija ir remontai, kiek draudimo kaštai ir kiek lėšų kaupimas atominės elektrinės uždarymui ir radioaktyvių atliekų saugojimui bei laidojimui. Nežinant šių skaičių, sunku kažką komentuoti, išskyrus tai, kad prielaida atrodo pakankamai optimistinė. Reikia taip pat atkreipti modelio sudarytojų dėmesį į tai, kad jei atominė elektrinė vis dėl to dirbs mažesniu, nei 90 proc. apkrovimu, tai santykiniai gamybos kaštai turėtų išaugti, nes didesnę dalį gamybos kaštų sudaro pastovūs kaštai ir pagaminus mažiau kilovatvalandžių, didesnė šių kaštų našta tektų kiekvienai pagamintai ir parduotai kilovatvalandei.

Modelyje daroma prielaida, kad branduolinio kuro, darbo jėgos, remonto kaštai ateityje neaugs greičiau, nei numatoma 2 proc.metinė infliacija.

Daroma prielaida, kad ateityje nereikės jokių investicijų elektrinės pertvarkymui, pavyzdžiui ,Europos Sąjungai įvedus naujus atominių elektrinių saugumo reikalavimus.

Taigi - iš esmės neįmanoma niekaip prisikabinti prie gerbiamo A. Audicko pateikto modelio ir galima teigti, kad VAE elektros kaina iki 2080 metų tikrai bus lygi 18 ct/kWh, jei visos aukščiau suminėtos prielaidos pasitvirtins, elektrinė tikrai dirbs iki 2080 metų, o sukauptų lėšų atominės elektrinės uždarymui, atsiradus naujoms panaudoto branduolinio kuro utilizavimo technologijoms, mūsų anūkams užteks susitvarkyti su jiems mūsų siunčiamu radiaciniu palikimu.

Neaišku tik, kodėl visos aukščiau suminėtos prielaidos vadinamos realiausiomis. Kaip tada atrodytų optimistinės prielaidos - kad skolintojai mums primokėtų už iš jų paimtas paskolas, o elektrinė dirbtų 400 dienų per metus?

Reikia taip pat suprasti, kad į kainą neįeina išlaidos keliui iš Klaipėdos iki Visagino pritaikymui sunkiasvorėms detalėms transportuoti, neįeina išlaidos atominės elektrinės priešraketinei, priešlėktuvinei ir antiteroristinei apsaugai užtikrinti, neįeina valstybės išlaidos atominės elektrinės eksploatavimo institucinei priežiūrai ir išlaidos specialistų rengimui. Bet aišku tai, lyginant su investicijomis į atominę elektrinę, yra smulkmena. Jas paminėti nebent reikėtų tik dėl to, kad šias išlaidas, kitaip nei investicijas į atominę elektrinę, prisiimtų viena Lietuva.

Galima būtų parašyti šiokį tokį priekaištą gerbiamam Adomui Audickui už netiksliai cituojamą NERA Consulting prognozuojamą numatomą elektros kainą rinkoje 2020 metais. Ji yra ne 19,2 ct/kWh, bet 17,9 ct/kWh. Bet tai vėlgi smulkmena.

Didesnį priekaištą Ūkio ministerijai galima būtų parašyti dėl jos įvertinto biokuro kogeneracinių elektrinių galimo dydžio. Neaišku, kodėl paimta keista prielaida, kad maksimali galima biokuro kogeneracinių elektrinių įrengta galia negali viršyti 200 MW. Žinoma, tai - ne Ūkio ministerijos sfera, bet jei jau imamasi kažką teigti, Ūkio ministerija turėtų žinoti, kad vien Vilniuje planuojama biokuro kogeneracininė elektrinė, kurios galia viršija minimą 200 MW elektros gamybos galią. Lietuvos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatyta minimali įrengtų biokuro elektrinių galia iki 2020 metų yra 355 MW. O visas biokuro elektrinių potencialas labai atsargiais vertinimais viršija 700 MW.

Gerbiamą Adomą Audicką galima tik pagirti už racionalumą, kai jis savo straipsnyje pripažįsta, kad atominės elektrinės galima ir nestatyti, jei būtų ekonomiškai patrauklesnių galimybių gaminti elektros energiją. Todėl siūlyčiau Ūkio ministerijai, panaudojant tą patį jų pristatytą modelį, paskaičiuoti, kokia turėtų būti elektros energijos kaina biokuro kogeneracinėse elektrinėse, investuojant 4,1 milijardo litų ir kas metai pagaminant 3,1 TWh žalios elektros energijos ir 5,2 TWh pigesnės, nei dabar tiekiama į šilumos tinklus, šilumos. Man su Ūkio ministerijos naudojamomis finansavimo prielaidomis kaina gaunasi mažesnė, nei 18 ct/kWh. Turbūt niekas nesiginčys, kad ekonominė nauda Lietuvai, naujų darbo vietų skaičius ir įtaka nacionaliniam produktui, įgyvendinus biokuro kogeneracinių elektrinių programą, būtų kur kas didesnė.

Taigi - gal vis dėl to artėjame prie susitarimo ir galų gale pradėję diskutuoti, naudodami skaičius, radome alternatyvą atominei elektrinei?