Analogiškiems įvaizdžiams nemažai gyvybingumo suteikia konservatoriams priskiriamų politikų populistiniai viražai, kaip antai progresinis pajamų mokestis ar pensinių fondų neliečiamybės principų pažeidinėjimai. Tačiau tai veikiau yra ne konservatyvios politikos išraiška, o desperatiškos socialinio teisingumo paieškos, būdingos nemažai daliai žmonių, kadaise patyrusių visa ardančią komunistinės sistemos priespaudą.
Tekste aptariame keletą problemų. Visų pirma, bendruomenės kūrimas bei puoselėjimas yra vienas svarbiausių ir konservatorių, ir sėkmingų verslininkų tikslų. Antra, senoji verslininkų karta, kuriai pinigai yra pagrindinis ir kone vienintelis veiklos tikslas, užleidžia vietą jaunajai. O jaunimas seka Vakarų pavyzdžiu, prioritetą teikdami socialiai atsakingam, o ne beatodairiškam pinigų darymui. Trečia, inovatyvus verslas yra klaidingai tapatinamas su liberalizmu. Ir galiausiai, progresiniai mokesčiai nėra ir negali būti konservatyvios politikos priemonė, nes skaldo, o ne vienija visuomenę.
Verslas kaip bendruomenė
Vakaruose jau nuo pat moderniojo kapitalizmo pradžios verslo santykiai didele dalimi gyvavo bendruomeninių saitų pagrindu. Bendras moralinis kodeksas, abipusis pasitikėjimas leido kur kas lengviau užmegzti, palaikyti ir plėtoti verslo santykius. Iš kitos pusės, ilgainiui susiformavusios verslo įmonės pačios tapdavo tam tikromis bendruomenėmis. Šiandien tai ypač akivaizdu mažose firmose, kuriose pelno siekimas nebėra nei pagrindinis tikslas, nei priemonė įmonės tikslams pasiekti.
Šiam tikslui yra reikalingos idėjos, kurias kuria darbuotojai tikintys savo įmone, o ne gyvenantys nuolatinėje baimėje būti atleisti. Tokie žmonės neatsiriboja nuo savo darbo, vos užvėrę biuro duris – naujus produktų modelius gali sukurti keliaudami ar ilsėdamiesi. Jie dalijasi įmonės rezultatais, kartu išgyvena jos nuosmukius ir krizes. Tačiau viskas prasideda nuo verslininko, tikinčio, kad darbuotojas yra ne nužmoginta priemonė ar įrenginys, o neatsiejama įmonės bendruomenės dalis.
Brežnevinę verslininkų kartą keičia vakarietiškoji
Deja, reikia pripažinti, jog nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuvoje, kaip ir daugumoje pokomunistinių valstybių, dominavo visai kitoks verslo modelis. Ilgus metus trukusi priverstinė rusiško mentaliteto indoktrinacija paveikė kone visus visuomenės sluoksnius. Žmonės gyvenę totalinio sekimo, bauginimo, tarpusavio nepasitikėjimo sąlygomis nejučia tapo labai baikštūs. Savo baimes įprato malšinti agresyvumu arba šaltu abejingumu aplinkinių atžvilgiu. Tad pasikeitus ekonominei santvarkai pirmieji verslininkai savo saugumą ėmė išskirtinai sieti su pinigų kiekiu, o su savo darbuotojais elgėsi analogiškai, kaip buvo įpratę su dauguma žmonių komunistinėje kasdienybėje.
Šis specifinis pokomunistinis, rusiškas mentalitetas yra vienas svarbiausių veiksnių, kodėl lietuviai iki šiol nepasitiki savo valdžia, verslu ir pačiais savimi, t.y. valstybe. Bet kokia kaina tikslo siekianti senoji verslininkų karta retai atsižvelgdama į bendruomeniškus darbuotojų poreikius, daugeliu atveju paskatino masinę darbo emigracijos bangą į Vakarų Europą. Iš tiesų, priešingai nei yra įprasta viešumoje šnekėti, emigrantus iš savo tėvynės gena ne finansinis skurdas, o elementarios žmogiškos tarpusavio pagarbos nebuvimas. Tai tampa itin akivaizdu prisiminus, jog ekonominiu atžvilgiu gyvename kur kas geriau nei visos iki šiol buvusios mūsų protėvių kartos.
Vis dėlto, pastaruoju metu Lietuvoje tiek versle, tiek ir kitose gyvenimo srityse yra aiškiai jaučiamos pozityvios tendencijos. Tai galima sieti su naujosios, Brežnevo nemačiusios kartos įsiliejimu į viešąjį šalies sektorių. Šie, kaip jau buvo minėta, seka vakarietiško verslo pavyzdžiu, akcentuojančiu ne vien pinigus, bet ir žmogiškus gamintojo, darbuotojo ir vartotojo santykius.
Tikrieji verslo inovatoriai – ne liberalai, o konservatoriai
Trečias aptartinas aspektas yra stereotipas, jog inovatyvus verslas yra išskirtinai liberaliai mastančių verslininkų prerogatyva. Jis susiformavo kadaise padarius elementarią loginę klaidą sukeičiant sąvokas vietomis. Teiginys „atviras naujovėms“ tampa universaliu liberalizmo lozungu be aiškesnio pagrindo. Jis išplečiamas nuo atsivėrimo įvairiems socialiniams ir ekonominiams eksperimentams (tradicinė reikšmė) iki bet kokių naujovių pritaikymo ir galimybių ieškojimo. Tokiu būdu liberalai, net per daug nesistengdami įrodyti, kad išties yra atviri inovatyviai žinių ekonomikai, tampa modernios ekonomikos vėliavnešiais.
Paprastai liberalų vykdomoje politikoje galima įžvelgti priešingų tendencijų – siekiama ne ilgalaikės naudos tvirtinant visuomenės institucijas, skaidrų atsiskaitymą su valstybe ir savo darbuotojais, o veikiau pelno čia ir dabar, nesukant galvos, kas gali nutikti tolimesnėje ateityje. Todėl šitokia pasaulėžiūra yra kur kas palankesnė ir artimesnė senajai, rusiško, nei jaunajai, vakarietiško mentaliteto verslininkų kartai.
Pirmiesiems per daug nerūpi bendruomenės saitų tvirtumas, tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba. Jie nori uždarbio čia ir dabar. Todėl neretai siekdami jį padidinti slepia savo veiklos mastus nuo valstybės institucijų, darbuotojus verčia dirbti už minimumą ar eiti nefinansuojamų atostogų, moka algas vokeliuose, diskriminuoja besilaukiančias ar vaikus auginančias moteris, švaisto valstybinių ir ES projektų pinigus saviems ir pan.
Tuo tarpu konservatyvios pasaulėžiūros žmonės nori ir siekia, jog ateities kartoms būtų palikta tvarkinga ir gerai funkcionuojanti sistema. Jie myli savo vaikus ir nestekena savo valstybės taip, tarsi po to galėtų būti nors ir tvanas. Nestato barikadų visuomenėje, o ugdo iniciatyvumą, atsakingumą bei geravališkumą savo artimiesiems, kaimynams bei tėvynainiams. Jie jaučia, jog ne pinigai yra žmonių laimė, o nuoširdūs bei šilti tarpusavio santykiai.
Jaunieji verslininkai džiaugiasi ir puoselėja savo valstybę, kuri suteikė jiems teisę bei galimybes plėtoti savo verslą. Jie neliūdi iš savo uždirbtų pinigų mokėdami mokesčius valstybei. Jie jaučia dėkingumą bendruomenei, kuri juos subrandino ir todėl savo noru padeda atsidūrusiems sunkioje padėtyje.
Progresiniai mokesčiai yra socialisto, o ne konservatoriaus bruožas
Vis dėlto, pastaruoju metu kai kurių mūsų partijos seimūnų pasiūlymai bei veiksmai galėjo priversti jaunus žmones suabejoti, ar šie tikrai atstovauja konservatyviai mąstantiems šalies piliečiams. Aiškiausias to įrodymas buvo progresinių pajamų mokesčio įvedimas. Tačiau reikia pažymėti, jog dauguma parlamentarų, balsavusių už šį įstatymo projektą, galvojo ir tikėjosi tokiu būdu sutvirtinti byrančio žmonių bendruomeninio pasitikėjimo pamatus, iš viršaus bandydami įvesti socialinį teisingumą. Deja, didelės dalies jaunosios kartos atstovų akyse ši iniciatyva nebuvo suprasta. Kodėl?
Visų pirma, tik socialistiškai mąstantys žmonės gali galvoti, jog bendruomenės vienybei palaikyti svarbiausia yra ekonominiai dirgikliai. Tuo tarpu konservatoriai visad akcentuoja, jog žmonių saugumo ir pasitenkinimo jausmui didžiausią įtaką daro ne materialinis gėris, o tarpusavio pasitikėjimas bei atjauta.
Progresinių mokesčių įvedimas valstybės lygmeniu rodo, kad visuomenės nariai nėra solidarūs tarpusavyje arba net kenkia vienas kitam. Vieni išnaudoja darbuotojus savo tikslams pasiekti bei vengia užsiiminėti labdaringa veikla, tuo tarpu kiti žiūrėdami į verslą kaip nusikaltėlius, padedami valstybės bando juos apiplėšti. Tai reiškia, jog visuomenė rezignuoja ir net neketina savo susvetimėjimo problemų spręsti pati.
Vis dėlto, visuomenę sudaro visi jos nariai, tiek verslininkai, tiek politikai, tiek ir paprasti žmonės. Tad jie visi yra vienodai atsakingi už savo valstybės ateitį. Vieni kitus laikydami vagimis, nedorėliais ar veltėdžiais jie save pasmerkia uždaram ratui ir niekad neranda kelio laukan. O progresiniai mokesčiai tik dar labiau gilina nepasitikėjimo ir neteisingumo atmosferą.
Tad konservatyviems politikams nedera bandyti slėpti blogą situaciją paliatyvinėmis priemonėmis. Jų priedermė yra įvardinti tikrąsias bendruomenės fragmentacijos priežastis bei imti jas spręsti iš esmės. Progresiniai mokesčiai tėra kaukė ant raupsais sergančio žmogaus veido – ji tik klaidina, o ne gydo.
Kaip jau minėjome, tikram konservatoriui verslas nėra visuomenės priešas, o verslininkai nėra vagys ar pinigų plovėjai. Atvirkščiai, be sėkmingai funkcionuojančio verslo negalėtų išgyventi ne tik patys vargingiausi visuomenės sluoksniai, bet ir pati valstybė. Būtent verslas įdarbina daugumą valstybės gyventojų ir sumoka didžiausią dalį mokesčių. Todėl linkime susimąstyti visus, kuriems yra svarbi mūsų valstybės ateitis – nestatykime neteisybės barikadų savame kieme ir dirbtinai nepriešinkime visuomenės, kurioje turės gyventi mūsų atžalos.