V.Laučius. Lietuvos gamtą valdo žmogiena?

Jau įprasta kalbėti apie tai, kad Lietuvos miškai yra mūsų tikras turtas. Ir iš tiesų – savo miškais galime pasigirti prieš visą Europą. Tačiau tikras turtas yra branginamas, o mes savąjį nuosekliai niokojame.

Tikras girininkas

Daugelyje Europos valstybių neliko tikrų miškų – tik kažkokie kopūstų lauko vertės jaunuolynai, menkos medžių salelės ar išpopinti parkeliai, kurie su mišku turi tiek pat bendra, kiek višta – su juoduoju gandru. Lietuva šiuo atžvilgiu yra gan reta išimtis. Bet juk mes į Europą dažnai lygiuojamės kaip tik tose srityse, kuriose europiečiai labiausiai nuniokojo ir savo sielas, ir savo aplinką.

Prieš keletą metų iš Šventosios girininko pareigų pasitraukė Rimantas Kviklys. Puikus žmogus, kurio tėvas buvo tarpukario Seimo narys. Inteligencija, pareigingumas, aristokratizmas.

Jau nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio R. Kviklys vadovavo girininkijai. Padariniai: gražiai prižiūrėtas miškas, pastangos išsaugoti sengires, visur matoma meilė savo darbui ir aplinkai. Ir – pagarba Jam kaip žmogui, su kuriuo bendraujant gyvenimas atrodo kur kas šviesesnis, nei, deja, yra iš tikrųjų. Ir dar – jo idėjinis karas su godžiaisiais miško kirtikais, padėjęs neleisti bepročiams išparceliuoti pajūrio ruožo miškus.

Žmogiena

Neseniai lankėmės su draugu netoli Šventosios girios esančiuose Kretingos rajono miškuose. Kone visą darbo dieną skambinome į girininkiją – niekas telefonu neatsiliepė. Teko baigiantis darbo dienai ieškotis vietos girininko ir vietos urėdo tiesiogiai per aplinkos ministrą ir Generalinį urėdą. Ačiū jiems, kad padėjo surasti šiuos du Kretingos rajono darbuotojus.

Deja, kitą dieną, kai šiuos du vietos miškų prižiūrėtojus susitikome, teko labai nusivilti. Vienas prie kito mūsų laukė sustatyti girininko ir urėdo automobiliai, o šiedu žmonės, pamatę mus privažiuojančius, susižvalgė it kokie vietos vertelgos, pabūgę galimo demaskavimo. Pasilabinome, pasakėme, kad norėtume apžiūrėti kraštovaizdžio draustiniu vadinamą miško dalį, kurioje ar šalia kurios būtų sengirė.

Kol kalbėjomės ir tyrinėjome vietos miškų žemėlapį, urėdas su girininku nevartojo nei žodžio „miškas“, nei „medžiai“: vartojo tik žodį „mediena“. Įsivaizduokite, kad ateinate išsirinkti šuniuką iš vados, o jums sako: „Rinkitės, kuri šuniena jums labiau prie širdies.“ Mišką mylintis gamtininkas vargu ar sakytų „mediena“, kalbėdamas apie prašomas apžiūrėti gražiausias miško vietas.

Jiedu vis žvalgėsi suokalbininkų žvilgsniais, vėliau kažką tyliai aptarė ir tuomet nuvažiavo rodydami tą vietą, kur, anot jų turėjo būti tariamo kraštovaizdžio draustinio ar gražiausios miško dalies pradžia. Nežinia, kas tame draustinyje buvo draudžiama, bet vaizdas buvo baisus. Girininkas nuvažiavo, o mes likome kažkokiame klaikiame raiste, kur medžiai buvo masiškai iškirsti ir visur šabakštynuose niūriai riogsojo niokojimo padariniai – kelmai. Mėginome bristi per tą klampynę ir šabakštyną, bet jokio keliuko nebuvo – tik žlagsintis raistas.

Teko grįžti ir darytis atitinkamas išvadas. Apie tai, kad medis gali būti tiesiog medieną, o jį saugoti privaląs žmogus – žmogiena. Ir kad tame draustinyje gal jau seniai nelikę nei ką nuo ko drausti, nei miško vaizdo, kuriuo miškininkas galėtų didžiuotis, kaip savo sengirėmis didžiavosi buvęs girininkas R. Kviklys.

Mąstysenos problema

Žymus gamtosaugininkas, ornitologas, keliautojas ir publicistas Algirdas Knystautas, kuris yra pasaulinį pripažinimą pelniusių knygų autorius, pernai yra minėjęs, kad mūsų girininkai ir urėdai mišką dažnai suvokia kone kaip fermą, kurioje tam tikro amžiaus paršelį tiesiog reikia skersti. Užuot bent dalį mūsų miškų masyvų palikę ramybėje ir leidę jiems būti tokiems, kaip Belovežo giria – kur medžiai auga iki brandžiausio amžiaus ir „miršta“ natūralia „mirtimi“, o nugriuvę prisideda prie ekosistemos išsaugojimo – jie mano, kad mišką reikia „tvarkyti“ ir „profilaktiškai“ nuolat kirsti. Juk tai tėra viso labo „mediena“, pagal jų logiką.

Ši žmogienos mąstysena kaip tik ir niokoja mūsų gamtą. Naikina sengires ir jose tegyvenančią miško fauną. Antai juodieji gandrai perėti renkasi vien tik sengires. O tose vietose, kurias mums rodė minėtas Kretingos rajono girininkas, perėti gali nebent kokia sulaukėjusi ir egzistencinės krizės nukamuota višta.

„Statistiškai Lietuvoje miškų daugėja. Urėdijos rūpinasi miškų atsodinimu. Privatininkai – ne: jie tik iškerta ir išparduoda. Atsodinti miškai savo ruožtu yra matyti iš oro, ir pagal nuotraukas daromos išvados. Atsodinti miškai <...> yra nulis palyginti su brandžiais, pilnos biologinės įvairovės miškais, kuriuose medžiai – patys brangiausi. Visa tai kertama ir naikinama kartu su juodųjų gandrų ir erelių lizdais“, - sako A. Knystautas. O jis žino, ką sako.

Apsidairykime po Pietryčių Lietuvą: beveik visur – monotipinis pušynas. Tiesa, prie Dūkštų mėginama atkurti miško įvairovę, puoselėjant senus ąžuolus ir egles. Bet tai – menkniekis, palyginti su bendru vaizdu. Mes savo rankomis niokojame savo turtą – miškus.

Prie šio straipsnio pridedamos nuotraukos su miško vietos žyma, prie kurios pernai radome iškirstą gražų mišką. Šis vaizdas simbolizuoja ir mūsų toleruojamą elgesį, ir mąstyseną. Nesvarbu – ar privatininkų, ar „valstybininkų“ žmogienos mąstyseną.