Vadovėlyje nekalbama, kad generalinis komisaras, kitaip tariant, civilinė vokiečių valdžia, atsirado tik liepos pabaigoje, o J. Brazaičio vyriausybė buvo paskelbta birželio 23-ąją. Bet ar į tokias „smulkmenas“ bolševikų istorikas kreips dėmesio? Ypač kai turi pavedimą parodyti, kad Laikinoji Vyriausybė buvo nacių įrankis?

Naujesnėje, jaunesnės kartos tarybinio istoriko Broniaus Vaitkevičiaus redaguotoje „Lietuvos TSR istorijoje“ (1975 m.) rašoma: „J. Ambrazevičiaus „vyriausybė“ tuojau ėmėsi likviduoti visus Tarybų valdžios laimėjimus, slopinti darbo žmonių pasipriešinimą; ji padėjo įtvirtinti okupacinį režimą Lietuvoje. <...> Hitlerinė Vokietija, numačiusi kolonizuoti, o vėliau ir prijungti Lietuvą prie reicho, buvo priešinga ne tik savarankiškos buržuazinės Lietuvos valstybės, bet ir marionetinės vyriausybės susidarymui. Todėl nuo pirmųjų okupacijos dienų vokiečių valdžios pareigūnai su Ambrazevičiaus „vyriausybe“, kaip tokia, vengė bet kokių kontaktų. Faktiškai visa valdžia okupuotoje Lietuvoje buvo sutelkta karo komendantų rankose, o „vyriausybė“ ir jos organai tik vykdė pastarųjų nurodymus. <...> Okupantai siekė, kad „vyriausybė“, pakeitus kai kuriuos jos narius, būtų performuota į jiems palankų patariamąjį organą, pavadintą tautiniu komitetu arba taryba“.

Čia jau lanksčiau. Faktus atliepiančių tvirtinimų daugiau. Tačiau ir prieštaravimų - daugiau. Kaip suprasti: fašistai „pirmomis okupacijos dienomis leido“ sudaryti Laikinąją Vyriausybę (pagal J. Žiugždą) ir tuo pat metu su ja „vengė bet kokių kontaktų“ (pagal B. Vaitkevičių)? Vyriausybė „tuojau ėmėsi likviduoti“ visus tarybinės valdžios „laimėjimus“, tačiau visa valdžia buvo sutelkta „karo komendantų rankose“? Vyriausybė buvo „marionetinė“, bet vokiečiai kažkodėl norėjo ją performuoti į jiems „palankų patariamąjį organą“? Ir net šito jiems pasiekti kažkodėl nepavyko?

Na, bet apie tai pakalbėsime truputį vėliau. Dabar pasižiūrėkime kaip 1941 m. birželio sukilimas nutraukė „ramų kūrybinį lietuvių tautos gyvenimą“.

„Daug kas tvirtina, kad sukilimas buvo vokiečių ir antisemitų propagandos rezultatas, - sako dr. Augustinas Idzelis. - Tai nesąmonė! Kai tavo akyse dingsta be žinios žmonės - tavo vakarykščiai bendradarbiai ir kaimynai, - kai matai trėmimus, kai tavo paties šeimą kiša į vagonus, kai sužinai apie įvykdytus sadistinius kankinimus ir žudymus, tau nereikia propagandos, kad paimtum ginklą ir dalyvautum sukilime.“

Atsiprašė atsitiktinai sutikto

Pasakoja dr. Kazys Bobelis, buvęs LR Seimo narys: „Lietuvą bolševikai užėmė šeštadienį (1940 m. birželio 15 d. - V.V.), o ketvirtadienį tėvą išsikvietė į kariuomenės štabą generolas Feliksas Baltušis. F. Baltušis buvo Rusijos kilmės lietuvis, kurį paskyrė Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju vadu. F. Baltušis pasakė: „Pulkininke, nuo šios dienos jūs esate atleistas. Eikite namo. Pranešime ką turite daryti“.

Lietuvos kariuomenės pulkininkas ir Kauno komendantas Jurgis Bobelis tiesiai iš štabo grįžo namo. Net daiktų iš kabineto nebuvo leista susirinkti. Rugpjūčio mėnesį gavo pranešimą pristatyti į „liaudies armijos“ 29-tą diviziją Vilniuje.

K. Bobelis: „Gavo parėdymą vykti į M. Frunzės karo akademiją Maskvoje. 25 ar 26 karininkai buvo pasiųsti į M. Frunzės karo akademiją. Liuksusiniame rusų vagone nuvyko į Maskvą. Priėmė geriausiame viešbutyje, privaišino. Kitą rytą 9 val. turėjo prisistatyti. Nueinu, sako, į tą M. Frunzės karo akademiją, prieina du kareiviai su šautuvais, nutraukia mano antpečius, nuplėšia guzikus, atima diržą ir - į Butyrkų kalėjimą.“

Butyrkų kalėjime kas antrą trečią naktį - tardymai. Rėkia, muša, kankina. „Kokie vokiečių planai?“

K. Bobelis: „Suriša rankas. Palubėje - kablys. Pakabina ant kablio, kad kojomis nesiektų grindų. Nuvelka marškinius, visokį apsirengimą. Kad liktų nuogas kūnas. Tada bizūnais pasikeisdami kapoja. Reikalauja pasakyti. O ką pasakys, kai nieko nežino? Alpo iš skausmo. Priėjo iki to, kad su peiliais nugaroje išpjovė tris diržus. Kai tėvas paskiau beveik pėsčias parėjo į Kauną, vokiečiams subombardavus Rygos kalėjimą (iš Butyrkų J. Bobelis vėliau buvo perkeltas į Rygos kalėjimą - V.V.), mes su mama pusę metų peroksido vandeniliu plovėme jam žaidas nugaroje. Tuo laiku nebuvo nei penicilino, nei kitokių vaistų. Tik tokios juodos mosties mama gavo. Tai aš su peroksidu, būdavo, išplaunu, mama mosties užtepa, dedu marlę ir apibintuojame. Tai pusę metų šitaip. Jeigu atsiremia - visa nugara šlapia. Taip pūliavo.“

Kai šitas sužalotas ir iškankintas žmogus, vargais negalais karo sąlygomis parsidangino į Kauną, sužinojo, kad visi tarnautojai, buvę pareigose iki 1940 m. birželio 15 d., Laikinosios Vyriausybės nutarimu, turi sugrįžti į ankstesnes pareigas. Vėl tapo Kauno komendantu.

Tačiau į sukilimą jau jungėsi ne tik kariškiai. Kazimieras Stasiulevičius, Kėdainių gimnazijos muzikos mokytojas, ir tas griebėsi ginklo. Stojo į sukilėlių eiles. Kodėl? „Vežė kaip gyvulius. Reikėjo ginti garbę“, - paaiškino.

Jo sūnus, dailininkas Aloyzas Stasiulevičius, septintame dešimtmetyje sėdęs į taksi Maskvoje, pataikė į tą, kurio vairuotojas turėjo prisiminimų iš 1941-ųjų Lietuvoje: „Vaina na nosu, a oni, svolači, načali liudej vyvozitj.“ (Karas ant nosies, o jie, niekšai, ėmė tremti žmones.) Eilinis rusas, Stalino rekrutuotas į Lietuvą, suprato kas vyksta. Nesitapatino su režimu. Praėjus net ir kelioms dešimtims metų, jautė pareigą tarsi atsiprašyti atsitiktinai sutikto lietuvio už tai, ką bolševikai išdarinėjo Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. A. Stasiulevičius padėkojo rusui už sąžiningą istorijos traktavimą.

Klausė kodėl tiek daug?

Tačiau D. Udrys su A. Paleckiu nesupranta, kas tada dėjosi Lietuvoje. A. Paleckis apie tuos tragiškus ir be galo sudėtingus Antrojo pasaulinio karo meto įvykius kalba žodžiais, kuriuos naudojo tik stalininiai „liaudies keršytojai“: „Dabartinio išdavikiško, išnaudotojiško, parazituojančio režimo Lietuvoje bandymas ieškoti didvyrių ten, kur jais nė iš tolo nekvepia – tai neonacistinė valdžios provokacija, kurios tikslas yra toliau kompromituoti Lietuvos valstybę pasaulio akyse, tyčia pateikti ją kaip praeities fašistinių, antisemitinių, ksenofobinių tradicijų perėmėją ir tuo būdu gilinti Lietuvos izoliaciją“.

Čia iš 2011 m. birželio 21 d. A. Paleckio pareiškimo, reikalaujančio atšaukti numatytus Birželio sukilimo 70-mečio minėjimus ir „išbraukti šią dieną iš atmintinų dienų sąrašo“. A. Paleckiui atrodo, kad būtent Birželio 23-osios minėjimas patvirtina, jog „dabartinė valdanti naujoji nomenklatūra vis giliau grimzta į fašizmo reabilitavimo liūną“.

Aleksandras Lukaševičius, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovas, komentuoja š. m. gegužės 20-osios įvykius Kaune: „glaudžiai susijusio su nacių spectarnybomis lyderio perlaidojimo negalima niekaip kitaip pavadinti, kaip akivaizdžiu pasityčiojimu iš nacių aukų atminimo“.

D. Udrys eina jiems iš paskos: „civilizuoti žmonės turėtų sutarti, kad iš žmogaus, bendradarbiavusio su naciais, nereiktų daryti didvyrio. <...> Būdamas ministras pirmininkas jis prisiėmė atsakomybę už neilgai veikusią LLV, atsiradusią 1941 metais, kai vokiečiai išstūmė sovietus iš Lietuvos.“ J. Brazaičio perlaidojimą jis mato kaip „moralinį nesusipratimą“ ir girdi „tiek fanfarų, kiek įmanoma sukelti tarp nesigaudančių ir nejautrių žmonių“.

Socialistinio liaudies fronto lyderis - jautrus. Ir susigaudo. Jo supratimu, „tikrieji Tėvynės patriotai privalo atsiriboti nuo tokių veiksmų“.

Kaip veikė tokio tipo „patriotai“ 1940-aisiais ir kas jiems buvo „tėvynė“, pasakoja Gerardas Binkis, rašytojo Kazio Binkio sūnus: „Parėjau namo. Sakau, „tetyte, mačiau rusų tankus“. Jis paprašė nuvesti į vietą, iš kurios galėtų matyti ir jis. <...> K. Petrausko gatve nenutrūkstama kolona vienas paskui kitą riedėjo tankai. Tėvelis artyn nebeėjo. Žiūrėjo per tą aikštę į tolį, tylus pastovėjo. „Lietuvėlės nebėr“. Tiek tepratarė...“

Netrukus toje pačioje Vileišio aikštėje vyko didžiulis bolševikų mitingas. G. Binkis: „Kalbėjo Justas Paleckis. „Dabar jums suteikiamas garbingas tarybinio piliečio vardas“, - sakė. O mano ausyse tebeskambėjo „Lietuvėlės nebėr“...“

Gerardas Binkis dalyvavo Birželio sukilime. Po karo NKVD nagai pasiekė ir jį. Nuteisė, išsiuntė į Sibiro lagerį. Kada po Stalino mirties jam buvo leista grįžti Lietuvon, turėjo progos tiesiogiai kalbėtis su J. Paleckiu. G. Binkis klausė: „Jūs sakėte, kad suteikiamas garbingas tarybinio piliečio vardas, o per tardymą man sakė, kad išdaviau tėvynę. Mane kaltino pagal [Sovietų Rusijos] BK straipsnį, pagal kurį bausmė - iki sušaudymo imtinai. Klausiau, kodėl tiek daug? Sakė, tu „tėvynės išdavikas“. Tai aš ir sakau J. Paleckiui: „Kas turima galvoje sakant Tėvynė. Mano gyvenimas vyko Lietuvoje, mano tėvynė Lietuva, aš jos neišdaviau...“

Birželis buvo tik pradžia

Patikimiausia gynyba - puolimas. Stalinistai šitai gerai buvo įvaldę. Jų mokiniai - neatsilieka. Kaip ir idėjiniams pirmtakams, nežinomųjų nei istorijoje, nei dabartyje nėra. Jiems viskas aišku ne tik apie praeitį, bet ir apie šiandieną. Dogmatiškus bolševizmo ideologų teigimus apie „istorinę būtinybę“,„klasių kovą“,„komunistų partijos ypatingą pašaukimą“ tebuvo galima ramstyti ne argumentais, o tik agresyvumu, kategoriškumu, įžūliu teisuoliškumu, neslepiama panieka galvojantiems kitaip. Žinoma, ir teroru. Jautėsi turį tam teisę ir pareigą. Naikinti ne tik idėjinius priešus, bet ir savus. „Klaidingu keliu“ nuėjusius bolševikus. Ir tuo pat metu vykdyti iki tol istorijoje neregėto masto melo kultūros ekspansiją. Jos pasekmėmis ligi šiol springsta ir Rusija, drįsčiau sakyti, ir mes.

„Dabartiniai meluoja nesustodami, nuoširdžiai ir įkvėptai, - sako Levas Rubinšteinas, šiuolaikinės Rusijos publicistas, eseistas ir poetas. - Meluoja be jokių nuobodžių marksizmo-leninizmo institutų ideologijų. Be visokių „Kapitalų“ ir „trijų sudėtinių dalių“. Be istorinių plenumų ir moralinių komunizmo statytojų kodeksų. Meluojama santykinio informacijos atvirumo sąlygomis. Meluoja ir nesigėdija. Jie žino, kad meluoja... Ir mes žinome, kad jie meluoja.“

Tai taktika dengti savo pačių nusikaltimus. 1939 m. spalio 10 d. Kremliuje buvo surengtas priėmimas Lietuvos delegacijai, kelti tostai už „amžiną draugystę“ pasirašius „savitarpio pagalbos“ sutartį. Tačiau jau kitą dieną, spalio 11-ąją, buvo pasirašytos NKVD instrukcijos dėl „priešsovietinio elemento likvidavimo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“. Pagal tas instrukcijas vėliau jau savo įsakymus leido vietiniai Stalino parankiniai: A. Sniečkus (1940 liepos 7), A. Guzevičius (1940 lapkričio 28), P. Gladkovas (1941 gegužės 17 ir birželio 16), I. Serovas (1941 birželio 4).

1941-ųjų gegužę Piotras Glatkovas, buvęs NKVD Baltstogės srities valdybos viršininkas, sovietinėje Lietuvoje tapęs vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotoju, pristatė savo bosui Kremliuje, SSRS valstybės saugumo komisarui Vsevolodui Merkulovui, 230 tūkst. „liaudies priešų“ iš Lietuvos sąrašą. Visi jie turėjo būti areštuoti. Ir tai vien šeimų galvos! Su kitais jų artimaisiais tas skaičius turėjo siekti apie 750 tūkstančių! Tiek žmonių planuota likviduoti! Birželis buvo tik pradžia. Tolesnę likvidaciją nutraukė karas.

Nurodymai baudėjų komandoms

Aleksandro Guzevičiaus, sovietinės Lietuvos vidaus reikalų komisaro 1940 lapkričio 28 įsakymas Nr. 0054 išvardija represuojamų Lietuvos piliečių grupes: visų politinių partijų nariai, visų veikusių organizacijų, tiek kultūrinių, tiek profesinių, nariai, visi buvusių bet kurios armijos kariai, savanoriai, šauliai, atsargos karininkai, pirkliai, pramonininkai, užsienyje buvusieji ar užsienyje giminių bei pažįstamų turintieji asmenys, visi lietuviškos spaudos bendradarbiai, Raudonojo Kryžiaus visų įstaigų ir įmonių tarnautojai, filatelistai, esperantininkai ir daugybė kitų.

Ivano Serovo, sovietinės Rusijos saugumo komisaro pavaduotojo, 1941 m. slaptoje instrukcijoje pabrėžiama, kad „priešvalstybinio elemento išvežimas iš Pabaltijo valstybių yra didelės politinės svarbos uždavinys. Sėkmingas jo išsprendimas priklauso nuo apskričių operatyvinių trejukių ir štabų sugebėjimo tinkamai paruošti šiai operacijai atlikti planą ir iš anksto numatyti visa, kas reikalinga. Kartu reikia turėti galvoje, kad ši operacija turi būti atlikta be triukšmo ir panikos, taip, kad nepasireikštų jokių demonstracijų bei kitokių išsišokimų ne tik iš išvežamųjų pusės, bet ir iš tam tikros dalies aplinkinių gyventojų, priešingai nusiteikusių Tarybų valdžios atžvilgiu.“

Įsidėmėtina instrukcijos skiltis „Dokumentų gavimo tvarka“:„Patikrinama, ar operatyvinių grupių dalyviai turi su savim ginklą bei šovinių ir ar ginklas yra tvarkoje. Ginklas turi būti paruoštas šauti, užtaisytas, tačiau šovinys į vamzdį neįleidžiamas. Ginklas pavartojamas tik būtinam reikalui esant - ginkluoto užpuolimo arba ginkluoto pasipriešinimo atveju.“ Charakteringa: kulka ir užtaisytas šautuvas bolševikui yra svarbiausias dokumentas bei teisinis argumentas prieš kitaminčius.

Kaip veikti stribams ir enkavedistams konkrečiomis aplinkybėmis - instrukcijoje smulkiai išdėstyta: „Atvykus į kaimą, operatyvinė grupė (laikydamasi reikalingos konspiracijos) užmezga ryšį su vietiniais valdžios atstovais (vietinės tarybos pirmininku, sekretoriumi ar nariais) ir kartu su jais išaiškina tikslią išvežti numatytų šeimų gyvenamąją vietą. Po to operatyvinė grupė drauge su valdžios atstovais, skirtais turtui surašinėti, vyksta išvežimo operacijos atlikti. Operacija pradedama auštant. Įėjęs į išvežamojo butą, operatyvinės grupės vyresnysis surenka visą šeimą į vieną kambarį, imdamasis reikalingų atsargumo priemonių, kad neįvyktų kokių nors išsišokimų. <...> Jei išvežamasis atsisako atidaryti savo buto duris, nors ir žino, kad yra atvykę VSLK (Valstybės Saugumo Liaudies Komisariato) bendradarbiai, duris reikia išlaužti. Atskirais atvejais į pagalbą kviečiamos kaimyninės operatyvinės grupės, atliekančios operaciją toje pačioje vietovėje."

Skyriuje „Tvarka šeimos galvai atskirti nuo šeimos“ dėstoma: „Turint galvoje, kad didelė išvežamųjų dalis turi būti areštuota ir padėta į specialias stovyklas, o jų šeimos vyksta į specialiai numatytas tolimas sritis apsigyventi, reikia šeimos atskyrimo operaciją daryti tokiu būdu, kad iš pradžios apie atskyrimą nebūtų skelbiama. <...> Į pakrovimo stotį visa šeima gabenama viename vežime ir tik pakrovimo stoty šeimos galva sodinamas atskirai nuo šeimos specialiai šeimų galvoms skirtuose vagonuose. Išvežamiesiems ruošiantis savo bute, įspėti šeimos galvą, kad jis savo asmeninius daiktus dėtų į atskirą lagaminą, nes išvežamiesiems vyrams būsiąs padarytas sanitarinis patikrinimas atskirai nuo moterų ir vaikų.“

Apsimetimas ir pasislėpimas - esminis bolševikinės veiksenos principas. Visą milžinišką operaciją suplanuota atlikti „be triukšmo ir panikos“. Parengtas smulkus piktadarybės vykdymo planas. Iki detalių. Konspiratyvumą reikalauta užtikrinti net ir patalpose, kuriose instruktuoti naikinimo egzekutoriai. Jos privalėjusios būti „iš anksto rūpestingai paruoštos... užkertant kelią į jas patekti pašaliniams asmenims“.

To plano vykdymas ir viso to pasekmės - jau kito straipsnio tema.