V.Laučius. Europai stinga noro grįsti gėrį galia

1.Ne pesimizmas, o realizmas. Apie Europos saulėlydį kalbama jau seniai. Tačiau joks saulėlydis taip ilgai netrunka: jis žadamas jau ne pirmą šimtmetį – nuo Friedricho Nietzsches ir Oswaldo Spenglerio laikų. Gal tai vis dėlto ne saulėlydis, o kažkas kita, po ko dar negaubia gūdi tamsa? Gal niūrias mintis lemia daugiau nostalgija praeičiai ir civilizacijų priskyrimo florai klaida?

Klasikai – antai Tukididas (History, 1.1) ir Aristotelis (Politika, 1268b) – anaiptol nebuvo linkę nostalgiškai liaupsinti praeities, nors ir progreso šaukliais jų niekaip nepavadinsi. O gal Pirmasis pasaulinis karas nurašė visa tai, kas buvo nutikę gera Europoje po 1918-ųjų? O gal po Antrojo pasaulinio karo Vakarai tapo niekam tikusių nuolaužų ir šiukšlių krūva, o Stefano Zweigo savižudybė tebuvo šito reiškinio konstatacija?

Kalbos apie Europos saulėlydį man panašesnės į psichologinę būseną nei filosofinę refleksiją ir analizę. Problemos ir katastrofos gaubia praeitį lygiai taip, kaip jos drebina ir dabartį, ir ateitį. Už Spenglerį gilesnis mąstytojas Nietzsche, beje, nebuvo toks nuliūdęs apokaliptikas, kaip jis kartais pristatomas. Paskaitykite „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ skyrių „Apie savęs įveikimą“. Beje, mintis apie pažangą, Dievui mirus, kartojasi ir kituose jo veikaluose.

Manau, kalbėti turėtume ne tiek apie Europos saulėlydį, kiek apie jos problemas ir kryžkeles, tarp kurių gal pavyktų rasti teisingą kelią. Ši tikimybė šiandien tikrai neatrodo didelė, tačiau ji yra, ir tai svarbu, ir tai teikia pagrindo nesidraskyti ir nesirauti plaukų dėl apokaliptinės neišvengiamybės. Europai reikia valios išlikti, grįžimo prie galios politikos elementų ir – svarbiausia – patriotizmo, nepainiotino su etniniu nacionalizmu. Žinoma, neatmestina ir niūri Alexiso de Tocquevillio prognozė: Virš visų tų žmonių iškilusi beribė globėjiška valdžia... Tai absoliutinė, smulkmeniška, tvarkinga, įžvalgi ir švelni valdžia. Ji būtų panaši į tėvo valdžią, jei jos, kaip ir anos, tikslas būtų subrandinti ir išugdyti žmones savarankiškam gyvenimui, bet ji, priešingai, turi uždavinį amžinai įkalinti juos vaikystėje... Kasdien ji sudaro sąlygas, kad jiems reikėtų kuo rečiau naudotis savo valia, vis labiau susiaurina valios reiškimosi sritį ir pamažu atima iš kiekvieno piliečio galimybę naudotis savo sugebėjimais.

2. Taikos dvasia

Knygoje „Vakarykštis pasaulis“ didis Europos patriotas Stefanas Zweigas mato Pirmąjį pasaulinį karą kaip Europos valstybių nacionalinės puikybės ir galios pertekliaus nulemtą katastrofą (1) . Prieškario Europos šalys, kupinos tikėjimo savo jėgomis ir veržlaus godumo, nukreipė augančią galią naikinimo ir susinaikinimo link. Europa, kurią S. Zweigas visą gyvenimą taip mylėjo, išdavė savo patriotus. Ši liūdna patirtis kartu su išgyventu Antruoju pasauliniu karu tapo reikšminga pamoka kuriant Europos Sąjungą (toliau – ES).

ES steigėsi kaip moralinis įsipareigojimas taikai, kaip pažadas, kad karo daugiau nebus. Norint statyti Bendriją ant taikos pamatų, reikėjo užkirsti kelią du pasaulinius karus sukėlusios nesantaikos priežastims. Jos buvo suvoktos, be kita ko, kaip galios, nacionalinio išdidumo, išskirtinumo ir pranašumo nuostatos. Galios ir pranašumo pojūtis, kaip ir jo įkvėpta politika, buvo senosios Europos politinio kūno (body politic) norma. Be jos europinė tapatybė tiek prieš Pirmąjį, tiek prieš Antrąjį pasaulinį karą būtų buvusi sunkiai įsivaizduojama. 

Pokario Europa, spręsdama santykio su praeitimi problemą, mėgino atsisakyti savo politinės prigimties kaip galimų nesutarimų ir konfliktų šaltinio. Ji kūrėsi kaip moralinis siekinys ištrūkti iš „nuodėmingo“ politinio kūno apvalko. Vadavimosi procesas vyko ir tebevyksta gaubiamas praeities šmėklų baimės. Politinį kūną nuspręsta aukoti emancipuotos moralės, taikos ir taikios vienybės tikslams. ES šiuo atžvilgiu buvo sumanyta ir vystėsi kaip moralinio politikos neigimo idėja.

Nuo politinio kūno ir poreikio jį turėti veiksmingai vaduojama postmodernios Europos dvasia skleidėsi per liberaliąją humanistinę asmens orumo moralę, žmogaus teises, jomis grįstu teisiniu reguliavimu ir joms ginti steigiamomis institucijomis, kurias vainikavo Strasbūro teismas. Europos politinio kūno pakaitalu tapo ekonomika: bendri materialinės gerovės tikslai, bendra rinka, bendra valiuta ir Briuselio komisijos vykdomas reguliavimas. Kaip Europos ekonominės bendrijos tąsa, ES buvo statoma ant dviejų stulpų – ekonomikos ir bekūnės politinės dvasios su jos moralinio, teisinio ir ideologinio pobūdžio inkarnacijomis.

Politinį kūną daro apčiuopiamą jo apibrėžtumas, savimonė, valia gyventi (piliečių patriotizmas), galia ir tikslingas, efektyvus, koordinuotas veikimas – visa tai, ko Europa šiandien arba stokoja, arba sąmoningai išsižada persekiojama dviejų pasaulinių karų šmėklų. Suverenumo samprata Europos Sąjungoje yra išplauta, geografinės ribos – neapibrėžtos, politinė santvarka – nei dorai apmąstytas ir aptartas, nei politiškai atskaitingas pusiau demokratinių idealų ir pusiau oligarchinės tikrovės hibridas. 

Užtat Europa jaučiasi turinti idealistinę misiją nuožmiame interesų valdomame pasaulyje: skleisti taiką ir humanizmą. Kaip sako Robertas Kaganas, ES savo misiją dabar suvokia kaip kantiškosios amžinosios taikos viešpatijos kūrimą. Ji tarsi nori paneigti visada galiojusius jėgos politikos dėsnius ir todėl atsisako į juos orientuoto mąstymo. „Kad ir kokie buvo jos architektų ketinimai, paaiškėjo, jog Europos integracija yra Europos karinės galios ir netgi bent kiek reikšmingesnio globalinio Europos vaidmens priešas.“ (2)

Taikos Europoje išsaugojimo tikslais nuspręsta atsisakyti patriotizmui ugdyti ir skleistis gyvybiškai būtinos politikos. Europa, kurią taip mylėjo S. Zweigas, buvo nacionalinių tapatybių ir augančių politinių ambicijų bei galių Europa. Tai, kad tos galios ir nacionalinio išdidumo jausmai sukėlę tarpusavio naikinimo beprotybę, yra žiauri politinė pamoka ir kruvinas įspėjimas nebekartoti klaidų. Bet ar toji pamoka iš tiesų mus moko išsižadėti politinio mąstymo? Nejau politinio proto aptemimas turi tapti argumentu prieš politinį protą, o ne įspėjimu dėl jo aptemimų?

Ar būtina stelbti savyje ambicingą gyvybingumą ir natūralią atodairą į galios vaidmenį tarptautiniuose santykiuose, slopinti nacionalinio bei europinio išdidumo sentimentus ir netgi paprasčiausią savisaugą?(3) Europos klystkelis, privedęs prie savižudybės S. Zweigą ir jo žmoną 1942 metais, buvo politinis klystkelis. Politinių klystkelių pamokos turi mus mokyti vengti klystkelių, o ne politikos. Užmiršusioje politiką ir gyvenančioje pusiau ekonominį, pusiau „dvasinį“ žmogaus teisių gyvenimą ir normalaus politinio kūno neturinčioje ES kartu su politine tuštuma plinta net ir esmine vertybe skelbiamos demokratijos deficitas. Pastarojo meto finansinės Europos negandos ne paneigia, o kaip tik patvirtina politikos užmaršties keliamų problemų pirmumą.

Naudojant Friedricho Nietzsche‘s sąvoką, šiandien ypač aktualu atsakyti į klausimą: kas yra geras europietis? Kuo grindžiamas jo pilietiškumas, kam skirtas jo patriotinis atsidavimas, kokiam politiniam kūnui jis turi ir gali būti pasišventęs ir ištikimas? Šis klausimas yra tiesiogiai susijęs su tuo, kokios Europos mes norime ir kur link bei kokiais politiniais principais vadovaudamiesi ją kuriame.
Be pilietinio įsipareigojimo, be ryžto aukotis kuriama vieninga Europa netaps europiečių antrąja – supranacionaline tėvyne, kad ir kiek ji būtų integruojama ir unifikuojama. Tačiau kaip įmanoma politiškai įsipareigoti Europai, kuri nenori tapti politiniu kūnu ir apibrėžta santvarka, kuri apsiriboja tik žmogaus teisėmis, taikos propagavimu ir materialinės gerovės kūrimo poreikiais bei taisyklėmis? Kokio patriotizmo šiandien trūksta Europai – ir kokios Europos trūksta jos patriotams?

3. Galios išsižadėjimas

Patriotizmas yra neatsiejamas nuo pareigos, pasirengimo ir motyvacijos ginti savo tėvynę nuo priešų. Tarptautinių santykių istorija yra galios santykių istorija, kad ir kaip būtų, norima gyventi visuotinio humanizmo ir nuoširdaus taikingumo, o ne galios dėlionių sąlygotoje būklėje. Pasaulinė taika gali – žinoma, turi – būti tarptautinių santykių siekinys, tačiau net ir amžinosios taikos orientyro skelbėjas Imanuelis Kantas nemanė, kad šitai pasiekiama vienašalio pacifizmo keliu.
Taiką Europoje po Antrojo pasaulinio karo garantavo ne nugalėtojų ir pralaimėjusiųjų bendrai pasirinktas pacifizmas, o visų pirma JAV karinė galia. Dabartinė Europa yra ne tiek savo taikos kūrėja, kiek vartotoja. Vartotojiškas požiūris į taiką, savo ruožtu, leido įsivyrauti patogiam galvojimui, kad taikus gyvenimas arba nesusijęs su biudžeto asignavimais gynybai, arba reikalauja juos mažinti. Socialinės gerovės valstybė Europoje jaučiasi galinti saugiai gyvuoti po JAV palaikomu NATO skėčiu. Šią europiečių mąstymo kryptį puikiai iliustruoja santykis tarp Europos ir JAV indėlio į NATO pajėgumus. Besivienijanti Europa lengva širdimi pastūmė į šoną savo gynybos reikalus.

Subyrėjus SSRS ir pasibaigus dviejų didžiųjų galių priešpriešai Šaltajame kare, demokratinis Vakarų pasaulis netapo saugus. Išbrėškęs XXI a. amžius padarė mus ne tik Rugsėjo 11-osios, bet ir nedemokratinių režimų Rusijoje, Irane bei kitur karingų ambicijų liudininkais. Tačiau Lisabonos sutarties vienijama ES ir toliau neatranda vietos saugumo ir gynybos dalykams tarp savo konstitucinių – steigiamųjų principų. 

Tokios pasaulio galybės, kaip JAV ir Kinija, savo konstitucijų preambulėse mini saugumą ir gynybą, o ES sutarties preambulėje apie bendrą gynybą iš viso nekalbama. Politikai šią aplinkybę aiškina tuo, kad Europos saugumą užtikrina NATO. Tačiau apie NATO Europos Sąjungos sutarties preambulėje taip pat nepasakyta nė žodžio. Turint omenyje, kad gynybos nepaisymas kertiniuose ES žodžiuose atitinka jos apleidimą kertiniuose darbuose, susidaro įspūdis, kad Europos Sąjungos sutartyje kalbama apie vertybes ir principus, kurių nebūtina ginti. ES tarptautinės ambicijos šiuo atžvilgiu vis labiau panašėja į rūmus, pastatytus ant smėlio.

Paulas Rahe knygoje „Soft Despotism, Democracy‘s Drift“ pateikia niūrią šiandienės Europos būklės diagnozę: visur – sklerozė, politinis sąstingis, galvojimas ne mintimis, o troškimais, nenoras rūpintis nuosava gynyba ir toks apgailėtinas susitaikėliškumo instinktas, kad jo akivaizdoje net Neville‘is Chamberlainas paraustų (4) . P. Rahe‘s nuogąstavimas susišaukia su R. Kagano įžvalga, jog „už Europos nenoro didinti savo karinę galią vis dėlto slypi kažkas daugiau nei pasitenkinimas Amerikos teikiama saugumo garantija“ (5) . Kagano teigimu, Europa atmetė Machtpolitik su jos dviejų pasaulinių karų baisenybėmis ir išsiugdė naują strateginę kultūrą, pabrėžiančią derybas, diplomatiją, prekybinius ryšius, tarptautinę teisę, o ne jėgos naudojimą. 

Nors ES iškilo kaip tvarios taikos projektas po baisiojo Europos karų šimtmečio, vis dėlto, pasak R. Kagano, europiečiai be reikalo vengia prisiminti, kad taiką Europoje lėmė nacių sutriuškinimas, o ne europinės sąmonės transformacija amžinosios taikos link (6) . JAV saugomų ir taika besimėgaujančių europiečių idealizmą sustiprino SSRS žlugimas. Nykstant galios reikmės suvokimui, mažėjo ir tikėjimas NATO svarba, o JAV vaidmuo palaikant saugumo skėtį virš savo pašaukimu taikai labiau nei valia gynybai besirūpinančios Europos buvo gan veiksmingai tušuojamas. Europa, kaip sako R. Kaganas, nusprendė nešti pasauliui pamoką apie taiką, rodydama nuosavą pavyzdį. Panašiai kaip amerikiečiai, kurie visada vaizdavosi atradę raktą į žmogiškąją laimę ir savąją viziją siekė eksportuoti į likusį pasaulį, taip ir europiečiai, įminę amžinosios taikos mįslę, pasijuto turį naują misiją (7) .

Vienu svarbiausių Europos integracijos padarinių galėjo tapti nepriklausoma ir veiksminga užsienio politika ir gynyba. Tačiau tam reikėjo ambicijų tapti pasauline galia šalia JAV, o tai prieštaravo įsivaizduojamai taikios politikos misijai. Juk pats ES egzistavimas tapo tvirtai susietas su galios politikos neigimu. Galios politika šiuolaikinėje Europoje yra traktuojama ne tik kaip našta, kas būtų jei ne pateisinama, tai bent jau suprantama vadovaujantis vien socialinės gerovės kriterijais, o kaip atgyvena ir prietaras, kaip tikėjimas pragaru visuotinio ateizmo laikais.

Šiomis aplinkybėmis neįtikinamai atrodo ES valstybių nuogąstavimai dėl nacionalinės politikos vaidmens ir įtakos praradimo. Kalta tikrai ne ES integracija ir supranacionalinių institucijų pasiglemžtos galios. Neįmanoma pasiglemžti to, ko seniai nebėra. Kaip sako Pierre‘as Manent, Europos valstybės seniai prarado didžiąją dalį turėtos savarankiškos diplomatinės ir karinės galios, todėl nusiskundimai dėl suvereniteto atidavimo ES yra nelabai prasmingi. „Šiuo atžvilgiu ES kūrimas tėra paguoda diplomatinės ar strateginės impotencijos akivaizdoje.“ (8)

Europos grįžimas prie galios politikos visai nebūtinai turėtų būti susijęs su taikos siekinio išsižadėjimu, grasinama retorika ir savo karinės galios eksponavimu kaip lemiamu argumentu tarptautiniuose santykiuose. Galios politika yra valstybių santykių tikrenybė, kurią galima pripažinti arba ignoruoti, bet kuri dėl jos ignoravimo nei sumažėja, nei juolab išnyksta. Priimti netobulą tikrovę ir būti pasirengusiems jos iššūkiams yra toli gražu ne tas pats, kas susitaikyti su blogiu ir siekti galios dėl jos pačios, o ne kaip priemonės ginti laisvę ir demokratiją. 

Amerika įrodė, kad supervalstybės vykdoma galios politika gali tarnauti taikai, laisvei ir demokratijai. Europa naudojasi šios politikos vaisiais, bet nesiryžta būti jos lygiaverte kūrėja. Šiuo atžvilgiu JAV demokratinė savimonė maitina kuriančią pilietinę tapatybę, o Europos demokratinė tapatybė yra ne kurianti, bet vartojanti. Patriotizmas, savo ruožtu, yra duodanti ir kurianti nuostata.
Europa turi būti pasirengusi ir norėti ginti savo deklaruojamas vertybes, jei ji siekia tapti vieningu politiniu dariniu, kurio piliečiams jis rūpi ir kurį jie palaiko, o ne abejingai taikstosi su jo buvimu. Geram europiečiui, kuris laikytinas Europos patriotu, turėtų rūpėti ES siekiamo gėrio galia ir gyvybingumas. Savo ruožtu Europa, kuriai stinga noro grįsti gėrį galia, nėra pajėgi įkvėpti gerų europiečių, kurie savo pilietiniu atsidėjimu taptų stuburu jos vertybėms. Europa be galios yra tiesiog pasmerkta neturėti patriotinio stuburo. Šį iš dalies atstoja nebent biurokratinis jo protezas.

Šis straipsnis yra adaptuotas ir parengtas pagal išsamesnį mano tekstą - „Patriotism Reconsidered: A Prospect for Europe“ , šįmet paskelbtą olandų išleistoje knygoje „Europa Wankelt. De ontvoering van Europa door de EU“. Autorius dėkoja už leidimą skelbti šį straipsnį knygos sudarytojams: Wimui van Rooy, Remi Haumanui ir Samui van Rooy. Plačiau šio straipsnio tema skaitykite artimiausiame žurnalo „Darbai ir dienos“ numeryje.

1. Zweig S. The World of Yesterday. Translated from the German by Anthea Bell, London: Pushkin Press, Kindle edition, loc. 2893, 2907.
2. Kaganas R. Apie rojų ir galią. Amerika ir Europa naujoje pasaulio tvarkoje. Iš anglų kalbos vertė Degutis A. Vilnius: Eugrimas, 2004, p. 69.
3. Jamesas Burnhamas kalba apie Vakarų galios praradimą XX amžiuje kaip ydingos ideologijos vaisių: Vakarai visuotinai traukiasi, jų išlikimo valia blėsta, jie nebemoka naudoti jėgos ir demonstruoja „suicidinę tendenciją“. – Žr.: Burnham J. Suicide of the West. New York: The John Day Company, 1964, p. 22–26, 292–296.
4. Rahe P. Soft Despotism, Democracy‘s Drift. Montesquieu, Rousseau, Tocqueville and the Modern Prospect. Yale University Press, 2009, p. 240.
6. Ten pat, p. 61.
7. Ten pat, p. 65.
8. Manent P. A World beyond Politics? Transl. by Marc LePain, New French Thought: 2006, [Librarie Athème Fayard, 2001], p. 53.