Kandidatas vadovauti Apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriui Aloyzas Kruopys sako, jog žmonėms reikia geriau išaiškinti teismų sprendimų priėmimo motyvus, kad juos suprastų kiekvienas. Esu skaitęs dešimtis tokių sprendimų. Susidaro įspūdis, kad per daug nesistengiama visko paaiškinti kiekvienam žmogui. Tačiau gyvename tokiais laikais, kai visos institucijos, norinčios įrodyti esančios vertos visuomenės pasitikėjimo, turi tuo visuomenę įtikinti. Formalaus autoriteto jau negana.
Nuo praėjusio rudens dalyvauju teisėjų atrankos komisijoje. Dažnam kandidatui į teisėjus ar teisėjui, siekiančiam karjeros, užduodame tą patį klausimą, kodėl, jo nuomone, toks žemas visuomenės pasitikėjimas teismais? Dalis atsako, kad dėl visko kalta žiniasklaida, dalis - kad nepasitikėjimą nulemia teismų nutartys, kurios dalį žmonių palieka nelaimingais. Čia dažnai prisimenu rašytojo Džono Gardnerio žodžius: „Dauguma negyvybingų organizacijų išsiugdė savotišką aklumą savo ydoms. Jos kenčia ne todėl, kad negalėtų išspręsti iškilusių problemų, o todėl, kad niekaip jų nepamato“.
Tarp nepriklausomumo ir arogancijos
Neseniai VU Teisės fakulteto dekanas prof. Vytautas Nekrošius Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ komentuodamas Garliavos dramą sakė, kad Kėdainių teisėjas įrodė, kad jam niekas negali nurodinėti. Jis aukščiau už visus politikus kartu sudėjus. Jaučiu šiuose žodžiuose valdžią ir galią. Autoritetą, prieš kurį turėtų visi lenktis ar kurio bijoti. Tačiau netikiu, kad tokiu autoritetu galima sukurti pagarbą ir pasitikėjimą.
Šiandien reikia visai kitokios, ne formalios, o tarnaujančios institucijų lyderystės. Jos pradininkas R.K. Grynlifas sako: „vienintelis pagarbos ir atsidavimo vertas autoritetas yra tas, kuriuo žmonės laisvai ir sąmoningai seka matydami akivaizdų jo atsidavimą tarnauti kitiems“. Jis prognozuoja, kad ateityje gyvybingos išliks tik tos institucijos, kurioms vadovaus tie, tarnaujantieji. Dėl smalsumo prieš keletą mėnesių nuėjau į Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo posėdį. Pasibaigus posėdžiui priėjau prie posėdžio sekretorės ir mandagiai paprašiau nutarties kopijos. Man buvo paaiškinta, kad nesu bylos šalis ir niekas nieko nesiruošia man duoti. Nenoriu tikėti, kad taip yra visur ir visur gaučiau tokį patį atsakymą.
Vieno ilgamečio teisininko prieš keletą metų paklausiau, kur jo nuomone, yra didžiausia teisingumo vykdymo problema? Jo atsakymas skambėjo maždaug taip: „dalis žmonių, kurie yra moraliai degradavę, vykdo teisingumą. Taip neturėtų būti“. Jeigu teisingumo vykdymas ir žmogaus asmeninė moralė išsiskiria, tuomet žlunga pasitikėjimas. Legendinis krepšinio treneris Rikas Pitino tą suprato labai paprastai: „Melas yra ateities problemos dalis, o tiesa - praeities“.
Turime įkvepiančių pavyzdžių
Nepaisydamas visuomenės nusivylimo teismais, esu įsitikinęs, kad reikalai čia lėtai, bet keičiasi į gera. Laikai, kai teisingumas vykdomas gerų draugų susitarimais ar medžioklės būreliuose po truputį eina užmarštin. Prezidentė sako, kad tai ilgas kelias, kuriuo reikia eiti kantriai ir principingai. Per metus teisingumo vykdyti atėjo 72 nauji teisėjai. Į laisvą teisėjo poziciją kartais pretenduoja 10 ar netgi 20 kandidatų. Jų negąsdina darbo krūvis - dar visai neseniai pasitaikydavo atvejų, kai Vilniaus aplylinkės teismo teisėjas per metus turėjo iki 1000 bylų, ar paplitusi viešoji nuomonė apie korupciją teismuose. Vis dėlto prisipažinsiu - jaunus teisėjus vertinu atsargiai: šiame darbe reikalinga ir gyvenimiška patirtis, tačiau guodžiu save, jog šis trūkumas labai greitai praeina.
Sykį vienos teisėjos tiesiai paklausiau, ko labiausiai trūksta jūsų darbe. Jos atsakymas skambėjo maždaug taip: „Labiausiai trūksta pastebėjimo ir teigiamo tavo darbo įvertinimo“. Jaučiu, kad šioje savijautoje yra daug tiesos. Apmaudu, kad esame visuomenė, kuri labai greitai pastebi klaidą. Kritikuoti visada lengviau. Tačiau niekur nenueisime iškeldami vien tik ydas. Paniekos ir melo jau ir taip visur per akis. Žinau, jog teismų sistemoje yra padorių ir profesionalių žmonių, gaila, kad tokių nepastebime.
Nepastebime jauno rajono teisėjo, kurio didelė dalis civilinių bylų baigiasi susitaikymais arba teisėjos, kuri turi 100 proc. bylų stabilumo rodiklį. Tai ir yra pokyčių žmonės. Džimas Kolinsas parašęs knygą „Taip kuriama amžiams“ apie tokius rašo: „labiausiai institucijas keičiantiems lyderiams būdingas paradoksalus kuklumo ir profesinės valios derinys. Jie yra drovūs ir veržlūs. Atsargūs ir bebaimiai. Jų nedaug, bet jų nesustabdysi“.
Aurimas Perednis, politologas, pokalbių laidų vedėjas, Teisėjų atrankos komisijos narys.