Galima ginčytis dėl jos efektyvumo, tačiau yra akivaizdu, jog siekis išgauti iš Kremliaus Lietuvos okupacijos pripažinimą, Lietuvos užsienio politikos strategams yra svarbesnis nei pigesnės dujos Lietuvos gyventojams.

Lietuvos užsienio politika čia nedaug kuo skiriasi nuo buvusių pokomunistinių šalių ir ji tam tikra prasme yra sėkminga. Tokį teiginį galima pailiustruoti akivaizdžiu faktu, jog komunistiniai nusikaltimai žmonijai vis dažniau pripažįstami Europos Sąjungos erdvėje svarbiu greta Holokausto atminties kultūros elementų. Šis naujas reiškinys yra įtvirtintas ne tik įvairiose tarptautinių institucijų rezoliucijose, tačiau (o tai yra gal net svarbiau) jam nesipriešina ir žinomi Vakarų Europos viešieji intelektualai. Timothy Snyderio „Kruvinosios žemės“ studija tik dar labiau šią mintį įtvirtino Vakarų pasaulyje.

Alvydas Nikžentaitis
Diskusijos apie Lietuvos laikinąją vyriausybę dalyviams galima būtų priminti, jog šiandien VISOS iš Hitlerio malonės „valstybingumą“ gavusios tautos nėra tuo laimingos.
Reikia pažymėti, jog toks Europos atminties kultūros išsiplėtimas tapo įmanomas abiems konkuruojančių atminčių įtvirtinimo šalininkams priėmus neoficialias žaidimo taisykles, mokslinėje literatūroje žinomas „Faulenbacho“ formulės terminu. Šis kairysis vokiečių intelektualas taip suformulavo savo pasiūlymą:

1. Siekis atminti stalinizmo nusikaltimus neturi menkinti Holokausto vaidmens

2. Holokausto atminties šalininkai neturėtų nuvertinti stalinizmo nusikaltimų reikšmės.

Per šios formulės prizmę dabar vertėtų pažvelgti į dabartinės Lietuvos valstybės vykdomą istorijos politiką. Nesigilinant į įvairius šios politikos niuansus, galime konstatuoti, jog daug peno apmastymams davė nesenai įvykusi Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo ceremonija. Joje, nors aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai ir nedalyvavo, tačiau valstybė skyrė finansinę paramą.

Diskusijoje, dėl Laikinosios vyriausybės vertinimų, kurios nesiliauja lig šiol yra pernelyg daug dėmesio skiriama klausimui, ar Laikinoji vyriausybė buvo daugiau ar mažiau antisemitinė. Taip sufokusavus dėmesį, į antrą planą nustumiamas pagrindinis šios vyriausybės siekis. Ji, be abejo, turėjo kilnių tikslų – atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau, kaip rodo Laikinosios vyriausybės išlikę dokumentai, kabineto nariai, taip pat ir Ambrazevičius-Brazaitis, aiškiai suvokė, jog šis tikslas nėra įmanomas be visiško Lietuvos pajungimo Vokietijos interesams.

Prie Hitlerio buvo taikomasi visose srityse. Žydų klausimas tebuvo vienas tokio prisitaikymo, kuris vadinamas dar ir kolaboravimo terminu, pavyzdys. Įvertinus daugelį istorinių aplinkybių, pagal įsivaizduojamą Lietuvos savarankiškumo lygį, tuometiniai Lietuvos politikai net negalėjo svajoti apie dalinai Vichy režimo kontroliuojamos Prancūzijos statusą.

Alvydas Nikžentaitis
Laikinoji vyriausybė turėjo kilnių tikslų – atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau, kaip rodo Laikinosios vyriausybės išlikę dokumentai, kabineto nariai, taip pat ir Ambrazevičius-Brazaitis, aiškiai suvokė, jog šis tikslas nėra įmanomas be visiško Lietuvos pajungimo Vokietijos interesams.
Čia galima logiškai formuluoti klausimą, kuo Lietuvos autonomija Hitlerio reiche būtų besiskyrusi nuo Stalino suteiktos sovietinės respublikos statuso? Ir kelti kitą klausimą – o kodėl Lietuvoje taip skirtingai šiandien traktuojami sovietinės ir hitlerinės okupacijos šalininkai? Neabejoju, jog tęsiant diskusiją šiuo klausimu, būtų galima išgirsti daug samprotavimų apie geras, pavyzdžiui, Justo Paleckio intencijas. Tačiau šiandien viskas yra aišku. Šio politiko atžvilgiu istorija jam buvo negailestinga: Stalinas okupavo Lietuvą, o Paleckis buvo vietinis jo talkininkas, sovietų kolaborantas.

Lietuvos laikinosios vyriausybės nariams atrodo istorija buvo dėkingesnė. Hitleris, laikydamas lietuvius žemesnės rasės atstovais, jais nepasitikėjo ir neleido jiems, kaip vengrams, prancūzams ar kroatams, kurti net įsivaizduojamos Nepriklausomos valstybės, kartu neleisdamas galutinai susikompromituoti savo įvaizdžio.

Dažnai svarstyti istorijos klausimus yra patogu, nes istorija yra įvykusi. Diskusijos apie Lietuvos laikinąją vyriausybę dalyviams galima būtų priminti, jog šiandien VISOS iš Hitlerio malonės „valstybingumą“ gavusios tautos nėra tuo laimingos. Kolaboravimo su naciais istorija visais išvardintais ir neišvardintais atvejais priskiriama prie juodžiausių tų šalių istorijos puslapių. Tad net svarstydami problemą, kas būtų, jeigu būtų, negalima rasti argumentų, kodėl šiandien turėtume aukštinti to meto Lietuvos politinius veikėjus.

Ir pabaigai. Man atrodo, jog Lietuvos politikai, finansiškai parėmę Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo ceremoniją, nesilaikė „Faulenbacho“ formulės: nacių okupacija ir ją lydintis Holokaustas ir šiuo atveju buvo įvertintas kaip mažesnė blogybė nei sovietinis teroras.