Daugelis girdėjo apie žaibiškų pasimatymų šou „Kitas“ („Next“), o jaunesni skaitytojai galbūt jame ir dalyvavo. JAV sparčiai išpopuliarėjęs, šis žaidimas netruko atkeliauti iki mūsų. Žaidimo esmė – greitųjų pasimatymų vyksmas. Realybės šou skelbiamos taisyklės labai paprastos: „vienas dalyvis (-ė) turi penkias galimybes pakeisti pasimatymo partnerį (-ę). Jam tereikia neįtikusiajam ištarti trumpą žodelį „Kitas!“ ir iš autobuso išlips kitas pretendentas. Jei besirenkantis dalyvis mano radęs sau tinkamą porą, jis pasiūlo antrą pasimatymą. Tuomet jau renkasi tas, kurį pasirinko – jis sprendžia, priimti pasiūlymą, antrą kartą eiti į pasimatymą, ar pasiimti pasimatymo metu surinktus pinigus.“

Vartotojiškumas trina ištikimybės sąvoką iš mūsų žodyno. Ištikimybės semantinė reikšmė tarsi nuosekliai išplaunama ir pripildoma naujoviškomis nuostatomis. Ištikimybė nebereiškia „kad ir kas benutiktų“. Ištikimybė reiškia „kol yra gerai“.
Dainius Genys

Aklas pasimatymas visada spindi magišku patrauklumu. Tad galimybė per vakarą sudalyvauti net penkiuose ir netgi pasinaudoti visų dalyvių pripažįstama ir nekvestionuojama veto (panašu, kad šiais laikais tai reiškia kitas) teise pasimatymo eigai daugelį verčia suklusti. Tačiau laike suspaustas pasimatymas įgauna karikatūriškas atmainas. Beveik nelieka gilesnės socialinės kito asmens pažinimo dimensijos. Žmogų it prekę renkamasi pernelyg į jį nesigilinant, o tiesiog „atsinešant“ asmeninius įgeidžius kaip vertinimo standartus: graži/negraži; per liesa/per stora; per žemas/per aukštas; per daug/per mažai pasipuošęs ir t. t. Tai tarsi savanaudiškų poreikių, naudos ir malonumų geismais grindžiamos socialinės mini sąveikos. Žaidimo formatas, kai vienas tampa subjektu – galinčiu rinktis, o kiti objektais – galimais pasirinkimais (vėliau, tarsi teisingumo dėlei, susikeičiama vietomis), atspindi socialumo sudaiktinimą. Šį aspektą iškalbingai iliustruoja antroje žaidimo dalyje išryškėjanti „pasimatymo“ keitimo į pinigus galimybė. 

Manding tai yra šou ir daugelis dalyvių bei žiūrovų, jų teigimu, supranta žaidybinį elementą. Tačiau panašūs elgesio bruožai nesunkiai atpažįstami ir realiame gyvenime. Įsipareigojimu bei atsakomybe grįstus santykius keičia įgeidžių blyksniai, neretai užgožiantys minėtus santykių atributus. „Kitas“ be jokios metaforiškos reikšmės šiandien tariama ne tik kasdieniuose santykiuose asmeniniame lygmenyje. Apsčiai pavyzdžių galima pateikti iš politikos, sporto, kultūros, mokslo, o ką jau kalbėti apie verslo sritį. Žmonės įprato taip greitai keisti prekes, kad ilgesnis prisirišimas vis labiau ima atrodyti keistai. Tai galioja ir žmogiškuose santykiuose.

Dramatiška, nes šiandien pripažįstantiems ištikimą – įsipareigojimu ir atsakomybe pagrįstą – gyvenimo būdą kaip niekad sunku. Atsisakymas gyventi pagal dominuojantį modelį sukelia ne mažesnes frustracijas nei gyvenimas pagal jį.
Dainius Genys

Daugeliui ir tikrovėje „Kitas“ tipo santykiai atrodo it žaidimas. Nenuostabu, kad iš pažiūros patraukliame žaidime dalyvių sparčiai daugėja, o taisyklės vis aiškėja ir darosi griežtesnės.
Vartotojiškumo principais kuriamas gyvenimo būdas pasižymi specifiniais kanonais. Čia nėra politinių ribų, nėra tautinės priklausomybės, nėra moralinio įsipareigojimo. Dėl to itin džiaugiasi įvairiausio plauko žvalgybininkai – verbavimo procesui dar niekada nebuvo sudaryta tokių optimalių sąlygų. Kita vertus, visi įmanomi sentimentai redukuoti tiek, kad, pavyzdžiui, norint įsigyti kitos šalies karines technologijas nebereikia jokios žvalgybos (be ko nebuvo apsieinama iki šiol). Visa tai daroma atvirai, viešai pasirašant pirkimo-pardavimo sutartis. Vartotojiškumas tarsi transcenduoja bet kokius priklausomybės ryšius ar įsipareigojimus. Vartotojiškumas it stipresnis priešininkas bokso ringe mus užspeitė į kampą, iš kurio rasti išeitį nėra lengva. 

Vartotojiškumas trina ištikimybės sąvoką iš mūsų žodyno. Ištikimybės semantinė reikšmė tarsi nuosekliai išplaunama ir pripildoma naujoviškomis nuostatomis. Ištikimybė nebereiškia „kad ir kas benutiktų“. Ištikimybė reiškia „kol yra gerai“. Jei negerai, vadinasi ir ištikimybės nereikia. Šia prasme, vartotojiškumas tarsi atliko chirurgo vaidmenį – sugebėjo išoperuoti ištikimybės sąvoką ir pašalinti ilgus metus daug ką kankinusį pakantumą. Pakantumas svarbus siekiant įveikti iššūkius ne tik kai gerai, bet ir kai blogai. O tai kartais nėra nei malonu, nei lengva.

Tačiau pakantumas troškimų visuomenėje nėra pageidaujamas. Kam rūpintis kitu, riboti save? Juk viskas priklauso Tau. Individas pagaliau tapo pats sau šeimininkas. Kam rinktis kančią, jei galima rinktis troškimų išpildymą? Kalba eina tik apie esminį klausimą – ar tai tenkina mano poreikius?! Iškilus naujiems poreikiams ieškoma naujų patenkinimo šaltinių. Socialiniams santykiams tai atsiliepia atvirkštine progresija – pastangų išmūryti bendruomeninį mūrą ar tiesiog puoselėti asmeninius santykius vis mažiau. Pagarba, lojalumas, siekis padėti, išlikti laimėje ir nelaimėje netenka prasmės. Jų tiesiog atsisakoma kaip tam tikrų poreikių patenkinimą ribojančių kliuvinių. Mieliau renkamasi naujus santykius. Ištikimybei tarsi tenka nauja funkcija – tapti savotišku riboženkliu, nužyminčiu santykių pabaigą.

Dramatiška, nes šiandien pripažįstantiems ištikimą – įsipareigojimu ir atsakomybe pagrįstą – gyvenimo būdą kaip niekad sunku. Atsisakymas gyventi pagal dominuojantį modelį sukelia ne mažesnes frustracijas nei gyvenimas pagal jį. Tokie asmenys neretai traktuojami kaip bailiai, bijantys išmėginti atradimo džiaugsmus; stabdžiai, nenorintys realizuoti asmeninių troškimų; „lūzeriai“, nesugebantys nutverti savo laimės paukštės. Klausimas tik vienas – kodėl alternatyvi laikysena taip žeidžia beįsitvirtinančias tendencijas, jei visa tai tik žaidimas?