2011 metų vidurvasaris. Verslininkas iš Estijos Heiti Haalas gauna pasiūlymą, kurio atsisakyti tiesiog negali: Estijos saugumo policija „Kaitsepolitsei“ kviečia jį puodeliui kavos.
Verslininkas nori statyti suskystintų dujų terminalą (SDT). Į užsienį keliaujančios dujos turi būti gabenamos specialiais tanklaiviais – joms būtinas mirtinas 162 laipsnių šaltis.
Naujas ir beprotiškus pinigus kainuosiantis terminalas turėtų tiekti dujas visoms trims Baltijos valstybėms ir Suomijai. Estijai tai saugumo klausimas - būtent toks terminalas leistų pasijusti mažiau priklausomai nuo Rusijos bendrovės „Gazprom“, kurią griežtai už virvučių tampo pats Kremlius. Visos Estijoje parduodamos dujos įsigytos iš „Gazprom“, jas importuoja bendrovė „Eesti Gaas“, kurios didžiausias akcininkas pats Rusijos dujų gigantas. Visos trys Baltijos šalys bei Suomija nuo dujų iš Rusijos priklausomos maždaug 90-100 proc.
Estijos kontržvalgybą domina, kas sieja ambicingų planų turintį verslininką su Rusija ir rusais, ypač su Genadijumi Timčenka, kuris pelnytai įvardijamas kaip vienas didžiausių prekiautoju energija visame pasaulyje. Vakarų žvalgybos agentūros įtaria, kad G. Timčenka – artimas paties Rusijos prezidento Vladimiro Putino aplinkos žmogus.
G. Timčenkai Talinas – labai svarbus miestas. Juk būtent Estijos sostinėje jo bendrovė „Gunvor“ prieš 15 metų pradėjo savo veiklą. Talino uostą jis naudojo Rusijos naftos eksportui. Bendrovės logistikos centras, apskaitos ir IT skyriai dirba būtent iš ten. Viena iš „Gunvor“ būstinės Ženevoje konferencijų salių pavadinta taip pat simboliškai – Talino.
H. Haalas Estijos saugumo policijai sakė, jog įprastas jo verslas – naftos iš Rusijos tranzitas, tačiau patikino nesąs „Gazprom“ statytinis ir neturįs jokių ryšių su G. Timčenka, nes jo verslo partneris vykdant naftos tranzito operacijas – Nyderlandų bendrovė „Trafigura“. „Trafigura“ ir G. Timčenka – aršūs konkurentai rinkoje.
Iki Antrojo pasaulinio karo Estijos šiaurės rytų teritorijos buvo vertinamos kaip vietos naftos telkinys, būtent ten buvo išgaunama vertingo „juodojo aukso (iš skalūnų ar kerogenų – rudų ar pilkų uolienų). Varyklinei alyvai savo laiku ją naudojo net ir Vokietijos nacių laivynas.
Po karo sovietai pradėjo dujas gaminti iš naftingųjų skalūnų. Dujos buvo eksportuojamos į Rusiją, tuometinį Leningradą. Karo belaisviai iš Vokietijos ten nutiesė vamzdyną, sujungusį Estiją ir Leningradą .
Maždaug prieš 50 metų įvyko kardinalus pokytis. Vietos dujų gamyba buvo nutraukta, ir Estija jas pradėjo importuoti.
Prieš dešimt metų gamtinės dujos iš Rusijos Estijoje buvo vertinamos netgi labai palankiai, kaip pigus ir gamtą tausojantis kuras. Estija oficialiai tvirtino, jog visos didžiausios šalies jėgainės turėtų naudoti būtent dujas.
Tačiau 2006-2007 metais įvyko dar vienas lemtingas posūkis. Tai buvo laikotarpis, kai Vakarų slaptosios tarnybos pradėjo skleisti teoriją esą Kremlius tiekiamas dujas naudoja kaip energetinį ginklą. Jeigu kuri nors šalis nepaklus Rusijos reikalavimams, Kremlius tiesiog užsuks dujų kranelius. Puikus pavyzdys – Rusijos ir Ukrainos konfliktas.
Estijoje energetinio saugumo klausimų taip pat kilo. Vienas iš diskusijų iniciatorių ir lyderių – šalies prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Vakaruose.
Šiandien tendencija suvartoti kuo daugiau dujų nebeaktuali, nes mažoji Estija nebenori įpareigojančios priklausomybės nuo Rusijos. Talinas puse lūpų kalba apie planus statysis nuosavą branduolinę jėgainę.
Tuo metu pasaulyje ėmė plisti naujos dujų gavybos mados. Amerikiečiai pradėjo naudoti naują skalūnų dujų gavybos technologiją. Skalūnų dujos leido Amerikai į šalį įsivežti mažiau suskystintų gamtinių dujų, kurias Vašingtonas prieš tau gabendavosi net iš tokių tolybių kaip Artimieji Rytai.
Taigi, suskystintų gamtinių dujų pasiūla visame pasaulyje augo kaip ant mielių. Kainos krito.
Estijos verslininkai atidžiai stebėjo ir vertino situaciją. Buvęs šalies aplinkos apsaugos ministras Heiki Kranichas puikiai suprato, jog būtų pelninga iš Artimųjų Rytų dujas gabenti į Estiją – šaliai tereikėjo savojo SDT: „Viską suskaičiavau, skaičiai atrodė puikiai. Atlikau papildomų skaičiavimų. Galbūt įsivėlė kelios klaidos... bet ne, ten jų nebuvo“.
Ministras susitarė su gerai žinomu verslininku Andresu Sarri ir pasirašė sutartį su valstybine bendrove „Talino uostas“. Uostas buvo suinteresuotas imtis dujų verslo – jis troško sumažinti priklausomybę nuo rusiškos naftos tranzito.
Tuo pačiu metu kitų verslininkų grupelė, vadovaujama H. Haalo, ėmė kurpti savo planą. Jie norėjo statyti SDT prie Paldiskio uosto, kuris, dėl jame buvusios povandeninių laivų bazės, sovietų metais buvo uždarytas.
Abu projektai turėjo savų pliusų ir minusų. Pavyzdžiui, Taline esantis Mugos uostas buvo pilnas naftos tanklaivių, ten taip pat veikia ir didžiulis trąšų terminalas. SDT tik dar padidintų ir taip gana didelę sprogimo riziką.
Vieta netoli Paldiskio - laisva, tačiau ten nėra jokios infrastruktūros. Būtini net 50 kilometrų naujų vamzdynų – kitaip nebus įmanoma prisijungti prie dabartinio dujų tiekimo tinklo.
Suomių dujų bendrovė „Gasum“ pasirinko Paldiskį: būtent ten prasideda ateities povandeninis vamzdynas „Balticconnnector“, sujungsiantis Estijos ir Suomijos dujų rinkas. Viltys pardavinėti dujas Suomijai šiam SDT suteikia dar daugiau žavesio. Tačiau „Balticconnector“ planui dar galutinai nepritarta.
2010 metų vasarą Estijos ministras pirmininkas Andrusas Ansipas lankėsi Vilniuje. Namo jis grįžo pasigavęs idėją, jog Estija turėtų sekti Lietuvos pavyzdžiu ir atskirti perdavimo vamzdynus nuo skirstymo sistemos. Šiuo metu abu priklauso „Eesti Gaas“ – t.y. „Gazprom“.
A. Ansipas sakė, jog už atskyrimo idėjos slypi poreikis didinti konkurenciją dujų rinkoje. Pagrindinis Rusijos dujų konkurentas turėtų būti SDT. Tai byloja apie dar vieną kardinalų pokytį. Jis ir vėl susijęs su dujomis.
SDT turėtų padidinti Estijos energetinį saugumą. Terminalas padėtų išvengti vienintelio tiekėjo (Rusijos) rizikos. Egzistuoja ir fizinio pavojaus infrastruktūrai grėsmė: pavyzdžiui, 2005 metais sprogo Latviją ir Estiją jungiantis vamzdynas.
Estijos vyriausybė nurodė valstybinei bendrovei „Elering“ (kuriai priklauso aukštos įtampos elektros tiekimo linijos – perdavimo tinklas – ir bendrovė „Estlink“, turinti Estija bei Suomiją jungiantį elektros kabelį) parengti sumanymą, kaip pastatyti SDT.
„Elering“ pradėjo bendradarbiautu su „Talino uostu“. Iš esmės bendrovė perėmė projektą, pradėtą H. Kranicho. „Jeigu baigsime SDT, dujų kaina Estijoje sumažės 25-30 proc.“, - spėja „Talino uosto“ vykdomasis direktorius Ainas Kaljurandas.
Estijos saugumo policija taip pat patenkinta – pavojaus, kad valstybinės bendrovės SDT parduos rusams, nebėra.
2012 metų gegužę „Elering“ ir „Talino uostas“ pranešė Talino SDT statybų partneriu pasirinkę „Vopak LNG“. Kartu jie pradės projekto įgyvendinamumo tyrimą, kurio metu analizuos tiek techninius, tiek ekonominius parametrus, statybų kainą ir Europos Sąjungos finansavimo būtinybės mastą.
„Vopak LNG“ šioje sferoje turi daug vertingos patirties, nes jau dirbo su terminalais Roterdame (Nyderlandų karalystėje) ir Altamiroje (Meksikoje).
Europos Sąjunga pasirengusi finansuoti SDT statybas, tačiau tik tokiu atveju, jeigu terminalas būtų skirtams visoms trims Baltijos šalims. Estijos dujų rinka, vertinant pagal tarptautines normas, laikoma labai maža. Per metus suvartojama tik 7,1 TWh elektros energijos. Tačiau galime kalbėti apie net 14 kartų didesnę rinką, jeigu pridėtume Latviją, Lietuvą ir Suomiją (per metus būtų sunaudota 99,1 TWh elektros energijos).
Yra tik vienas, bet labai svarbus klausimas: kuri šalis tinkamiausia, kur turėtų būtų statomas SDT?
Čia susiduriame su aukštesnio lygio konkurencija. Konkurencija, kurioje sumišę verslo interesai ir nacionalinė garbė.
Baltijos šalys nebėra tokios vieningos kaip prieš 20 metų, kai žmonės, susikibę rankomis, sudarė visas tris šalis sujungusią gyvąją grandinę. Dabar bendri Baltijos šalių energetikos projektai turi rimtų problemų.
Lietuva ir Latvija sulaužė susitarimą, kuriame buvo numatyta, jog pirks elektros energijos jungties su Suomija – „EstLink“ - akcijas. Baltijos elektros energijos birža nefunkcionuoja pagal planą. Viltis Visagine pastatyti naują branduolinę jėgainę vos rusena.
Patys agresyviausi teisės statyti SDT (aišku, už Briuselio pinigus) medžiotojai yra estai ir latviai. Latviai tvirtina turį moralinę teisę statyti SDT, nes Lietuva planuoja naujos branduolinės jėgainės statybas, o Estija esą gavusi pinigų iš Briuselio povandeninių elektros tiekimo kabelių į Suomiją tiesimui („Estlink 1“ ir „Estlink 2“). Tuo tarpu Latvija nieko panašaus neturi.
Iš žaidimo pirmoji pasitraukė Lietuva. 2011 metų pavasarį šalies ministras pirmininkas Andrius Kubilius per Baltijos valstybių premjerų bendrą vakarienę pranešė, jog Lietuva išsinuomos SDT tanklaivį ir naudos jį kaip nedidelį mobilų terminalą.
2011 metų vasarą latviai pareiškė, jog idealiausia vieta SDT statyboms – Ryga. Tuomet nereiktų statyti naujų, itin brangiai kainuosiančių rezervuarų, nes terminalas galėtų puikiai naudotis Inčukalne esančiomis požeminėmis talpyklomis.
Estai tokiam planui griežtai nepritaria.
Pirmiausia, Latvija planuoja naudotis jau veikiančiu vamzdynu, jungiančiu Inčukalną ir Estiją. Šio vamzdyno diametras pakankamas, juo būtų galima tiekti dujas Estijos rinkai, tačiau ne toks didelis, kokio reikėtų norint dujomis aprūpinti Suomijos rinką. Kaip teigia H. Haalas, naujas, didesnio diametro Estiją ir Latviją sujungsiantis vamzdynas kainuotų 350 mln. eurų (1,208 mlrd. Lt). Tačiau jeigu terminalas būtų statomas Estijoje, tuomet Latvijai pakaktų dabartinio vamzdyno. O Suomijos rinkai vis dar reikia naujo vamzdyno „Balticconnector“.
Antra, požeminė dujų talpykla Inčukalne šiuo metu priklauso išskirtinai „Gazprom“. Taip pat nuogąstaujama, jog Inčukalno rezervuaras gali būti nepajėgus patenkinti didelių Estijos, Latvijos ir šiaurės vakarų Rusijos poreikių, kai visose šalyse vienu metu prasideda paklausos pikas. Nors tokia pavojinga situacija dar nei karto nebuvo susiklosčiusi, neatmetama galimybė, jog jos kelis kartus pavyko išvengti vos per plauką.
Trečia, Rygos uostas turi daugiausia problemų su užšalimu iš visų Baltijos uostų.
Konfliktas vis aštrėja ir aštrėja. 2011 metų lapkritį Baltijos valstybių premjerai per kitą susitikimą be užuolankų prisipažino negalį susitarti, kur būtų tinkamiausia vieta SDT. Estija ir Lietuva reikalavo, jog tyrimą atliktų Europos Sąjunga, esą būtent ji turėtų nuspręsti, kur turėtų būti statomas terminalas.
Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis mano, jog be SDT terminalo derėtų aptarti dujotiekio, sujungsiančio Lietuvą ir Lenkiją, statybas.
Įtampa aukščiausią tašką pasiekė lapkričio 24 dieną, kai visų Europos Sąjungos valstybių narių ekonomikos reikalų ministrai Briuselyje susirinko aptarti energetikos klausimų. D. Pavliutas iš Latvijos pagrasino blokuoti Europos Sąjungos ir Rusijos bei Baltarusijos derybas dėl elektros tiekimo sistemos sinchronizavimo, jeigu Latvija nebus pripažinta idealiausia vieta SDT.
Estai ir lietuviai nenuleido rankų.
Vienas stebėtojas susitikimą Briuselyje pavadino tikru beprotnamiu. Po susitikimo Estijos ekonomikos reikalų ministras Juhanas Partas BNS sakė, jog Latvija netikėtai įsitvėrė kito dienotvarkės klausimo – elektros tiekimo sistemų sinchronizacijos. Ministras pripažino, jog Latvijos reikalavimas visus nustebino. „Kaip aš tai supratau, Latvija pareiškė: duokite mums terminalą arba mes neparemsime minties pradėti derybas su Rusija ir Baltarusija“.
Estija ir Lietuva Latvijai pasakė aiškų „ne“. Savo sprendimą paaiškino tuo, jog esą geriausią sprendimą dėl SDT vietos bus galima priimti tik Europos Sąjungai atlikus išsamų tyrimą.
Latvija, kaip ir žadėjo, derybų su Rusija ir Baltarusija pradžiai nepritarė. Toks buvo Rygos veto.
Estijos ekonomikos reikalų ministras J. Partas pareiškė, jog Latvijos sprendimas buvo neteisingas: „Jeigu jau kalbame apie bendrą Baltijos ir Šiaurės Europos elektros ir dujų rinką, dėl jos turime ir stengtis visi kartu“.
„Nemanau, kad kalbame apie regioninį terminalą“, - 2011 metų rudenį pareiškė „Talino uosto“ vykdomasis direktorius A. Kaljurandas. Jis mano, jog pirmiausia reikėtų pastatyti mažą Estijos rinkai skirtą SDT. Toks terminalas kainuotų apie 125-150 mln. eurų (431-517 mln. Lt).
Jo varžovas H. Haalas taip pat mano, jog iš pradžių būtų logiška pastatyti 60 tūkst. m³ talpos rezervuarą, skirtą tik Estijos rinkai.
Tačiau „Elering“ užsakymu „Pöyry Management Consulting“ parengtoje ataskaitoje „Estijos dujų rinkos liberalizavimas“ teigiama, jog „nedideliam SDT būtų sunku kainos prasme konkuruoti su Rusijos tiekiamomis dujomis“. Vidutinio dydžio infrastruktūra (skirta visoms Baltijos šalims) konkuruoti galėtų. „Pöyry Management Consulting“ pažymi: „Jeigu Estijos sutartis su „Gazprom“ nuo 2015 metų bus pratęsta dabartinėmis sąlygomis, SDT atlaikyti konkurencijos greičiausiai nepavyks“.
Nereikia pamiršti ir Suomijos. 2012 metų balandį Estijos valdžia gavo laišką, kuriame viena Suomijos bendrovė atskleidė savo planus statyti nuosavą SDT. Galimos terminalo statybų vietos – Porvas ir Inkas.
Bendras terminalas (2 mlrd. m3 per metus) turi būti baigtas 2018 metais.
Daugiausiai iš šių bendrovių ir šalių peštynių laimi, be jokios abejonės, „Gazprom“. Nes visos keturios minėtosios šalys gamtines dujas ir toliau perka iš šio Rusijos dujų giganto.
| Baltijos SDT siūlo geriausią kainą | |||
| Terminalo tipas | Statybų kaina milijonais eurų) | Papildomos metinės išlaidos (20-čiai metų) (€/1,000m3) (eurai tūkstančiui kubinių metrų dujų) | Procentinis dabartinės dujų kainos padidėjimas |
| Vietinis terminalas | 125 (431 mln. Lt) | 8.9 (30,73 Lt ) | 2.0 |
| Regioninis terminalas | 972 (3,356 mlrd. Lt) | 4.7 (16,23 Lt) | 1.1 |
| Estijos ir Latvijos | 412 (1,422 mlrd. Lt) | 8.2 (28,31 Lt) | 1.9 |
Šaltinis: Pöyry