Kai kalbėjausi su tuometiniu Latvijos ekonomikos reikalų ministru Arčiu Kamparu („Vienybės“ partija) (jam ką tik pasitraukus iš šio posto praeitų metų lapkričio pradžioje), politikas buvo įsitikinęs, jog Baltijos šalys turės bendrą suskystintų dujų terminalą (SDT), ir jis bus pastatytas būtent Latvijoje.
„Susitarimas buvo praktiškai pasiektas, tereikėjo parengti komunikatą“, - sakė A. Kamparas. Tik po kelių savaičių iš Baltijos valstybių premjerų susitikimo atėjo žinia, jog nesutariama, kur terminalas turėtų būti statomas, o ginčą išspręsti bus paprašyta Europos Komisijos – vienos iš potencialių terminalo statybų finansuotojų.
Kas sutrukdė beveik pasirašytam susitarimui?
„Lietuviai sutiko, bet estai pasakė stop“, - prisiminęs rudens įvykius teigia Latvijos ekonomikos ministerijos valstybės sekretorius Juris Pūcė, pats dalyvavęs diskusijose dėl SDT. Net keletą kartą derybų dėl terminalo statybų metu J. Pūcė jautė, jog susitarimas jau pasiekiamas ranka.
„Prisijungęs prie Ekonomikos ministerijos, susidūriau su viskuo, tik ne su mūsų kaimynų pasirengimu sutikti su terminalo statybomis Latvijoje“, - teigia Latvijos „Reformų“ partijos narys Danielis Pavliutas, pasikeitus vyriausybės sudėčiai pradėjęs eiti ekonomikos ministro pareigas. Iki Baltijos valstybių premjerų susitikimo vykusiose derybose vis dar buvo bandoma susitarimą išsisaugoti, tačiau pastangos nuėjo veltui.
D. Pavliutas Baltijos valstybių nesugebėjimą bendradarbiauti rengiant šį projektą aiškina dviem svarbiais veiksniais. Visų pirma, šalys energetiką suvokia kaip nacionalinio saugumo klausimą ir labai paiso savo valstybinių interesų. Visų antra, „būdamas naujokas politikoje, buvau tiesiog šokiruotas, jog šalys gali taip viena kita nepasitikėti“, prisipažįsta politikas. Estija ir Lietuva įtariai vertino siūlymą regioninį SDT statyti būtent Latvijoje – įžvelgė grėsmę, jog tuo gali būti suinteresuotas pats „Gazprom“.
Nepatiklios kaimynės
Latvija regioninio SDT idėją pristatė 2010 metų rudenį. Šiuo metu vienintelis gamtinių dujų tiekėjas Baltijos šalims – Rusijos „Gazprom“, o SDT galėtų sumažinti priklausomybę nuo to vienintelio tiekėjo, kuriuo Rusija drąsiai naudojasi kaip priemone, padedančia pasiekti tam tikrų užsienio politikos tikslų. SDT suteiktų galimybę gabenti dujas laivais iš kitur. Tokie energetikos infrastruktūros projektai labai brangūs, todėl buvo suskaičiuota, jog naudingiau būtų statyti vieną terminalą, aptarnausiantį pakankamai nedidelę Baltijos šalių rinką. Tokią idėją palaikė ir Europos Komisija, kuri, pati būdama suinteresuota projekto sėkme, buvo pasirengusi finansuoti SDT Baltijos šalims statybas ir taip jas išlaisvinti iš dabartinio tiekėjo gniaužtų.
Latvijos valdžios įsitikinimu, būtent jų šalis tinkamiausia vieta tokiam terminalui. Kalbant konkrečiau – tai Latvijos Inčukalno suskystintų dujų saugykla, turintį ir tinkamą dujų vamzdynų tinklą. Būtent dėl šių priežasčių regioninio terminalo statybos ten kainuotų mažiausiai. Tą patį patvirtino ir „Latvernergo“ užsakytas šio projekto įgyvendinamumo tyrimas, kurį atliko britų bendrovių konsorciumas: „GL Noble Denton“ ir „Energy Contract Company“.
A.Kamparas mums atskleidė, jog jau nuo pat pradžių latviai lietuviams ir estams aiškiai davė suprasti, jog SDT Latvijoje statytų ne kas kitas, o valstybei priklausanti „Latvenergo“, su „Gazprom“ neturinti jokių ryšių. Latvija niekaip nebūtų galėjusi į šį reikalą įtraukti „Gazprom“, net jei ir būtų to norėjusi, nes Europos Komisija tokio projekto tuomet būtų paprasčiausiai nefinansavusi. Tačiau kaimyninių valstybių tai, aišku, neįtikino. Ir jų įtarumą bei nepasitikėjimą galima pateisinti.
Pirmiausia, XXI amžiaus pirmąjį dešimtmetį SDT projektą Latvijoje aktyviai rėmė „Itera Latvija“ vadovas Juris Savickis, norėjęs į suskystintų dujų verslą Latvijoje pritraukti patį „Gazprom“. Be to, remiantis neoficialių šaltinių informacija, laisvojo Rygos uosto teritoriją, tyrimų metu pripažintą tinkamiausia vieta terminalui, nuomojasi „Energo SG“ bendrovė, priklausanti J. Savickiui ir Ainarui Gulbiui (Latvijos ekonomikos ministerija tikėjosi, jog terminalo projektui pavykus, sutartį bus galima nutraukti). Neoficialiai šis projektas taip pat buvo siejamas su Andriu Škele ir įtakingu Lietuvos verslo ir politikos pasaulio veikėju – „Achemos“ grupės kūrėju Bronislovu Lubiu, tačiau jų planams nebuvo lemta virsti realybe.
Kaimyninėms valstybės nerimą kėlė ir dar vienas aspektas: ankstesnės vyriausybės valdymo metu Aivaras Lembergas aktyviai pasisakė už SDT statybas Ventspilyje (ir dujų tiekimą Kuršui, nes į Ventspilį vedančio dujotiekio paprasčiausiai nėra). Buvo mažai tikėtina, kad Estijos ir Lietuvos valdžia norės turėti reikalų su šiuo asmeniu. Argumentas, jog projekte Latvijai atstovaus „Latvenergo“, taip pat galėjo skambėti nepakankamai įtikinamai, turint galvoje korupcijos šešėlį, persekiojusį buvusį bendrovės vadovą ir elektros energijos gamybos projektus, kuriuos jis buvo pradėjęs (TEC–2/2 laikomas dujų lobistų pergale – kitais žodžiais tariant, „Gazprom“).
„Latvijas gāze“ privatizavimo sutartis, 20-iai metų monopolines teises perleidusi „Gazprom“, taip pat paliudija, jog kaimyninės valstybės turi pagrindą Latvijos santykius su Rusijos dujų gigantu vertinti mažų mažiausia įtariai. Sutartimi Latvijos valstybė perleido išskirtines teises naudotis šalies dujotiekiu ir Inčukalno suskystintų dujų saugykla – dabar juos kontroliuoja „Gazprom“ ir „Itera“. Trečiosios šalys net iki 2017 m. prie jų prisijungti paprasčiausiai negalės. Tai reiškia, jog šia infrastruktūra naudotis dujų perdavimui iš terminalo būtų tikrai labai sudėtinga.
Tuo tarpu Europos Sąjungos direktyvos numato, jog trečiosioms šalims prisijungti prie dujotiekio turi būti leidžiama jau nuo 2014 metų. D. Pavliutas pripažįsta, jog Latvijos kaimynės dujų rinkos liberalizavimo procese pažengė toliau, tačiau esą ir Latvija „jau juda“ Europos Sąjungos teisės akto kryptimi ir greičiausiai pritars šio teisės akto įtraukimui į derybas su „Latvijas gāze“ akcininkais.
Estai nesutiks
A.Kamparas prisipažino, jog iš pradžių dėl regioninio SDT būtinybės buvo bandoma įtikinti pirmiausia Estiją, tuomet sekė Lietuva, iš kurios buvo tikėtasi aršiausio pasipriešinimo. O iš tikrųjų kiečiausias riešutėlis pasirodė besanti Estija. J. Pūcės teigimu, laikui bėgant Estijos pozicija tiesiog pasikeitė.
Pirmiausia, Estija buvo suinteresuota terminalo, kurio projekte dalyvautų ir Suomija, projektu. Talinas su Suomija numatė ir dujotiekį. Tokiu atveju būtų logiška SDT statyti Estijoje. Suomių toks projektas nesudomino, ir jie atsisakė.
Vėliau estai pareiškė, jog Latvijos terminalas nei trupučio nepadidins dujų tiekimo Estijai techninio saugumo – dujas Talinas gautų iš Inčukalno tuo pačiu vamzdynu kaip dabar. Praeitą vasarą spaudoje pasirodė Estijos ekonomikos reikalų ministro laiškas, kuriame atkreipiamas dėmesys į Inčukalno požeminės dujų saugyklos eksploatacijos galimybių skaidrumo trūkumą dėl ilgalaikio susitarimo su „Gazprom“.
Tuo pačiu metu privatūs investuotojai kuria SDT planus Estijoje. Būtent dėl šios priežasties A. Kamparas Estijos kritiką Latvijai dėl „Gazprom“ interesų protegavimo įvardija kaip „veidmainišką“ – juk „rusai turi didelę įtaką“ „Balti Gaas“ bendrovėje, planuojančioje terminalą Paldiskyje (žiniasklaidoje skelbiama, kad „Balti Gaas“ priklauso bendrovei „Baltic International Trading“, „Paldiski Arendamise“ ir Sergejui Timošenkai).
J. Pūcė tvirtina, jog buvo abejojama ir tuo, ar vienas regioninis terminalas iš tikrųjų yra geriausias sprendimas. Pavyzdžiui, nerimauta dėl dabartinių vamzdynų tinkamumo dujų transportavimui regione. Latviai šį nuogąstavimą laiko „gana keistu“ – juk šis procesas vyksta jau dabar. „Su prezidentu (Estijos) sutarėme, jog vienas vienintelis terminalas visam regionui būtų gana rizikinga idėja, jis gali patirti spaudimą, būti perparduotas“, - praeitą vasarą po susitikimo su Estijos prezidentu Toomasu Hendriku Ilvesu sakė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Lietuva siūlo Klaipėdą
Lietuva visada buvo suinteresuota kuo greičiau gauti SDT – toks noras lengvai paaiškinamas prastais santykiais su Rusija, dujų tiekimo sutarties galiojimo pabaiga ir aukštesne dujų kaina nei kad moka estai ir latviai. Tačiau svarbiausia, jog Lietuva turi greičiau įgyvendinti Europos Sąjungos direktyvą dėl energetikos rinkos liberalizavimo, nes pereinamojo laikotarpio nepanoro.
Todėl Lietuvos valstybinė bendrovė „Klaipėdos nafta“ yra pasirengusi kuo greičiau Klaipėdoje pasistatyti savo nedidelį terminalą ir nelaukti Europos Komisijos nuomonės. Latvija Lietuvos skubėjimą supranta, tačiau tuo pačiu ir nuoširdžiai stebisi, kodėl ji negalėtų būti tokia pat ryžtinga regioninio terminalo klausimu. Vilnius projekto Klaipėdoje nesiūlė kaip regioninio terminalo, greičiau priešingai. Tačiau Valdžios pareigūnai sako, jog jų projekte regioninio SDT idėja nėra visiškai atmetama. J. Pūcė sako, jog buvo užuominų apie Klaipėdos pageidavimą naudotis Inčukalno požemine dujų saugykla. Norint sumanymą Klaipėdoje paversti regioniniu projektu, būtini esminiai perdavimo sistemos patobulinimai, o tai be jokios abejonės pastebimai kelia projekto kainą. Apskritai Latvijos ekonomikos ministerija neturi pakankamai informacijos apie Klaipėdos terminalą, todėl ir rimtų išvadų daryti negali.
Latvija Lietuvos planus priimti įstatymą, numatantį, jog dujų importuotojai mažiausiai ketvirtadalį dujų privalo nupirkti iš terminalo Klaipėdoje, vertina gana skeptiškai. Toks Vilniaus elgesys esą atskleidžia pačių lietuvių netikrumą dėl šio projekto konkurencingumo. Sprendžiant iš žiniasklaidoje skelbtos informacijos, minėtasis teisės aktas ir pačioje Lietuvoje nebuvo sutiktas labai svetingai – atvirai abejota jo suderinamumu su konkurencijos įstatymais.
Latvija Klaipėdos terminalą taip pat vertina atsargiai – esą „lietuviai iš dalies šį sprendimą bando primesti ir mums“, sako D. Pavliutas.
„Projektas Klaipėdoje sumažintų regioninio terminalo pelningumą, juk Baltijos šalių ekonomika ne tokia jau ir didelė. Didžiausia mūsų atsakomybė išlieka kaina, juk alternatyvaus tiekėjo paieškų tikslas – konkurencingesnė kaina“, - sako Latvijos ekonomikos reikalų ministras.
Svarbu pažymėti, jog nepriklausomi energetikos specialistai abejoja net ir vieno terminalo pelningumu. Jo statybos kainuotų labai brangiai, o investicijos į jas turėtų būti įskaičiuotos į dujų kainą, kurią galiausiai turės mokėti klientas. Labai abejotina, ar dujos iš SDT bus pigesnės nei gautos iš „Gazprom“.
Dabar Latvija laikosi tvirtai įsikibusi pozicijos kliautis Europos Komisijos pasiūlymu – net jeigu jame ir būtų numatytas, pavyzdžiui, terminalas Klaipėdoje. J. Pūcė labai abejoja, ar tokiu atveju kaimyninės valstybės prisidėtų prie finansavimo, nes negalėtų prisiimti atsakomybės dėl išlaidų, patirtų jau pradėtame įgyvendinti projekte.
Ar kaimyninės valstybės sutiks su terminalo Latvijoje idėja, net jei Europos Komisija nuspręs, jog ši vieta ekonominiu požiūriu tinkamiausia? Latvija tikisi spaudimo iš Europos Komisijos. Tačiau politinės priežastys, iki šiol vertusios šalis elgtis gana neprotingai ir neracionaliai, niekur nedingo. „Pastarieji treji metai leidžia manyti, jog turbūt geriausia leisti Baltijos šalims dujų tiekimo saugumą gerinti nacionalinėmis priemonėmis, o ne švaistyti laiką ir energiją bandant apeiti rimtus politinius kliuvinius, patį dujų tiekimo saugumo klausimą paliekant likimo valiai“, - tokiais žodžiais baigiamas Kembridžo universiteto tyrėjo darbas apie Baltijos šalių dujų tiekimo saugumą. Beje, jame SDT Latvijoje variantas taip pat įvardijamas kaip pigiausias pasirinkimas.