Gyvybinga valstybė laikosi ant trijų banginių: išlikimo ir savisaugos (security), socialinio sutarimo (consent) ir išmintingos bei atsakingos politinės klasės (wisdom). Kaip sakė vienas žymus XX a. politikos filosofas, demokratijos problema yra sugebėjimas derinti sutarimo (consent) ir išminties (wisdom) reikmes.
Kas šiuo atžvilgiu sakytina apie Lietuvą? Ar ji tvirtai laikosi ant minėtų banginių? Saugumo ir išlikimo požiūriu viskas klostosi lyg ir neblogai: įstojome į ES ir NATO, į mūsų teritorijos vientisumą kėsinasi nebent Vladimiras Žirinovskis, kuriam tai net ne darbas, o poilsis.
Esminio socialinio sutarimo nebuvimu taip pat nevertėtų per smarkiai skųstis. 1990 m. didžioji dalis visuomenės per referendumą apsisprendė, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika. 1992 m. nubalsavome už pagrindinį šalies įstatymą – Lietuvos Respublikos Konstituciją. Praėjusį dešimtmetį tauta gana vieningai išreiškė norą būti ES nare. Na tai kas, kad jai įpylė už tai alaus.
Visuomenė sutaria ir dėl kai kurių kitų valstybiškai vienijančių dalykų. Krepšinis laikomas „nacionaline religija“ – šis gal net kartais nurungia kitas religijas. Prezidentę Dalią Grybauskaitę ir jos „kietą“ ranką palankiai vertina keturi penktadaliai apklausų dalyvių. Tvirtai sutariama dėl to, kad demokratijos pamatai – Seimas, partijos, teismai ir teisėsauga – yra blogis.
Trečiasis banginis – politinė klasė ir (jos) išmintis. Užkietėjęs optimistas net ir šiuo nedėkingu klausimu ras, ką atsakyti. Štai turime kad ir ne itin patrauklią, bet veikiančią partinę sistemą. Turime tradicinių partijų iškabas ant demokratiniuose rinkimuose dalyvaujančių darinių. Turime vieną kitą politiką, kuriam jo gerbėjai ras giriamųjų žodžių ir nešykštės balsų.
Tad iš pirmo žvilgsnio tie trys valstybingumo banginiai pamažu plaukia, laikydami Lietuvą ant kuprų. Gal net niūniuoja tyliai: „I see skies of blue and clouds of white, The bright blessed day, the dark sacred night, And I think to myself, what a wonderful world...“
Šia rožine vizija, atvirai pasakysiu, netikiu. Nesirengiu ginčytis su tais, kurie, išgirdę Arvydo Šliogerio ar Vytauto Radžvilo vardus ir tekstus, ima ironizuoti apie jų neva pranašaujamą „apokalipsę“. Nesiginčysiu ir su tais, apie kuriuos yra taikliai rašiusi Nida Vasiliauskaitė: kai tik jų nuomonė nesutampa su svaresne (nes argumentuota) nuomone, jie iškart mesteli oponentui: „Tu pyksti“.
Matyt, kai šiems mėgėjams pasiginčyti su geriau už juos dalyką išmanančiu ir labiau patyrusiu pašnekovu pritrūksta žinių arba argumentų, juose sukyla nepasitenkinimo savimi nulemta agresija, kurią jie užtušuoja nekalta taikdario intonacija ir arba pradeda klijuoti oponentui etiketes („tu pyksti“, „nesikarščiuok“), arba tiesiog pabėga nuo pokalbio temos: „aš ne tai turiu galvoje“. Ir ima džiuginti pašnekovą tuo, ką jie savo galvoje, pasirodo, turi.
Šitaip besireiškiančios publikos psichologiją yra puikiai išnagrinėjęs Jose Ortega-Y-Gassetas „Masių sukilime“. Apie masės žmogų jis sako, kad šis yra užsisklendęs savo kiaute, hermetiškas ir tiesiog nesugeba nei įsiklausyti į kito žmogaus poziciją, nei juolab pripažinti savo menkesnio išmanymo. Jam užtenka savęs ir kiauto, kuriame jis manosi prisikaupęs gerų idėjų. „Jis jaučiasi esąs proto bokštas – iš to plaukia ir toji pavydėtina ramuma, su kuria kvailys oriai žengia gyvenimo keliu, pasidabinęs sava paikybe“ („Masių sukilimas“).
Šiek tiek nukrypę nuo pagrindinės temos, grįžkime prie mūsų trijų banginių. Pradėkime nuo politinės klasės ir išminties. Intelekto varguolių nemėgstamas A. Šliogeris yra sakęs: „Tikros, vakarietiškos valstybės esmę – valstybės, kurios pamatus padėjo senovės graikai – išreiškia žodis „respublika“. Pagal šiuos kriterijus, mes valstybės neturime. Viena didžiausių problemų – neturime politinės klasės.“
Optimistas sakys, kad turime. Būtų įdomu išgirsti argumentus ir pavyzdžius. Bet pirmiau išsiaiškinkime – kas ta politinė klasė? Ja greičiausiai vadintume politinę šviesuomenę, turinčią pavienių sektinų asmeninių pavyzdžių, talentų, į kuriuos stengiamasi lygiuotis, ir veiklių protingų žmonių, kurių dorybės, idėjos ir akstinai verčia kažko nuoširdžiai tikėtis bei mėginti kažką pakeisti šiame gyvenime. Politiko darbas – rasti įtaigių žodžių, įkvepiančių geriems darbams ir kilnioms mintims. Kitaip nei artojo triūsui, politiko veiklai svarbi kalba.
Panašu, kad Lietuvoje pastaruoju metu įsivyrauja visai kitokia tendencija. „Svarbu ne žodžiai, o darbai“, - mums sakė viena iškili politikė. „Už žodžius nebaudžiama“, - sakė tas pats asmuo. Ką padarysi: politikus, kaip ir jų rinkėjus, ugdo gera literatūra, o Lietuva stokojo literatūros, kuri, anot a.a. Ričardo Gavelio, leistų didžiuotis ne tuo, kad esi lietuvis, o tuo, kad turi „bent porą lietuviškų džoisų ir bent pusantro beketo...“
Kaip sako Kristina Sabaliauskaitė, mūsų savimonę ugdžiusi sovietinė istoriografija diegė savitus literatūrinius vaizdinius: valstiečių tautelės su jos „herojumi“ „svieto lygintoju“ arkliavagiu Tadu Blinda. „Teliko neapibrėžtas liaudies dainų kareivėlis, klojantis galvą abstrakčiame kare ir nuolankus, nepatiklus Donelaičio lietuviškojo epo būras, kantriai „trūsinėjantis po laukelį.“
Prisiminkime, ką sakė R. Gavelio personažas apie lietuvių literatūrą ir psichologiją: „Tai esminė hominis lituanici savybė. Visokie maskvėnai vis dar viliasi, kad įmanoma šį tą pasakyti. Šį tą pakeisti, kažko laukti. Homo lituanicus aprioriškai žino, kad nieko pasakyti, tikėtis, pakeisti absoliučiai neįmanoma. Todėl jis veltui neaušina burnos, neva saugo savo dvasinę potenciją. Tik nežinia kam.“ Šie R. Gavelio žodžiai tinka ir mūsų politinei klasei – kurios nėra. Kuri „saugo savo potenciją“. Nežinia kam.
Antrasis banginis – saugumas ir išlikimas. Taip, Lietuvos nepuola nei rusai, nei baltarusiai; buvimas NATO patikimai apsaugo (tikėkimės) nuo atviros agresijos. Kitaip nei Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, Lietuvos tarptautinė padėtis – daug saugesnė.
Viskas šiuo atžvilgiu galėtų būti taiku ir gera, jei į Lietuvos išlikimą kėsintųsi (tik) maskolių kariaunos. Didesnį nerimą kelia kitos problemos: masinė emigracija, visuomenės nusenėjimas ir energetinis nesaugumas. Apie tai daug rašyta, kalbėta, ginčytasi. Gerai, kad vyksta diskusijos. Blogai, kad visą dešimtmetį nematyti apčiuopiamų rezultatų, kurie bent vieną iš šių problemų jei ne išspręstų, tai bent jau pastebimai sumažintų.
Ir vėl, rizikuodamas sukelti optimistų isteriją, pacituosiu A. Šliogerį: „Lietuvoje neįmanomas joks nacionalinis projektas, jokia nacionalinė programa. Privatizavimas buvo afera. Žemės grąžinimas – afera, besitęsianti dar ir šiandien. Lito įvedimas – afera. Lietuviški bankai – afera. Todėl, kad lito įvedimas dėl įvairių „otkatų“ kainavo maždaug triskart brangiau, nei turėjo kainuoti. „Mažeikių naftos“ istorija – afera. Valdovų rūmai – afera. „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ – afera. „Leo LT“ – afera.“
Galima būtų tęsti, bet esmė, ko gera, aiški. Žadėta namų renovavimo programa – nevykdoma, šildymas – tik brangsta, elektros tiltas – nebent pontoninis ir po 10 metų, LNG terminalo – tik ideologiniai pamatai. A. Šliogeris teisus: mūsų nacionaliniai projektai vienas po kito žlunga. Tad mūsų šalies energetinį ir demografinį saugumą ant savo kupros laikąs banginis turėtų jaustis šiukšliavežiu, gabenančiu krūvas nuolaužų į gražių, bet neįgyvendintų projektų sąvartyną.
Ir paskutinis dalykas – socialinis sutarimas: consent. Kaip mėgo sakyti Andriaus Kubiliaus konservatoriai – „stipri visuomenė“ ir „bendruomenė“. Kaip mėgsta sakyti socialdemokratai – „solidari visuomenė“. Kur toji graži siekiamybė?
Tam, kad ji taptų kūnu, viešojoje erdvėje turi būti svarstomi ir įgyvendinami esminiai, o ne garliaviniai dalykai. Turi būti siūlomi ilgalaikiai valstybės raidos projektai ir atvirai įvardijamos problemos, pasitelkus geriausius vietos mokslininkus, o ne dešimtimis tūkstančių eurų apmokamus šiuolaikinių imperijų perėjūnus. Reikia imtis darbų, kuriuos atliktų tęstinumą lemiančios institucijos, o ne įvairių strategijų autorių palikuonys, kai tuo metu patys autoriai seniai kiuš pageltusios makulatūros šūsnyse kartu su savo išstenėtomis strategijomis ir vizijomis.
Trumpai ir paprastai tariant, iš socialinio sutarimo nebus naudos, jei jo neužtikrins politinis tęstinumas. Toks, kurį strateginiais klausimais sugeba išlaikyti senosios Vakarų demokratijos.
O apie kokį politinį tęstinumą svajoti mums, violetinės erzelynės kamuojamiems, kai esame aptekę tuntais butaforinių ar pusiau butaforinių partijų ir judėjimų, daugybės niekam nebesvarbių programų ir jau visai nieko bendra su pasitikėjimu ir tikrove neturinčių pažadų, kurių lengva nesilaikyti, kai valdantieji atsakomybę vis verčia koalicijos partneriams arba opozicijai? Net gera atmintis nebepadeda prisiminti, kas, su kuo ir prieš ką, kodėl, nuo kada, kas nuo ko atskilo ir kurie su kuriais susijungė. Kas politiškai atsakingas? Turbūt – marsiečiai.
Eiliniai rinkimai vėl viską apverčia aukštyn kojomis, ir vėl – ta pati tragikomedija: nauji pavadinimai, nauji gelbėtojai, naujos koalicijos, iš kurių vieni traukiasi, kiti įsilieja, o parlamentarai tuo metu laksto iš vienos frakcijos į kitą. Kur tęstinumo ir politikos nuoseklumo pagrindas? Buvo „Lietuva 2015“ (A. Kubiliaus iniciatyva), dabar – „Lietuva 2030“ (irgi – jo iniciatyva), turbūt bus ir „Lietuva 2060“ – ir jau net nebesuvokiama, ar tai vis dar bus Lietuva, ar tiesiog – „2060“.
Butaforinė politika griauna socialinio sutarimo galimybes, bet ir pats sutarimas kartais – deja, neretai – tampa tam tik tikra „nuomonės“ imitacija. Yra didelis ir esminis skirtumas – ar paisyti informuotos, išprususios visuomenės sutarimo, ar vadovautis laikina minios užgaida. Tačiau gyvename interneto, TV ir visuomenės nuomonės apklausų laikais, kai minėtas skirtumas yra veik ištrintas.
Šiuo atžvilgiu susiduriame su klasikinio ir moderniojo politinio mąstymo skirtimi. Du mūsų minėtus politikos atramos banginius – consent ir wisdom – modernieji mąstytojai sulipdė į vieną, gan demokratišką, priskirdami racionalumą visuomenės sutarimui. Deja, šis dvigalvis padaras paaiškėjo nesąs itin gyvybingas. Tai, savo ruožtu, lėmė Švietimo idėjų ir tikslų nesėkmes. Ką per apklausas išreiškia respondentai – nuomones ar veikiau nuotaikas, įspūdžius? Ar tos nuomonės arba įspūdžiai yra rimtai apmąstyti, ar tiesiog nusiurbti iš TV ekranų?
Didieji JAV politikai, antai Abrahamas Lincolnas, vadovavosi principu, kad salus populi suprema lex, o ne vox populi suprema lex. Ši nuostata reikalauja ir politinės santvarkos su saugikliais, apsaugančiais nuo minios valdžios, ir politinės kultūros, puoselėjančios sutarimą dėl šių saugiklių, ir iškilių politikų – valstybininkų, kuriems rūpi visuomenės interesas (saugumas, „sveikata“), o ne reitingai. Kiek mes turime linkolnų ar bent jau tikrų politikų? Kur mūsų politinė klasė? Ir skaitymo kultūra, ir politinė kultūra kenčia nuo nepagarbos žodžiui, prasmingai kalbai ir aukštajai literatūrai. Kaip skaitome, rašome, taip ir valdome. Prisiminus R. Gavelio žodžius – nė poros lietuviškų džoisų, nė pusantro beketo...
Jei nesame demokratijos priešai, net jei ir nepriskiriame savęs fanatiškiems jos gerbėjams, turime ją puoselėti ir saugoti. Prasmingesnio, išmintingesnio ir humaniškesnio kelio tiesiog nematyti. Deja, užuot stengęsi imtis neatidėliotinų priemonių, stiprinančių valstybės santvarką, vis dar naiviai įsivaizduojame, kad stengtis visai nebūtina ir kad ji gyvuos bei klestės bet kuriomis aplinkybėmis ir be mūsų rūpesčio. Gal ir gyvuos – kaip būrų demokratija.